Apie vilniečių sutuoktinių Julijos Fedotovos ir Justino Xara‘os nemažai kartų spaudoje minėtus šeimyninius reikalus daug nekalbėsime. Žymiai įdomiau didžėjų poros pasiteirauti apie neseniai išleistą jų trigubą albumą.
Trakų pilies ir Ibizos atgarsiai
- Kodėl šis albumas sudėtas net iš trijų diskų? - „Balsas.lt savaitė“ pasiteiravo populiarių klubų didžėjų.
Justinas: Į vieną diską netilpo viskas, ką norėjome pasakyti savo klausytojams, todėl nusprendėme sukurti iškart tris ir sudėti juos į trilogiją. Ši „Pure culture“ agentūros išleista kompiliacija įkūnija sąlygines tris vakarėlio dalis: pačią vakaro pradžią („Warm up“) – apšildymą, „Peak time“ – pagrindinį laiką ir „Afterhours“ – pabaigą. Trečiasis „Afterhours“ diskas ypač įdomus. Jį parengėme originaliai – muzikos perėjimas tarp kelių muzikos stilių. Šiame darbe viskas prasideda deephouse, o baigiasi chill–out skambesiu. Manau, jog tai išgirdęs ne vienas bus nustebintas.
- Bet ar tokie keistumai netrukdys pasinerti į ramybę, taip reikalingą vakarėlio pabaigoje?
Justinas: Tiesiog norėjome sukurti tokią kompiliaciją, kokios dar nebuvo, o ar trukdys ar netrukdys, tai tegu sprendžia pats klausytojas.
- Ką reiškia didžėjui išleisti savo albumą? Ar jame yra kažkokie jūsų geriausi, grojamiausi diskotekų kūriniai?
Justinas: Parinkimą lemia muzikos rinkoje dominuojantys stiliai ir asmeninis skonis. Kadangi mes patys leidžiame naujausią muziką, todėl ir šiame albume atrinkti kūriniai atspindi tai, ką grojame savo pasirodymuose.
Diskas „Peak time“, sakyčiau, yra mūsų vizitinė kortelė.
O ar tie kūriniai geriausi? Na, šiuo metu gal geriausi, o po dviejų mėnesių bus jau kiti. Pastaruoju metu elektroninei muzikai būdinga labai didelė rotacija. Kiekvieną mėnesį išleidžiama tūkstančiai muzikinių kūrinių.
- Iš tokio didelio muzikos pasirinkimo turėtų būti sunku atrasti tinkamiausią. Matyt, tenka kabėti internete ištisas valandas?
Julija: Kabėjimas internete ištisas valandas – tai įprastas gyvenimo būdas šiuolaikiniam didžėjui.
Justinas: Bet nėra taip paprasta atsirinkti muziką iš tos krūvos, kurios didžiąją dalį sudaro, mano nuomone, absoliučiai beverčiai kūriniai. Dėl to žymiai pasunkėjo didžėjaus darbas. Ankščiau panaršius vieną internetinį puslapį iš dvidešimties išleistų tą savaitę atrasdavai trylika, keturiolika labai gerų vinilinių plokštelių. Užsisakydavai ir grodavai. O dabar reikia ištisas valandas gadinti akis (ir ausis!) prie kompiuterio, norint atrinkti tikrai vertingą ir įdomią muziką.
- Tačiau tokiu būdu vyksta atranka, per kurią paaiškėja geresni ir blogesni didžėjai. Jei yra maža pasiūla, tai visi groja vienodą muziką?
Justinas: Taip yra sudaromas papildomas barjeras. Dėl to didžėjaus amatas turėtų būti profesionalus (ne taip, kaip dažnai Lietuvoje...), nes yra milžiniškas informacijos srautas, kurį reikia apdoroti ir tam skiriant labai daug laiko.
- Ar šiame albume skamba vien tik naujos dainos?
Justinas: Didelė dalis albumo pagardinta naujausiomis garsų tendencijomis, tačiau mes su Julija panaudojome keletą kūrinių, kurie nublokš klausytoją į šešerių ar septynerių metų senumo prisiminimus, kai progressive house buvo pačiame žydėjime.
Julija: Norėjome, kad žmonės pajustų tų laikų nostalgiją, prisimintų senus gerus jaunystės laikus (juokiasi). Antrą kompaktinį diską galima pavadinti „Best of summer 2008“ - lengva vasariška muzika. Čia pasijus ir renginio Trakų pilyje atgarsiai.
Justinas: Mes jį kūrėme būdami Ibizoje.
- Gerdami margaritą ir besikaitindami saulėje?
Julija: Labai smagu prisiminti ir norisi grįžti atgal... Ten buvo fantastiška kūrybos atmosfera.
Didžėjaus duona nėra lengva
- Kaip nusprendėte, kas kokią dainą įdės į albumą? Ar nesipykote dėl to?
Julija: Iš pradžių mąstėme, kokia bus disko koncepcija. Tada pradėjome rinkti muziką. Iš esamų kūrinių išsirinkome, mūsų nuomone, pačius geriausius ir sudėliojome juos į vieną visumą. Dėl to mes nesipykstame niekada.
Justinas: Didžėjaus darbas nėra vien tik bet kaip sumėtyti kūrinius. Juos reikia sudėti pagal skambesį ir harmoniją. Tai nėra taip paprasta. Galima išmokti techniškai miksuoti, suvesti „ritmą ant ritmo“, bet parinkti muzikos neturint muzikinės klausos yra neįmanoma.
Julija: Manau, dar reikia turėti išlavintą muzikinį skonį.
Justinas: Na, skonis yra išlavinamas. Bet klausa – tai Dievo dovana.
- Jūsų muzikiniai skoniai turėtų būti skirtingi? Kaip ir žmonės būna skirtingi...
Julija: Labai panašūs (šypsosi).
Justas: Jei taip jau išėjo, kad tapome vyru ir žmona, vadinasi, ir skoniai mūsų nėra jau tokie tolimi...
- Mes daugiau kalbėjome apie diską, bet kaip nusprendžiate, kas ką gros renginio metu? Jei, pavyzdžiui, išgirstate abu tą patį kūrinį ir jums abiems jis labai patinka? Ar džentelmenas perleidžia tą dainą damai?
Justinas: Būna kartais perleidžiu, būna, kad ir ne, jei kūrinys labai patinka (šypsosi).
Julija: Tokiais atvejais paprašau, kad Justas man duotų tą dainą pagroti. Kitą sykį aš jam duodu.
Justinas: Šiaip tai užtenka geros muzikos. Deja, šiais laikais blogos yra dar daugiau.
Julija: O kad nebūtų pasikartojimų vakarėlio metu, reikia lavinti atmintį ir žinoti, kaip kokia daina skamba, koks pavadinimas ir greitai susiorientuoti, ką leisti renginio metu.
- Ar jūs grojate „pingpongu“ (kiekvienas po vieną kūrinį)?
Justinas: Įvairiai. Galime pasikeisdami groti po pusvalandį. Arba „pingpongu“. Tai visiška improvizacija. Ateityje padarysime naują projektą, į jį įtrauksime truputį daugiau įvairios technikos nei vienas mikšeris ir du grotuvai.
Absoliučiai neišsemiama muzika
- Kas yra jūsų pagrindinis įkvėpėjas, mokytojas?
Julija: Mano tėvai dideli melomanai, todėl užaugau su muzika. Elektronine muzika susidomėjau dar būdama 15 metų. Žmonės, kurie mane labai seniai pažįsta, visiškai nenustebo sužinoję, kad tapau didžėja.
Justinas: Mane labiausiai įkvepia mano paties vidinė būsena.
- Organai?
Justinas: Taip... Širdis. Kažkaip nevalingai pradėjau šitą veiklą ir labai užsikabinau. Taip pat meilė muzikai prasidėjo nuo mamos. Ji – pianistė. Klasikinė muzika man ne itin patinka. Tiesiog negaliu dienų dienas klausytis klasikos, kur yra tik klasikiniai niekada nesikeičiantys tembrai.
Mano akimis, elektroninė muzika turi platesnes galimybes. Prodiuseriai gali labiau išreikšti kūrinio skambesį su įvairiais tembrais ir garsais, kurie keliolika kartų per metus atnaujinami įvairių kompiuterių ir „pluginų“ kūrėjų. Visa tai labai įdomu. Šioje srityje jaučiamas didelis progresas. Dėl to elektroninė muzika yra absoliučiai neišsemiama.
- Ar technologinis progresas nesąlygoja muzikinio regreso? Jei tiek daug galima padaryti su technologijų pagalba, žmogus mažiau stengsis dirbti su muzikos instrumentu ir savo grojimo technika.
Justinas: Technologinės naujovės yra progreso akstinas. Visa elektroninė muzika remiasi technikos naujovėmis. Manau, kad technologinis progresas tikrai nemaišo, tarkim, klasikinės muzikos kompozitoriams tobulinti savo gebėjimus kurti simfonijas.
- Kas jums yra didžėjavimas?
Justinas: Man tai prasiblaškymas. Kai groju vakarėlyje, pabėgu nuo pilkumos... Atsigaunu emociškai.
Julija: Man taip pat. Pradedu parinkinėti, klausyti muziką ir atsiduriu tarsi kitame pasaulyje. Ir visas mano nerimas ar problemos, jei tuo metu jų turiu, atgula į antrą planą. Pamirštu apie jas ir atsipalaiduoju.
Šis darbas man labai patinka. Kitaip negali būti. Jei šitos veiklos nemėgsi, gali stengtis kiek įmanoma, vis tiek nepriversi savęs groti.
- Ar visi elektroninės muzikos didžėjai yra taip įsimylėję savo tarnystę, kaip jūs?
Justinas: Reiktų kiekvieno jų atskirai paklausti. Žvelgiant iš šalies, panašu, kad yra dalis tikrų melomanų, savo darbo profesionalų. Tačiau yra ir apsišaukėlių, garbėtroškų bei tuščiagarbių, bet kokia kaina norinčių užsiropšti ant scenos.
Iš esmės galiu pasakyti, kad Lietuvos klubinė scena dar labai šlubuoja, pamažu vystosi, bet tikimės, kad visų teisingų žmonių, dirbančių šioje srityje, dėka kažką pasieksime.
Julija: Lietuvoje šitai veiklai pernelyg maža rinka. Čia gyvena nedaug elektronine muzika besidominčių žmonių, todėl ir galimybių nedaug.
Ruslano Kondratjevo nuotr.
Ne svetingumas, o provincialumas
- Bet gal tai yra bendra Baltijos šalių rinka? Daug kas pasirodo Latvijoje, Estijoje...
Justinas: Jei pakoncertuoja du kartus per metus – tai nėra labai aukštas rodiklis. Daug sunkiau užsitarnauti pagarbą Europos akyse, kuri mūsų dar tikrai nepastebėjo ir artimiausiu metu turbūt nepastebės. Priežastis paprasta: mūsų žmonės negerbia savų ir dar per mažai vertina tai, ką turi. Kol priimsime anglus, vokiečius ir kitus kaip aukštesnę rasę, tol mūsų niekas niekada neįvertins. Jų akyse mes ir liksime Europos periferija.
- Ar galėtumėte konkretizuoti?
Justinas: Visuomenėje yra formuojamas toks požiūris: jei atvažiavo didžėjus iš Anglijos, jam galime sumokėti penkis kartus didesnį honorarą nei savam, nors pastarasis sugeba daugiau. Atrodo, kad bet koks užsienietis turi būti penkis kartus labiau gerbiamas, jo vardas ant plakato turi būti užrašytas penkis kartus didesnėmis raidėmis...
Julija: Bet dar nereiškia, kad užsienietis geriau pagros už vietinį didžėjų.
- Gal tai tiesiog tam tikras svetingumas?
Justinas: Manau, kad tai yra provincialumas, o ne svetingumas. Sugrįžkime į 1990-uosius, kai tik pradėjo gyvuoti mūsų nepriklausoma valstybė. Kėlėme kiekvieną užsienietį ant rankų kaip pranašą.
Julija: Aš visa tai atsimenu iš sovietinių laikų. Baltarusijoje buvo lygiai ta pati situacija.
Justinas: Deja, tas šleifas tęsiasi iki šiol. Gal jis šiek tiek pranyko. Išmokome oriau elgtis, bet dar ne iki galo. Privalome sugebėti eksportuoti savo produktą, o ne tik importuoti ir save žlugdyti. Tai galioja ne tik muzikinėje srityje.
Eurovizinis „Strazdas“ – elektroninės muzikos gerbėjams
- Kaip sekasi eksportuoti lietuvišką elektroninę muziką?
Justinas: Kiek patys suorganizuojame tą eksportą, tiek jis ir vyksta. Mūsų kūriniai pardavinėjami tarptautiniuose internetiniuose portaluose. Štai mano remiksus grojo ir „BBC Radio One“, ir tokie šokių aikštelių autoritetai kaip Pete Tongas ir Johnas Digweedas. Bet tai daugiau periodiškumas. Norėtųsi, kad ta ekspansija vyktų vis labiau. Tačiau tai nėra taip paprasta padaryt, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Julija: Diskuose „Warm up“ ir „Pic - time'e“ yra dvi Justo ir Aistės dainos „Strazdas“ versijos, viena kurių - mano remiksas. „Strazdas“ buvo išleistas „Flash Records“ Rusijoje.
Justinas: Neseniai su Aiste Smilgevičiūte padarėme bendrą projektą, kurio idėja buvo remiksuoti originalią „Strazdo“ versiją. Tokiu būdu privertėme tuos elektroninės muzikos mylėtojus, kurie niekada neklausytų lietuviško folko, pajausti mūsų kultūros dalelę. Vieną šio kūrinio versijų grojo pats Markus Schulzas per savo radijo laidą „Global dj broadcast“. Ji transliuojama milijonams žmonių įvairiose valstybėse.
Julija: Vakarų šalių melomanams tokios kompozicijos yra įdomios. Nors jie ir nesupranta, kokia kalba jos dainuojamos, bet jos tenykštę auditoriją iškart sužavi.
- Tai nejaugi niekas iš Lietuvos radijo stočių „Strazdo“ negrojo - „Zip fm“, „Opus 3“?
Justinas: Kai kurie iki šiol groja. Bet iš esmės pasigedau didesnio susidomėjimo.
-Bet gerbėjai, einantys į jūsų renginius, klausydami jūsų remiksuotus darbus, tai vertina?
Justinas: Jei jie miniomis ateina pasilinksminti pagal mūsų grojamą muziką, vadinasi, jiems mes kažką reiškiame. Aš tikiu, kad pasirinkome teisingą kelią.
„Pure Culture“ archyvo nuotr.
