Šibamas yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tačiau išsaugoti šį miestą ateities kartoms nebus lengva.
500 namų siaurose gatvelėse
Įspūdį, kad Šibame yra daug aukštų namų, sudaro tai, kad šio miesto gyventojai stato tokius namus, kurių ilgis ir plotis yra nedideli, palyginti su aukščiu. Be to, namus yra sugrūdę nedideliame plote. Toks išplanavimas, kai gana aukšti namai stovi labai arti vienas kito, o gatvės yra gerokai siauresnės nei namų aukštis, sukuria itin apgaulingą vaizdelį – atrodo, kad tai dangoraižių miestas.
Tačiau Šibamas – ne tik garsus keistoku išplanavimu. Šis apie 500 namų turintis miestas, kuris dažnai pavadinamas dykumų Manhatanu, kurio dauguma namų, vertinant mūsų supratimu, turėtų būti daugiabučiai, nes yra 5–11 aukštų, yra pastatytas dar tada, kai apie Ameriką Europos gyventojai nieko nežinojo, nes Kolumbas iki ten dar nebuvo nuplaukęs. Miestui jau daugiu nei 2 000 metų, tad Šibamas pagrįstai vadinamas seniausiu dangoraižių miestu pasaulyje. Tiesa, dabartiniai Šibamo pastatai pastatyti gerokai vėliau – XVI amžiuje.
Sausros ir liūtys – amžini priešai
Bet dar įdomiau tai, kad Šibamo namai yra pasatyti iš purvo plytų, t. y. nedegto molio, sumaišyto su šiaudais. Atrodytų, ne itin patikima statybinė medžiaga, tačiau Šibamo namai stovi jau nuo XVI amžius. Gal ir nestovėtų, jei nebūtų nuolat remontuojami.
Žmonės Šibame nėra ramūs dėl savo būsto nei tada, kai spigina saulė, nei tada, kai pradeda lyti. Jie, gyvenantys dykumoje, turėtų džiaugtis lietumi, tačiau tuo metu Šibamo gyventojai rūpinasi savo namų restauravimu – vis tik nedegtas molis yra paprasčiausias molis, o ne plyta. O molio ir vandens (jei pastarojo pernelyg daug) sąjunga labai lengvai virsta purvu. Šibamas labiausiai kenčia nuo potvynių. Ypač smarkiai jis nukentėjo 2006 metais. Kenčia šis miestas ir nuo sausrų, nes ilgos sausros statybinę medžiagą molį padaro labai trapų.
Antra vertus, lietūs ir vanduo aprūpina Šibamo statytojus statybine medžiaga – aliuviu. Aliuvis – pavadinimas keistokas, bet tai yra paprasčiausios vandens atneštos sąnašos. Taigi vanduo atneša molį, o Šibamo gyventojai jį panaudoja restauruodami namus.
Dvi versijos
Vis tik, žiūrint į unikalų Šibamo miestą iš paukščio skrydžio, kyla vienas klausimas: kodėl žmonės susigrūdo labai mažame plote, nors aplink yra daug tuščios erdvės, kur niekas negyvena?
Atsakymai yra du ir abu gali būti teisingi. Pirmas: visas miestas apdairiai pastatytas nedidelėje aukštumoje – tai namus stiprių liūčių metu saugo nuo pražūtingų potvynių. Antras: senovėje šis regionas klestėjo, čia ėjo prekybos keliai, jungiantys Indiją su Europa. Karavanai gabeno brangius krovinius, o tokio tranzitinio kelio viduryje esantis Šibamas sparčiai suklestėjo. Tačiau, norint klestinčiam miestui išgyventi dykumoje, kur jis ir jo turtas buvo nuolatiniu beduinų taikiniu, teko visiems susitelkti mažame plote, pasatyti kažką panašaus į fortą ir bendromis jėgomis gintis. Štai dėl ko namai buvo statomi vienas prie kito, o Šibamas yra apjuostas siena, kuri išlikusi iki šių dienų.
Vienas namas – viena šeima
Nors Šibamo gyventojai statė 5–11 aukštų namus, jie nėra tokie patys daugiaaukščiai, kokie stovi mūsų miestų miegamuosiuose rajonuose. Šibame vienas namas priklausė vienai šeimai. Du apatiniai aukštai – negyvenami. Jie atstojo sandėlius, kur namo šeimininkai laikydavo įvairius daiktus. Šie uždari, langų beveik neturintys aukštai iš dalies būdavo tvartai naminiams gyvūnams – ožkoms ir avims.
Trečias ir ketvirtas aukštai – gyvenamieji vyrų aukštai. Penktas ir šeštas aukštai atitekdavo moterims. Čia įrengdavo virtuves ir higienai skirtas patalpas. Septintas ir aštuntas aukštai – vaikų. Čia esantys plotai atitekdavo ir jaunoms poroms. Pačiame viršuje, ant namo stogo, įrengta terasa – poilsio ir pasivaikščiojimų vieta. Kai kurių namų terasos yra sujungtos nedideliais tiltukais, kad į svečius būtų galima nueiti neišeinant į gatvę.
Aprašiau 9 aukštų namo išplanavimą, o jei namas yra 5 aukštų, viskas išdėstyta kompaktiškiau; jei 11 aukštų, būdavo galima ir labiau išsiplėsti.
Siaurėjantys į viršų
Šibamo namai buvo statomi labai primityviu principu: molis sumaišomas su vandeniu, į jį pridedama šiaudų ir mišinys supilamas į atvirą medinę formą. Taip Šibamo statybininkai gaudavo nedegto molio plytas, iš kurių ir statydavo namus. Principas primityvus, bet prieš daug daug metų pastatyti namai stovi ir dabar, ir šiandien čia gyvena žmonės. Sienoms kylant aukštyn, buvo naudojamos vis siauresnės plytos, todėl viršuje namas susiaurėja. Perdangos pagamintos iš vandeniui atsparių medžių rąstų. Langų rėmai irgi mediniai, bet stiklų nėra. Durys taip pat padarytos iš medžio, bet ir viršuje, ir apačioje palikti tarpai.
Reikia pasakyti, kad molis, kaip statybinė medžiaga, turi unikalių savybių – net statybos specialistai stebisi, kad Šibamo namų viduje net karščiausią dieną yra ganėtinai komfortabili temperatūra.
Grėsmė išnykti
1982 m. Šibamo miestas tapo saugomas UNESCO. Po dvejų metų UNESCO specialistai turėjo pripažinti, kad šiam miestui gresia išnykimas. Esmė ta, kad anksčiau Šibamas visą laiką buvo „gyvas“, jame gyveno žmonės, kurie nuolat remontuodavo molinio miesto namus po liūčių ar po sausrų (ilgalaikės sausros molines plytas paversdavo dulkėmis). Tačiau XX amžiaus devintajame dešimtmetyje Šibamo gyventojų labai sumažėjo, žmonės išvažinėjo, tad nuolat atstatinėti miesto, kaip tai buvo daroma anksčiau, nebebuvo kam. Be to, šeimos, gyvenusios aukščiausiuose namuose, nelabai norėjo atstatinėti viršutinių aukštų, nes jie jiems nebuvo reikalingi.
Šibamo būklė tapo katastrofiška, tad 2000 metais pradėtas įgyvendinti Šibamo miesto vystymo projektas, kurio tikslas – Šibamą sutvarkyti taip, kad jis būtų kuo patrauklesnis gyventojams, kad miesto gyventojai neišvažiuotų ir prižiūrėtų unikalų istorinį paveldą. Tai nėra lengva užduotis jau vien dėl to, kad Jemenas nėra turtinga šalis.
Vis tik vilties, kad Šibamas nesunyks, yra. Bent jau kosmetiniai molinių miesto namų remontai vyko ir jie buvo naudingi – vystant projektą gyventojams buvo įvedama kanalizacija, elektra, tvarkomos gatvės.
Tačiau nereikia pamiršti, kad Šibamas yra miestas dykumoje, o XXI amžiuje vis mažiau žmonių nori gyventi dykumose, atšiauriose sąlygose, nepaisant to, kad jų protėviai tą darė 2 000 metų. Todėl Šibamo ateitis nėra piešiama optimistinėmis spalvomis.
