Artėjant žiemai ir sumažėjus turistų srautams yra pats geriausias laikas aplankyti Sankt Peterburgą, teigia Benas Rossas britų dienraštyje „The Independent“.
Iš pažiūros tinkamiausias būdas pradėti pažintį su miestu - sėdint ant dviračio. Sankt Peterburgas yra plokščias kaip blynas (tiksliau, kaip blini - rusiška versija su mielėmis), be to, dar gana jaunas miestas, įkurtas 1703 metais. Jo bulvarai, priešingai nei daugelio senamiesčių ankštos gatvelės, yra platūs ir tinka pasivažinėjimams.
Nepasiklysti mieste turėtų padėti pietiniame Nevos krante stovinčio Admiraliteto auksinis bokštas. Jis matosi iš trijų svarbiausių Sankt Peterburgo arterijų - Nevskio ir Voznesenskio prospektų, Gorochovo gatvės.
Tiesa, patys miesto gyventojai dviračiais naudojasi retai, per savaitę galima pamatyti vos porą pedalus minančių vaikų ar vyresnio amžiaus žmonių. Kaip 5 milijonų gyventojų miestui tai yra tikrai mažai. Tuo tarpu mašinų eismas čia pasibaisėtinas - kamščiuose stovi ir sunkvežimiai su vilkikais, ir naujausi „Mercedes“, „Audi“ ar „Hummer“ markių automobiliai.
Vienas vairuotojas B. Rosso paklaustas, kodėl renkasi automobilį ir valandas sėdi spūstyse, atsakė, kad paprasčiausiai myli savo mašiną, o važinėtis dviračiu čia labai pavojinga.
Pabandžius surizikuoti iškyla kitokių kliūčių - dviračius nuomojančių firmų nedaug, o jose pasirinkimas labai mažas. Užėjus į vieną iš dviejų rastų nuomos punktų siūlomi tik du apgriuvę dviračiai. Visi kiti skirti važinėti po kalnuotas vietoves ar užmiestį ir nėra nuomojami. Apsauginis šalmas į nuomos kainą neįeina, o ir už papildomus pinigus jo įsigyti neįmanoma.
Po 15 minučių ekstremalaus laviravimo Sankt Peterburgo gatvėmis ir vos išvengto susidūrimo su autobusu britų žurnalistas lengvai purtomas drebulio nulipo nuo dviračio. Prie kelionės tikslo - Petro Didžiojo įkurto Vasaros sodo šiaurinio įėjimo - kabėjo važinėti dviračiais draudžiantis ženklas.
O Petras dviračius turbūt būtų mėgęs. Jis buvo tikras laivų gerbėjas - Vakarų Europoje mokėsi juos statyti ir prie Baltijos jūros perkėlė Rusijos sostinę. Norėdamas paskatinti laivų naudojimą jis net uždraudė Sankt Peterburge statyti tiltus.
Šiandien Nevos upę kerta 22, o per daugiau nei 60 iš Ladogos ežero atitekantį upės vandenį reguliuojančių kanalų nutiesta dar nesuskaičiuojama gausybė tiltų. Dauguma iš jų yra pakeliami ir apšviesti naktį traukia įsimylėjėlius.
Važiuojant palei Nevą galima pasiekti salą, kurioje stovi Petropavlovsko tvirtovės kompleksas. Iki 1917 metų tvirtovėje buvo įrengtas kalėjimas. Laiką jame leido ir Dostojevskis, ir Trockis. Kompleksui priklausančioje katedroje lankytojus traukia stulbinamas baroko stilius bei visų ikirevoliucinės Rusijos valdovų kaulai.
Jeigu dviratis nėra ir jūsų mėgstamiausia transporto priemonė, puiki alternatyva važinėjimuisi - opera arba baletas Marinskio teatre. Po teatro verta aplankyti šalia esantį Sadko restoraną ir paragauti tradicinio rusiško maisto.
Vienas iš svarbiausių Sankt Peterburgo kultūrinių objektų yra Ermitažo muziejuje eksponuojama, pagal dydį tik Luvrui nusileidžianti meno kolekcija. Dalis jos eksponatų yra Žiemos rūmuose.
Visa tai aplankyti verta būtent žiemą. Posakis „vasaros vasarnamiuose, žiemos mieste“ buvo nerašytas Rusijos imperijos laikų įstatymas, kurio peterburgiečiai laikosi ir šiandien. Todėl vasarotojams sugrįžus namo prasideda tikrasis šio menų miesto gyvenimas - operos ir baleto premjeros Marinskio teatre, specialios parodos muziejuose, galerijų atidarymai, per kuriuos baltosios naktys prailgti neturėtų.
News Bridgepix nuotraukos
