Jau ne kartą rašėme apie Katynės žudynes, kurioms sukanka 71-eri, ir tą lemtingą, iki šiol galutinai neišaiškintą Smolensko tragediją lygiai prieš metus, kai lėktuvo katastrofoje žuvo 96 Lenkijos delegacijos nariai, tarp kurių buvo ir prezidentas Lechas Kaczynskis. Abu atsitiktinai sutapę įvykiai gerokai atšaldė Lenkijos ir Rusijos santykius, o Smolensko katastrofos tyrimas užsitęsė. Šį kartą į nelaimės vietą atskrenda žuvusiųjų artimieji, nuogąstaujantys, kad užkeiktas „Bermudų trikampis“ Rusijos centre gali pasikartoti...Dvigubos tragedijos aidas
Galbūt todėl Lenkijos delegacija, kurią sudaro maždaug 100 žuvusių prie Smolensko artimųjų ir giminių, tarp jų – dabartinio prezidento Bronislawo Komorowskio žmona Anna, šį kartą iš tolo aplenks Smolenską. Kaip praneša Lenkijos televizija TVP1, lenkų delegacija balandžio 9 d. atskris į Brianską, kuris yra už 200 km nuo lėktuvo sudužimo vietos, paskui visi ten nuvyks automobiliais. Anksčiau buvo manoma, kad lėktuvas skris į Maskvos arba Vitebsko oro uostus.
Išlydint delegaciją iš Varšuvos Okencų oro uoste taip pat įvyks palydų ceremonija.
Taigi, lenkų tauta šįkart mini dvigubą tragediją. Akivaizdu, kad viena jų pagimdė kitą.
Priminsime istorijos vadovėlių tiesas. 1939 m. rugsėjo 1 dieną nacių Vokietijai užpuolus Lenkiją, pagal Ribbentropo–Molotovo sutarties slaptuosius protokolus Raudonoji armija rugsėjo 17-ąją peržengė Sovietų Sąjungos ir Lenkijos sieną ir beveik be pasipriešinimo užėmė rytines Lenkijos provincijas. Tuomet į raudonarmiečių nelaisvę pateko apie 230 tūkstančių Lenkijos karių. Dauguma ukrainiečių ir baltarusių, tarnavusių Lenkijos kariuomenėje, buvo iškart paleisti, o kita dalis tų, kurie gimė vakarinėje Lenkijoje, – atiduoti vokiečiams. Likusieji, kurie, NKVD manymu, buvo politiškai aktyviausi ir patriotiškiausi, buvo uždaryti į specialias stovyklas tardymui.
Tas tardymas ilgai netruko. Jiems buvo pateiktas „tradicinis“ kaltinimas – kontrrevoliucija. „Kaliniai bando tęsti anksčiau vykdytą kontrrevoliucinę ir antisovietinę veiklą. Visi jie laukia išėjimo į laisvę, kad galėtų aktyviai dalyvauti kovoje prieš sovietinę vyriausybę“, – buvo rašoma slaptoje kovo 5 d. Komunistų partijos Centro komiteto rezoliucijoje. 1940 m. kovo mėnesį Josifas Stalinas ir jo parankiniai įsakė atsikratyti belaisviais. Lenkijos kariškių sunaikinimo operacija, dokumentuose apibūdinta kaip „stovyklų ištuštinimas“, prasidėjo 1940 m. kovo 21 dieną. Balandžio mėnesį Katynės miške ir kitose vietose buvo sušaudyta ir bendrose duobėse užkasta 21 857 žmonės, kartu su kariškiais – profesoriai, mokytojai, diplomatai, tarnautojai, inžinieriai, rašytojai, menininkai ir kt.
Nusikaltimus vykdė sistema
Pernai atvykęs į žudynių vietą Vladimiras Putinas per bendrą su Lenkijos ministru pirmininku Donaldu Tusku spaudos konferenciją sakė: „Manau, tai mano asmeninė nuomonė, kad Stalinas jautė asmeninę atsakomybę dėl tragedijos [sovietų ir lenkų karinio konflikto 1919–1920 m.] ir įvykdė tą sušaudymą trokšdamas keršto.“
Rusijos premjeras dar pridūrė iš mokslininkų sužinojęs, kad sovietų ir lenkų kare karinei operacijai vadovavo pats J. Stalinas. Tada, 1920 metais, Raudonoji armija patyrė triuškinamą pralaimėjimą, į nelaisvę pateko daug karių, todėl, sakė V. Putinas, galima spėti, kad J. Stalinas troško keršto ir davė įsakymą sušaudyti lenkų kariškius. Taip Maskva visus nusikaltimus priskyrė vienam asmeniui, nors akivaizdu, kad juos prieš savo ir kitų tautų piliečius darė visa sistema.
Rusų apžvalgininkai mano, kad V. Putinas sąmoningai visą atsakomybę perkelia ant vieno tirono pečių. Jis nesurado paaiškinimo, kodėl J. Stalinas sušaudė tūkstančius armijos vadų, ištrėmė į Sibirą, numarino lageriuose, vykdė genocidą Lenkijos, Lietuvos, kitų savo kaimynų žemėse. Interneto svetainėje „Grani.ru“ Borisas Sokolovas daro išvadą: tuometinis Kremlius valė Adolfui Hitleriui ir J. Stalinui kelią nuo „eksploatatorių klasės“, nuo „nedraugiškų“ savarankiškų valstybių, nuo „priešiškų elementų“, trukdžiusių politiniam biurui įsitvirtinti valdžioje ir tęsti savo piktadarybes. Baisu girdėti, kaip NKVD paveldėtojo KGB auklėtinis V. Putinas bando nustumti atsakomybę nuo tuometinės sovietinės represinės sistemos.
Ilgą laiką lenkų žudynes sovietinei valdžiai pavyko nuslėpti, rašė laikraštis „XXI amžius“. Apie šį šiurpų radinį prie Katynės pirmoji pasauliui 1943 m. balandžio 13 d. viešai paskelbė Vokietijos vyriausybė. Tačiau visi buvusios SSRS vadovai Katynės žudynes priskirdavo naciams, nes nužudyti lenkai sąmoningai, siekiant suklaidinti, buvo nušauti iš vokiškų ginklų vokiškais šoviniais. Kad šios žudynės yra NKVD darbas, pripažino tik pirmasis SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas ir pirmasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas. Pastarasis per 1993 m. įvykusį vizitą į Varšuvą perdavė tuometiniam Lenkijos vadovui Lechui Valęsai aukų dokumentus. Kaip rašo Lenkijos interneto svetainė http://www.prawica.net/, ceremonijos metu TV kameros užfiksavo B. Jelcino ašaras, ir tas susijaudinimas buvo tarsi atgaila už J. Stalino ir jo parankinių nusikaltimus...
Pro sukąstus dantis...
Nors naujieji SSRS ir Rusijos lyderiai puse lūpų pripažino stalinizmo nusikaltimus, Katynės įvykiai ir toliau liko atvira Lenkijos ir Rusijos santykių žaizda. Maskva atsisakė atverti archyvus Varšuvai, o procesą inicijavusiems M. Gorbačiovui ir B. Jelcinui neužteko politinės drąsos pakviesti Lenkijos prezidentą ar ministrą pirmininką atvykti į Katynę. Todėl V. Putino oficialus kvietimas D. Tuskui pernai balandžio 7-ąją paminėti šią dieną kartu laikytinas tikrai reikšmingu. D. Tuskas spaudos konferencijoje akcentavo, kad šis susitikimas Katynėje reiškia persilaužimą Rusijos ir Lenkijos santykiuose. „Man tai yra persilaužimas, manau, kad ši diena yra labai svarbi, – kalbėjo jis. – Žinau, kad, premjero V. Putino požiūriu, tai taip pat persilaužimas, mes tai patys suvokėme.“ D. Tuskas taip pat pažymėjo, kad nors visuomenės nuomonė apie Katynės įvykius abiejose šalyse gali skirtis, svarbiausia, kad tiesos išsiaiškinimo našta nebūtų perkelta būsimoms kartoms.
Rusijai nebeliko nieko kito, kaip pamažu išslaptinti saugumo tarnybos archyvų dokumentus apie NKVD vykdytas lenkų karininkų žudynes. Pernai Varšuvoje gautas vadinamasis „Paketas Nr. 1“ – Politinio biuro archyvo segtuvai, kuriuose yra dokumentų iš asmeninio J. Stalino fondo. Jame yra L. Berijos laiškas J. Stalinui ir 1940 m. kovo 5 d. Politinio biuro nutarimas sušaudyti lenkus su J. Stalino, K. Vorošilovo, V. Molotovo ir A. Mikojano parašais. Jie nulėmė ne tik 15 546 lenkų, kalėjusių Kozelsko, Ostaškovo, Starobelsko lageriuose, bet ir 7305 rytinėse Lenkijos vaivadijose suimtų lenkų ir lenkių likimą. Tačiau, kaip laikraščiui „Rossijskaja gazeta“ pripažino Rusijos saugumo tarnybos archyvų vadovas Andrejus Artizovas, dar ieškoma NKVD Baltarusijoje nužudytų 3870 lenkų pavardžių.
Istorijos ratas kartojasi?
Bet niekas negalėjo nuspėti, kad Katynė savo baisiu aidu pasikartos po trejeto dienų. Balandžio 10-ąją pagerbti sušaudytų lenkų į memorialą turėjo atvykti valstybinė prezidento L. Kaczynskio vadovaujama 96 Lenkijos pareigūnų delegacija. Tačiau likimas lėmė kitaip: įvykus į Smolensko karinį oro uostą besileidžiančio lėktuvo katastrofai, prakeiktoji Katynė pasiglemžė dar beveik šimtą lenkų gyvybių. Žuvo kone visas Lenkijos elitas. Prieš 70 metų keliasdešimt tūkstančių lenkų likimą lėmė J. Stalinas ir NKVD, o šį kartą – aukščiausios likimo jėgos...
Istorijos ratas tebesisuka. Dar prieš pusketvirtų metų „Geopolitikoje“ rašėme (http://www.geopolitika.lt/?artc=1164), kad 2007 m. rugsėjį Lenkijos prezidentas L. Kaczynskis su žmona Maria ir 150 žmonių delegacija, kurioje buvo ir nužudytų karininkų artimųjų, pirmą kartą aplankė Katynės memorialinį kompleksą ir ten pagerbė tūkstančius 1940 m. nužudytų lenkų. Tai buvo pirmas, vos keletą valandų trukęs L. Kaczynskio vizitas į Rusiją, su kuria Lenkijos santykiai ilgą laiką buvo įtempti – ir dėl lenkiškos mėsos embargo, ir dėl amerikiečių ketinimo dislokuoti Lenkijoje priešraketinės gynybos sistemą, ir dėl šiurkščių abipusių kaltinimų istorijos klastojimu.
Tąkart Lenkijos prezidento vizitas į Rusiją buvo neoficialus. Jis netgi neužsuko į Maskvą, tad nesusitiko ir su V. Putinu. Mat ši viešnagė sutapo su niūria Lenkijos istorijos data – 1939 m. rugsėjo 17-ąją Raudonoji armija, peržengusi Sovietų Sąjungos ir Lenkijos sieną, užėmė ir 1920 metais jos okupuotą rytinį Lenkijos regioną. Taip buvo suplanuota SSRS ir nacistinės Vokietijos Ribbentropo–Molotovo pakto slaptuosiuose protokoluose, ir Maskva ištikimai vykdė juos, nė neįtardama, kad A. Hitleris netrukus puls ją pačią.
Tragedijų tyrimas stringa
Nors Maskva teigia, kad visi archyvai lenkams jau prieinami, Katynės byla atskleista ne visa, o iš 183 jos tomų net 116 buvo įslaptinti. Daugybė dokumentų, Katynės aukų sąrašų dar neišvydo dienos šviesos. Gali būti, kad kai kurie iš jų, pavyzdžiui, vadinamasis „Baltarusijos sąrašas“, jau sunaikinti. Žmogaus teisių gynimo organizacijos „Memorial“ reikalavimas reabilituoti žudynių aukas nevykdomas.
Prie Katynės dokumentų išslaptinimo prieš metus prisidėjo kitas, dar labiau Lenkijos ir Rusijos santykius įkaitinęs procesas – Smolensko tragedijos tyrimas ir išvadų rengimas. Speciali lenkų komisija nesutinka su rusų parengta nelaimės versija. Iki tragedijos metinių, balandžio 10-osios, komisijos išvados bus pateiktos premjerui, o dar po savaitės skelbiamos.
Abi šalys įsitempusios laukia naujų likimo smūgių, kuriuos gali patirti dar nenutilus istorinių nelaimių aidui. Bet suversti visą atsakomybę likimui – lengviausias kelias, kai nusikaltimus daro nusikalstamos sistemos išugdyti tironai ir tautų sąmonėje įskiepytas priešiškumas.
Česlovas Iškauskas
