Pagrindinis praėjusio dvidešimtmečio pralaimėjimas yra kaip tik tas, kad niekieno programoje nėra valstybės kaip idėjos.
Likus dienai iki Kovo 11-osios dvidešimtmečio vienoje sostinės gimnazijų kalbėjausi apie šią datą su dvyliktokais, koks ir pats buvau, kai buvo skelbiamas Nepriklausomybės atkūrimo aktas. Viena mergina pasiteiravo – kokią Lietuvą aš pats anuomet įsivaizdavau būsiant po dvidešimties metų. Atsakiau, kad tuomet tikrai neturėjau aiškios vizijos. Tik vėliau atėjo mintis, kad atsakymas nebuvo išsamus.
Greičiausiai anuomet ne tik brandos egzaminams besiruošiantis jaunuolis, bet ir šiandien ordinais bei rentomis apdovanoti signatarai tą viziją turėjo labai jau miglotą. Kitaip, ko gero, būti ir negalėjo. Sovietų imperijos pralaimėjimas Šaltajame kare ir atsiradusi proga atgauti nepriklausomybę vertė veikti greičiau nei galvoti.
Tiesa, Lietuvos viešojoje erdvėje, kur Sąjūdžio metais būta daugiau įvairovės ir demokratijos nei dabar, buvo girdėti visokių pasvarstymų. Banaliausias jų buvo, kad per penkerius metus gyvensime kaip švedai. Ką tai reiškia – irgi niekas negalėjo paaiškinti.
Buvo daug diskusijų apie rinką ir kapitalizmą, kurių daug kas klausėsi ir mažai kas suprato. Sovietų įdiegtas ekonominių santykių supratimas atsispindi anų laikų anekdote apie Mokslinio komunizmo egzaminą. Abi santvarkos, pasak jo, skiriasi iš esmės: kapitalizmo laikotarpiu žmogus išnaudoja žmogų, socializmo – viskas atvirkščiai.
Pats kapitalizmas, praradęs mirtinai pavojingą priešą, atsiskleidė ne pačiomis savo maloniausiomis savybėmis, o ypač jo naujausi dalyviai neretai primena Francesco Goyos paveikslų šmėklas. Tiesa, jos su fanatišku įkarščiu grumiasi ne su Dievą niekinančiais eretikais, o su visais, kurie trukdo jų šventame mūšyje už piniginius ženklus.
Tad šiandien madingas teiginys, jog „kovojome ne už tokią Lietuvą“, reiškia ne tai, kad žlugo konkretus projektas. Tiesiog, žmonės niekada nesiekė dabar gyvuojančio kleptokratinio režimo, kurį realiai valdo naujai išvešėjusi nomenklatūra ir pinigų partija bei „nuspalvina“ demokratiškai renkami viliai navickai.
Praėjo 20 metų, galimybių galvoti ir siūlyti yra, tačiau niekas iš valdyti trokštančių personažų nesivargina turėti viziją ir aplink ją telkti permainų norinčias pajėgas. Net tvirta kartoninė ranka, mėginanti valdyti Lietuvą, dėkingos tautos meilės spinduliuose avansu vis dar besimaudanti prezidentė Dalia Grybauskaitė težino tiek, kad reikia įveikti oligarchus ir išvaikyti senus niekdarius iš pareigų.
Jos pagrūmojimų − „viską daryti gerai“ − turinys yra nei kiek ne konkretesnis, palyginus už dvidešimties metų senumo pažadą, kad „gyvensime kaip Švedijoje“.
Kurį laiką vakuumą užpildė tarptautinės politikos siekis - greičiau įstoti į NATO ir Europos Sąjungą, bet tai jau praeitas finišas. Šiandieninis užsienio politikos jovalas jokių orientyrų nesiūlo. Seni draugai čia skelbiami abejotinais, o naujųjų (nelabai naujų) draugystė kol kas neįperkama.
Pagrindinė 20 metų nesėkmė yra kaip tik ta, kad niekieno programoje nėra valstybės kaip idėjos. Liūdnas paradoksas, bet vieninteliai, kas daugmaž aiškiai įsivaizduoja Lietuvą, kokią ją nori matyti, yra visokio plauko marginalai.
Naujosios kairės anarchistai svajoja apie konventus ir asamblėjas, patriotinis jaunimas − apie Lietuvą lietuviams, o Algirdas Paleckis ir kiti bolševikėliai nori visus išbuožinti, nors daugumai kažkodėl atrodo, kad visa tai – absurdas. Na, dar minėtos šmėklos žino, kad nori pinigų. Tad nežinau ar po dvidešimties metų dabartiniai abiturientai galės savo įpėdiniams tiksliau atsakyti į pradžioje minėtą klausimą.
