Pernai penkiakovininko karjerą baigęs A. Zadneprovskis augina dukrytę, namie padeda žmonai Laurai, bet be sporto negali gyventi: jo gyvenime atsirado naujas iššūkis.
Daug kas nustebo: per Lietuvos dviračių sporto čempionatą Utenoje atskiro starto lenktynėse rengėsi dalyvauti ir olimpinių žaidynių medalininkas, pasaulio ir Europos čempionas penkiakovininkas Andrejus Zadneprovskis. Iš pradžių jis stebėjo, kaip dėl apdovanojimų rungtyniauja vyrai, o po to sėdo ant gero lygio dviračio „Track“ ir ėmė rengtis varžyboms.
A. Zadneprovskis panoro rungtyniauti veteranų grupėje. Dalyvauti varžybose užsiregistravo pačiu paskutiniuoju momentu, todėl ir startavo vienas paskutiniųjų. Prieš startą jam patarimų negailėjo du žinomi mūsų dviračių sporto specialistai – vilnietis Vytautas Juchnevičius ir klaipėdietis Algirdas Vaitkus.
Kaip Andrejui seksis 15 km distancijos atskiro starto varžybose, atvažiavo pasižiūrėti jo brolis Vladimiras, kuris anksčiau žaidė futbolą. Jis distancijoje lydėjo Andrejų. Susumavus visus rezultatus, A. Zadneprovskis savo amžiau grupėje užėmė šeštą vietą ir liko patenkintas savo pasirodymu.
– Kodėl pasirinkai būtent dviratį, o, tarkime, ne plaukimą?
– Kai prasidėjo mano traumos, daug bėgioti negalėjau. Suradau daug bendraminčių dviratininkų profesionalų ir susigundžiau minti dviračio pedalus. Pradėjo stiprėti kelio sąnariai, kojos tapo visai kitokios. Bėgant judesiai būna gana aštrūs, o važiuojant dviračiu jie daug švelnesni. O baseino irgi neatsisakau. Plaukioju, geras dalykas.
– Kada susidraugavai su dviračiu?
– Šį pavasarį. Savo malonumui pabandžiau jėgas Vilniaus dviračių maratone. Labai patiko, jaučiau didelį malonumą. Dviračiu važiuoti man kol kas neatsibodo. Laiko yra, noro yra, todėl noriu vėl varžytis, jausti kovos dvasią, pasižiūrėti, kaip atrodau. Nusipirkau dviratį, su juo susidraugavau.
– Ar daug šį sezoną žadi dalyvauti dviračių varžybose?
– Esame pakviesti dalyvauti dviračių maratone Molėtuose, irgi žadu pabandyti jėgas. Su dviračiu nesieju jokių tikslų, paprasčiausiai man tai puikus laiko praleidimas, įdomus veiksmas, savęs realizavimas.
– Turi dviratininkų draugų?
– Taip. Atvažiuoju į dviračių sporto bazę, kurioje dirba Lietuvos olimpinio sporto centro dviračių treneris Vytautas Juchnevičius ir kartu su vyresnio amžiaus dviratininkai išvažiuoju į plentą. Malonu sportuoti su žmonėmis, kurie nesėdi namuose prie televizoriaus, o mėgsta pajudėti, rūpinasi savo sveikata.
– Pasitreniruosi, pasitreniruosi, gal ir į šiuolaikinę penkiakovę sugrįši?
– Gal ir sugrįžčiau, jeigu bėgimą ... pakeistų dviratis. Labai skauda kelius, jie mane ir privertė palikti šiuolaikinę penkiakovę.
– Ar žmonai Laurai Asadauskaitei padedi rengtis Londono olimpinėms žaidynėms?
Ką ten per treniruotes jai padėsi, reikia pačiai rengtis. Tačiau namie padedu auginti dar pusantrų metukų nesulaukusią dukrytę Adrianą. Dabar Laura yra išvykusi į treniruočių stovyklą. Neseniai su ja lengvai pabėgiojome krosą.
– Kai nepatekai į Vilniaus savivaldybę, kokie dabar planai?
– Artimiausių planų neturiu jokių. Pirmiausiai noriu, kad Laura patektų į Londono olimpines žaidynes. Kai paaugs dukrytė ir pradės lankyti darželį, tada kažką galvosiu.
Marytė Marcinkevičiūtė
