Praėję metai su savimi nenusinešė Europos valstybių finansinių problemų. Jas turėsime spręsti dar ir šiemet. Į pagalbą Europai atskubėjo Azijos valstybės.
Kai kuriomis vadinamosiomis PIIGS valstybėmis finansų rinkų žaidėjai pasitiki labiau nei anksčiau. Štai Italija pasiskolino kelis milijardus eurų. Įdomus faktas, kad Italijos vyriausybės vertybinių popierių (VVP) paklausa buvo beveik pusantro karto didesnė nei pasiūla.
Tiesa, „kreditoriai“ reikalauja ir didesnių palūkanų. Jos nėra labai žiaurios, kokios galėtų būti esant tokiai valstybių padėčiai – 3,67–5,06 proc., priklausomai nuo trukmės. Palyginti su Lietuvos mokamomis palūkanomis (šiemet išplatintų įvairios trukmės VVP ir iždo vekselių palūkanų vidurkis yra apie 2,22 proc.) – tai labai daug.
Lietuva dar turi skolinimosi „rezervą“ (valstybės skola dar konvergencijos reikalavimų rėmuose), o Italija jau dabar yra „nemoki“ – skaičiuojama, kad valdžios skola 2011 metais sudarys 120 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).
Ispanija ir Portugalija teigia, kad joms nereikės paramos iš tam specialiai sukurto Europos Sąjungos paramos fondo. Analitikai primena, kad taip kalbėjo Graikija ir Airija, kol prisikalbėjo ir joms buvo suteikta fondo parama. Ši padėtis kiek kitokia. Matyt, šalims gali pavykti išsikapstyti iš „degančių“ bėdų, o ilgainiui sutvarkyti ir visą ūkį.
Taigi pirmosios atsigavimo kregždės lyg ir pasirodė PIIGS padangėse, bet džiaugtis pavasariu dar labai anksti. Bankinio sektoriaus problemos nesitraukia iš pirmojo plano. Kol tai nebus sutvarkyta, vyturiai dar ilgai ten nečiulbės...
Todėl šioje šviesoje Europos centrinio banko (ECB) vadovo Jeano Claude'o Tricheto susirūpinimas didėjančia euro zonos infliacija įgauna naujų atspalvių. Kainas kelia ne atsigaunantis vartojimas, o kylančios žaliavų kainos. Prie kainų kilimo gali prisidėti ir probleminių valstybių obligacijų supirkimas.
Negelbėsi valstybių – blogai, stabdysi infliaciją – stabdysi vartojimo atsigavimą. Gelbėti negalima stabdyti – pone J. C. Trichetai, padėkite kablelį tinkamoje vietoje. ECB vadovo dabar laukia sunkūs namų darbai. Beje, tai ne tik ECB, bet ir visos euro zonos bendras darbas. Palinkėkime jiems sėkmės.
Kita problema, su kuria susiduria aprašomas regionas, tarptautinio kapitalo srautų judėjimas iš didelių pajamų valstybių į besivystančias („emerging“) ir (ar) vidutinių pajamų valstybes, kurios turi gerai išplėtotas paskolų ir akcijų rinkas.
Tai tarsi ir gerai, tokioms šalims daug lengviau atsigauti po krizės. Bet lazda turi du galus. Kapitalų srautai gali suformuoti naujus kainų burbulus, o turtingiausios valstybės priverstos mažinti ūkio augimo prognozes.
Galbūt nereikia dėl to labai jaudintis, kaip tą daro Pasaulio bankas. Juk visais laikais pinigai judėjo iš žemos pajamingumo srities į aukšto pajamingumo sritį. Paskui pinigų srautą seka ir investuotojai.
Todėl finansų rinkų žaidėjai daug atidžiau seka signalus iš ECB, kuris pirmiau nei JAV Federalinis rezervų bankas gali padidintini bazinę palūkanų normą ir taip apgręžti pinigų srautus. Jei tam nesutrukdys paminėtos problemos, tą bus galima pamatyti santykinai greitai.
Stebint euro ir dolerio poros grafiką, galima pastebėti, kad nuo metų pradžios euras bando atsigauti. Ir tai ne tik silpnėjančio dolerio padarinys, bet ir rinkos dalyvių pasitikėjimas PIIGS valstybių sugebėjimu suvaldyti problemas bei lūkesčiai dėl brangsiančio euro.
Ir mums belieka tikėti geriausiu scenarijumi...
