Didžiojoje Britanijoje buvęs advokatas Džonas Morisonas išleido sensacingą knygą, kurioje tvirtina, kad šiurpiausias visų laikų serijinis žudikas buvo... moteris.
Taigi 62 metų karjerą baigusio teisininko įsitikinimu, Vaitčepelo pabaisa, kaip dar yra vadinamas Londone XIX a. pabaigoje siautėjęs Džekas Skerdikas, buvo Lizė Viljams – rūmų gydytojo Džono Viljamso, o kartu ir pagrindinio įtariamojo šioje jau šimtmečius skaičiuojančioje byloje, žmona.
Įtariamoji – įtariamojo žmona
Savo versiją Džonas Morisonas grindžia faktu, kad nė viena iš Džeko Skerdiko nužudytų prostitučių nepatyrė seksualinės prievartos. O vienos jų – Enės Čepmen asmeniniai daiktai buvo dailiai sudėlioti greta kūno taip, kaip esą gali sudėti tik moteris.
Greta kitos aukos, Ketrinos Edouz, palaikų buvo rastos mažos sagutės nuo moteriškų pusbačių, o velionės Merės Kelės židinio pelenuose – moteriškų drabužių (apsiausto, sijono, skrybėlaitės) liekanos.
Lizė Viljams, mergautine pavarde Merė Elizabet Ana Hjūz, gimė 1850 metų vasario 7 dieną velsiečio pramonininko Ričardo Hjūzo šeimoje. Kai ji ištekėjo už gydytojo Džono Viljamso, šiam jau buvo 32-eji, jai – dešimčia metų mažiau. Kiek žinoma, Elizabet negalėjo turėti vaikų.
Įdomu tai, kad netrukus po to, kai Londoną sudrebino serija nepaprastai žiaurių ir paslaptingų prostitučių žmogžudysčių, daktaro Viljamso žmoną ištiko sunkus nervų priepuolis. Tačiau moters su Džeko Skerdiko byla niekada niekas nė nebandė susieti. Ji mirė 1912 metais nuo vėžio.
Dabar rašytoju ir istoriku mėgėju tapęs advokatas Dž. Morisonas tvirtina išsiaiškinęs, jog Lizės Viljams sutuoktinį, kuris, be kita ko, dar ir turėjo abortų kliniką Londono Vaitčepelo rajone, bei laisvo elgesio merginą Merę Kelę siejo ryšys. Galbūt tokio postūmio gydytojo žmonai ir tereikėjo, kad ji virstų viena žiauriausių serijinių žudikių žmonijos istorijoje?
Nuo hercogų iki šarlatanų
Džekui Skerdikui priskiriama nuo 5 iki 11 moterų žmogžudysčių, įvykdytų 1888 metais rytiniuose Britanijos sostinės rajonuose. Patvirtintomis maniako aukomis laikomos Merė Nikols, Enė Čepmen, Elizabet Straid, Ketrina Edouz ir Merė Džeinė Kelė. Visos jos buvo prostitutės, visoms joms žudikas perrėžė gerkles.
Neabejojama, kad darbavosi žmogus, daugiau ar mažiau nusimanantis medicinoje – toliau bjaurodamas aukų kūnus, jis gana profesionaliai naudojosi skalpeliu.
Kadaise Londono policija, tirdama šią bylą, patikrino apie 200 žmonių. Įtariamųjų sąraše buvo apie dešimt vardų, tarp jų amerikiečio gydytojo Frensio Tamblčio ir karalienės Viktorijos anūko princo Alberto Viktoro, Klarenso hercogo.
Kai kurias žudynių versijas detektyvai atmetė beveik iš karto.
Pavyzdžiui, netoli tos vietos, kur buvo rasti aukų kūnai, gyveno toks Aaronas Kozminskis. Jis atvirai nekentė visų moterų, bet ypač prostitučių. Vienas iš liudininkų Džeko Skerdiko byloje neva atpažino jį, bet tik praėjus pusantrų metų. Be to, buvo nustatyta, kad A. Kozminskis ničnieko nenutuokė medicinoje.
Dar vienas įtariamasis – Džordžas Čepmenas – buvo baigęs medicinos universitetą. Jis nužudė tris savo žmonas ir kėsinosi susidoroti su ketvirtąja, tačiau ir jam įtarimai buvo atmesti, nes ponas Čepmenas buvo įgudęs nuodytojas, o Džekas Skerdikas darbavosi tik peiliu. Be to, 1888-ųjų rudenį, kai buvo įvykdytos visos žmogžudystės, Dž. Čepmenui tebuvo 23-eji. Prostitučių žudikas, anot liudininkų, turėjo būti vyresnis.
Jau minėtas Jos Didenybės karalienės Viktorijos vaikaitis Klarenso hercogas įtarimų sukėlė tuo, kad buvo sifilitikas. Detektyvų spėjimu, sunki liga galėjo paveikti princo psichiką: jis pamišo ir pradėjo žudyti. Be to, kalbėta, kad aristokratas turėjo nesantuokinį vaiką su žemo luomo moterimi, gyvenusia Ist Ende, todėl dažnai lankydavosi šioje Londono dalyje.
Tačiau jau mūsų dienų Džeko Skerdiko bylos tyrėjai tvirtina princo Alberto Viktoro dienoraščiuose radę įrašų, neva vienareikšmiškai liudijančių, kad tuo metu, kai Londone buvo žudomos prostitutės, jo nebuvo mieste.
Bene daugiausia įtarimų policijai buvo sukėlęs amerikietis Frensis Tambltis – šarlatanas, praktikavęs mediciną, nors neturėjo gydytojo licencijos. Jį suėmė iškart po vienos žmogžudystės, tačiau paleido už užstatą, ir F. Tambltis tuo pasinaudojo, kad pabėgtų į JAV. Daugelis tyrėjų mano, jog šio žmogaus kandidatūrą derėtų išbraukti iš pretendentų į skerdikus sąrašo, nes jis esą turėjęs homoseksualių polinkių, taigi būtų rinkęsis savo lyties aukas. Tačiau teigta ir kad netrukus po to, kai F. Tambltis grįžo į gimtinę, per Ameriką nuvilnijo labai panašių nužudymų banga, tik niekam nešovė į galvą jų susieti su Džeko Skerdiko byla Senajame žemyne.
Galutinės versijos dar nematyt
Lig šiol neatmesta lieka ir negailestingų Londono sąvadautojų versija. Visai tikėtina, jog Vaitčepelo prostitucijos verslo magnatai taip žiauriai baudė nepaklusniąsias naktines plaštakes: su kiekviena, pažeidusia susitarimą ar išdavusia savo sąvadautoją prostitute buvo žvėriškai susidorojama. Tais laikais perrėžti aukai gerklę buvo įprastas dalykas.
Kita vertus, yra ir originalesnių pamąstymų.
Prieš gerus trejus metus britų istorikas profesorius Endrius Kukas išleido knygą „Džekas Skerdikas. Byla baigta“. Joje mokslininkas daro prielaidą, kad jokio maniako XIX a. Londone iš tikrųjų nebuvo – Džeką Skerdiką išgalvojo sensacijų besivaikantys žurnalistai.
Remdamasis naujais dokumentais, aptiktais Londono policijos archyvuose, E. Kukas tvirtina nustatęs, kad šiurpusis serijinis žudikas iš tiesų buvo jungtinis kelių nusikaltėlių įvaizdis.
Savą nuomonę apie Džeko Skerdiko bylą turi ir žinoma amerikietė detektyvų autorė Patricija Kornvel. 2004-aisiais ji paskelbė teoriją, kaip, naudojantis moderniausiais DNR tyrimais, psichologiniu profiliavimu bei kompiuterinėmis technologijomis būtų galima nustatyti žudiko asmenybę. Savo knygoje „Žudiko portretas: baigta Džeko Skerdiko byla“ rašytoja teigia, jog maniaku galėjo būti tapytojas Volteris Sikertas, vienas svarbiausių XIX a. pabaigos britų impresionistų. Esą DNR pėdsakų, rastų ant Džeko Skerdiko Londono policijai siųstų laiškų ir V. Sikerto laiškų žmonai, ekspertizė leidžia daryti išvadą, jog juos rašė vienas ir tas pats asmuo. Deja, vienareikšmiškai tai įrodyti niekada nebus įmanoma, nes 1942 metais mirusio tapytojo kūnas buvo kremuotas. O kitų DNR pėdsakų, be V. Sikerto seilių ant pašto ženklų, neišliko. Nepaneigiamas faktas tik tai, jog menininkas buvo keistas žmogus. Jis nuolat keitė ir maskavo savo rašyseną, dažnai keliaudavo ir stengėsi nei ant savo korespondencijos, nei ant paveikslų nepalikti datų.
Domėdamasi V. Sikerto asmenybe, P. Kornvel bendradarbiavo su JAV Virdžinijos valstijos teismo medicinos instituto direktoriumi Polu Ferara. V. Sikerto ir Džeko Skerdiko rašysenoms palyginti buvo pasitelkusi kompiuterines technologijas, kuriomis paprastai naudojasi kriminalistai.
Tyrė rašytoja ir vokiečių kilmės dailininko kūrinius. Ir viename V. Sikerto eskizų, kur pavaizduotas vyras, nužudantis savo tėvą, P. Kornvel mano aptikusi veidrodinį Džeko Skerdiko aukos Merės Kelės žmogžudystės atvaizdą. Be to, V. Sikertas buvo garsus tuo, jog pozuoti kvietėsi prostitutes. Bet ir jis lig šiol lieka tik vienas iš daugybės įtariamųjų jau antrą šimtmetį skaičiuojančioje paslaptingiausio istorijoje žudiko byloje.
PARENGĖ AISTIS GIRNIUS
