Velykų šventėje, kaip ir kitose religinėse šventėse, kiekvienas ieškome skirtingų dalykų – vieni dvasinės atgaivos, kiti, drauge su parduotuvių akcijomis, pigiau nusipirkti, parduoti. Kas iš tiesų yra Velykos? – paklausėme kunigo Ričardo Doveikos. Velykinis įvykis – tai tuščias velykinis kapas, prie kurio švenčiame Dievo duoto pažado – atpirkti žmogų, sutaikyti jį su savimi – išsipildymą.
Didžiojo penktadienio mirtis ant kryžiaus visą Visatą, visą žmoniškumą persmelkia gilia Dievo meile.
Kuo kiekvienos Velykos gali būti naujos?
Krikščionio gyvenimas sukasi su besikartojančiomis religinėmis šventėmis. Periodiškai švenčiame kurį nors konkretų įvykį, įvykusį erdvėje ir laike. Ir tas iš pažiūros pasikartojantis įvykis visada naujai prabyla į žmogų, duodamas jam atsakymą į tai, ką tuo metu žmogus išgyvena. Vienas į Velykas žvelgs pripažindamas, kad yra pomirtinis gyvenimas, nes galbūt šiemet palaidojo ką nors iš artimųjų, sulaukusiajam šeimos padidėjimo toji šventė prilygs gyvajai Kalėdų šeimos prakartėlei, jauni, priėmę Pirmąją Komuniją ar Santuokos sakramentą, galbūt ieškos gyvybės prasmės... Žmogus švenčia širdies liepimu.
Ką turėtume suvokti per ilgą 40 dienų gavėnios kelionę?
Vienas iš pašaukimų – įžengti į dykumos patirtį, kitaip – į kertinius, egzistencinius dalykus. Dykumoje žmogus išgyvena savo nuogumą, savęs kaip kūrinio trapumą, išgirsta tiesą apie save. Kaip Kristus dykumoje patyrė tamsos pasaulio gundymus, taip žmogus, paniręs į savo vidų, įsitikina, kad dvasinių būtybių pasaulis egzistuoja – yra tas blogio demonas, kuris nuolat kėsinasi į žmogiškumą, į teisingą santykį su Kūrėju, su pačiu savimi ir kitais, bet yra ir šviesusis, angelų pasaulis. Gavėnia atveria mūsų sąžines, apnuogindama mus prieš tiesos veidrodį. Pripažinkime, šiandien žmonės dažnai gyvena kreivų veidrodžių karalystėje, menkai vertindami tai, kas tikra. Puola į tokius kraštutinumus, kaip plastinės operacijos, dirbtinai linksminasi triukšminguose baruose, bendrauja su kuo pakliūva... Dykumos patirtis yra tikrovės patirtis, ne veltui šis laikotarpis – maldos metas, per kurį įeiname į asmeninį santykį su kitu asmeniu, su Dievu, nes kiek daug žmonių gyvena šalia vieni kitų, bet nepatiria, neišgyvena santykių. Kodėl šiandien toks didelis depresijos, susvetimėjimo, uždarumo, atšalimo protrūkis? Ar tai ne pasekmė to, kad neliko maldos mūsų gyvenime?
Pasninką taip pat suprantame per siaurai?
Šiandien Bažnyčia kviečia pasninkauti ne vien maistu, bet susilaikyti ir nuo blogų minčių – nuo kito teisimo, apkalbų, pykčio, nuo išlaidavimo. Mes esame tiesiog subanalėję rinkdamiesi maistą, svarstome ne už ką nusipirkti, bet ką įsigyti. Ėmėme persivalgyti ir persigerti, taip peržengdami padoraus santykio su maistu ribas. Bet stokojančiųjų – milijardai, vien apie 10 tūkst. vaikų pasaulyje miršta iš troškulio. O kiek tokių, kurie neturi duonos kąsnio! Pasninkas mėgina atkurti teisingą mūsų santykį su gyvastimi, su maistu, skiepija žmogiškąjį solidarumą, kad suvoktume, kas yra stokoti, kad mokėtume pasidalyti, nes tik tai brandina teisingą santykį su kitu žmogumi. Vargšas net paskutinį grūdą skelia per pusę, pasidalydamas su kitu, taip tapdamas vaikščiojančia meile ir vaikščiojančiu solidarumu.
Gavėnia įveda į gerų darbų metą, mano kelyje tu esi dovana ir aš tau ne priešas, mes abu einame į velykinį įvykį – Prisikėlimą. Įvyksta stebuklas – žmonių suartėjimas. Pateisink tai, ką kitas nori pamatyti tavyje, pateisink viltį, pateisink savo gyvasties kainą. Ne veltui atsiklaupęs ir nusirengęs Dievas nuplauna žmogui kojas, o pakėlęs akis paklausia: „Ar supratai, ką dėl tavęs padariau?“ Taigi ar supratai, kaip aš tave myliu? Velykos yra meilės šventė, kada supranti ir maldos, ir pasninko vertę, supranti, kodėl Bažnyčia tave kviečia į kuklų, ramų, netriukšmingą gyvenimą.
Kaip vertinate tai, kad šiandien žmonės dažnai renkasi tylų buvimo su Dievu kelią, maldas ne bažnyčioje, o namie?
Įžvelgiu pavojų. Pirma, dėl socialumo, nes tas veda į uždarumą. Kiekvienos mišios baigiasi taip: „Eikite, mišios tęsiasi“, kitaip tariant, eikite pratęsti tai, ką kartu patyrėme. Namuose, net ir giliai išgyvendamas religingumą, žmogus lieka vienas. Kodėl šiandien daugelis pasinėrė į astrologinį pasaulį? Dėl smalsumo, noro pasitikrinti, ar aš vienas toks Visatoje? O gal dėl savisaugos instinkto? Užsidėję liūto ar avino kaukes, mes žaidžiame kaukių balių, kuriame vaidmuo paprastas: kas ką. Jaunuoliai prieš susituokdami svarsto, ar ugnis su žeme sugyvens. Ir kai tokioje šeimoje konfliktuojama, prisimenama astrologė, pranašavusi, kad ugnis su žeme nedera. Vadinasi, zodiakai kalti, aš nekaltas. Tada aš, kunigas, klausiu: „O kada tu pradėsi gyventi savo gyvenimą? Kada pats spręsi ir atsakysi už pasekmes? Ar tu gyveni, ar linksminiesi kaukių baliuje?“
Namų tikėjimas – savotiška puikybė, neva esu geresnis už kitus, kam man to reikia, ką ten rasiu. Sekmadienis bažnyčioje – tai drąsa būti tikinčiuoju, tai socialinio solidarumo liudijimas. Aš matau, kad ir tu čia, taigi gatvėje tu man nebūsi svetimas, o būsi pirmas, prie kurio prieisiu. Mes abu suvienyti krikščioniškos tiesos, kurios dar labai bijo šiuolaikinis pasaulis.
O kiek ta krikščioniška tiesa iš tikrųjų yra bendražmogiška, ar galima tarp jų dėti lygybės ženklą?
Žmogaus esmė yra religingumas, nes jis yra Dievo kūrinys. Tačiau žmogus bijo šios tiesos. Bijo būti kūriniu, bijo mirties, neinvestuoja į anapusinės tikrovės pažinimą, gyvena tarsi iki šiandieninės ribos. To įrodymas – klonavimas, grožio peilio pramonė (patempimai, padidinimai). Ar tai ne melas sau, ne savotiška apgaulė, atimanti galimybę gyventi realų gyvenimą? Žmogus, norėdamas būti gražus, jaunas tik žemėje, sunkiai patiki anapusine tikrove – būti žmogumi ir po mirties. Žmogus, kuris švęs Velykas netikėdamas pomirtiniu gyvenimu, meluos, vaidins Velykas – švęs gražią pavasario šventę su kiškučiais, ridenančiais margučius.
Kas buvo Jūsų mokytojas?
Daug jų. Pirmiausia tėvai – sovietinės kartos žmonės. Jie skiepijo turėjimo vertę, nes mūsų vaikystė buvo nepavydėtina. Močiutė parodė kelią į šventovę, mama įskiepijo meilę knygoms, tėtis mums su broliu buvo darbštumo pavyzdys. Mačiau tėvų santykių vingrybes ir konfliktus, nes tai šeimos gyvenimas. Džiaugiuosi, kad ir mokykloje daugeliui mokytojų mes, vaikai, rūpėjome. O dvasiniai mokytojai – tai monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, iš kurio rankų esu priėmęs pirmąją komuniją, seminarijos profesūra, pagaliau stebėjimas tokio iškilaus žmogaus kaip kardinolas Vincentas Sladkevičius. Mokytojo paveikslas neišbaigtas, nes kas yra mokytojas? Tas, kuris palydi. Iš kiekvieno dedamės po šapelį, juk dar yra draugai, šeimos nariai.
O kokios Jūsų Velykos?
Mes su broliuku tik dviese likę, būtinai nueiname į šventovę. Tai svarbiausios buvimo su Dievu dienos. Namie valgome kuklius pusryčius ar pietus, tėvų buvo įskiepyta – nežiūrėti, kas ant stalo, bet kas susės prie stalo. Brolis vedęs, taigi prie stalo jo žmona, du vaikai. Bandome išsaugoti tradiciją – pasirūpinti tais valgiais, kuriuos prisimename iš vaikystės, nieko ištaigingo, viskas labai paprasta. Vyresnioji brolio dukra įsisuka į margučių dažymą, dažo tradiciškai, svogūnų lukštais. Tomis dienomis stengiamės aplankyti šeimos kapus. Tai pagarbos, dėkingumo, bendrystės dienos, nes nėra gražesnio ritualo kaip bendrauti tarpusavyje, prisiminti šeimos istoriją, pavartyti albumą, sukalbėti maldą. Bendra malda prie stalo susikabinus rankomis yra kertinis kiekvienų švenčių dalykas. Kiekvienas iš mūsų turime ką palinkėti kitiems. Kaip nuostabu, kai ketverių metų brolio dukra per Kalėdas išrėžė kalbą... Pastebėjusi, ką daro suaugusieji, suprato, kad tai yra gera.
Jūs tiek daug sutuokiate porų ir gana daug jų skiriasi. Ko reikia, kad žmonės išgirstų vienas kitą eidami bendru keliu?
Pirmiausia reikia gyventi savo gyvenimą, o ne žvalgytis, kaip gyvena kaimynas, draugas. Reikia didžiuotis ir džiaugtis, kad šalia tavęs yra žmogus, atidžiai įsiklausyti, ką jis tau linki gero, ir patikėti tuo. Dialogas, šeimos narių žiūrėjimas ta pačia kryptimi, teisingas santykis su kitais, su Dievu – tai yra sveiko, visaverčio žmogaus paveikslas. Dievas nenori, kad žmogus būtų liūdnas, vienišas, jam toks žmogaus paveikslas nepatinka.
Virginija Barštytė
