Kitą šeštadienį (sausio 15 dieną) mąslesnio teatro žiūrovo laukia staigmena. Valentino Masalskio režisuota Tankredo Dorsto ir Ursulos Ehler pjesė „Aš, Fojerbachas", su kuria buvome verčiami atsisveikinti praėjusį pavasarį, vėl bus vaidinama Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje. Naujasis teatro vadovas Martynas Budraitis laikosi žodžio suteikti sceną geriausiems scenos meistrams.
Daiva Šabasevičienė
V. Masalskis ne tik režisavo šį spektaklį, bet ir sukūrė jame vieną iš pagrindinių vaidmenų.
Tankredo Dorsto „Aš, Fojerbachas“ – pjesė apie vienos profesijos žmogų – aktorių, tačiau V. Masalskis ją pavertė ne vien kūriniu apie jo alter ego, bet ir toliau sėkmingai kūrė organišką „gyvojo nervo“ teatrą. Tai aukščiausio aktorinio darbo įrodymas, organiškiausias pastarųjų metų vaidmuo, paslaptingiausias aktoriaus ir vaidmens virsmas personažu naikinant visas ribas ir teorijas.
Valentinas Masalskis, pastarąjį dešimtmetį tarytum prisikėlęs naujam teatriniam gyvenimui, žengia į naujas, dar niekieno neatrastas žemes. Tai, kad jis stato Lietuvoje nestatytus veikalus - svarbu, bet svarbiausia, kad pats su savimi eksperimentuodamas kiekvieną kartą jis bando įminti teatro mįslę. Kas jam yra teatras? Koks teatras slypi jame? „Čia“ ir „dabar“ vykstantis procesas V. Masalskio teatre ne vaizduojamas, o išreiškiamas kaip tam tikra hiperaktyvi menininko pozicija.
Tuščioje erdvėje – viena kėdė. Kad ir kaip būtų keista, spektaklio smagratis įsukamas nuo pat pirmųjų minučių: užtenka vienos kėdės, kad spektaklio autorius sukurtų „didžiulio“ teatro atmosferą. Kaip ir daugelyje V. Masalskio spektaklių, žiūrovui lyg ir nepatogu. Jis nuo pat pirmųjų minučių provokuojamas. Žiūrovai sėdi suglumę, kai kurie su V. Masalskiu bando diskutuoti, siūlydami net „solidarumo“ ugnelę. Žaidimas tęsiasi tol, kol jam abejingų nelieka. Provokacija įvyksta.
Spektaklio turinys susiformuoja iš nepaprastai tikslaus teatro pojūčio ir jausmiškai aktyvaus jo išskleidimo. Lyg ir formalistiškai išdėliojamos atskirtos scenos įgauna tokius smogiamuosius akcentus, kad netrukus tenka pripažinti, jog tai puikus psichoanalitinis seansas.
V. Masalskis nekenčia net menkiausios gražbylystės. Visą gyvenimą besisukdamas teatro rate, jis teatrą ne myli, o juo gyvena. Tai jam – egzistavimo deguonis. „Aš, Fojerbachas“ – ne himnas ar odė teatrui, o negyvenama sala, kurioje laisvai gali paskrajoti dvasios, kurioje taip ryškiai konfliktuoja du pagrindiniai pradai - formalistinis ir žmogiškasis. Žmogui tiesiog nelieka laiko būti žmogumi. Bet kuri struktūra taip užkrėsta paties žmogaus sukurtais „virusais“, kad jo gyvenime jau neveikia jokia antivirusinė programa.
Tvirtų tiesų propaguotojas V. Masalskis scenoje nusikryžiuoja. Jam šis aktas yra tiek pat svarbus, kaip ir viso spektaklio struktūra. Gal dėl to šis spektaklis negali būti narstomas po gabaliuką. Taip jis subyra į nepaaiškinamus segmentus arba praranda kūrinio pažinimo galimybę. Jo gilus subjektyvumas užaugina pabaisą, kurios galia – nesuvaldoma. Toks teatras veikia kasdien: jis tampa atrama, galvojant ir susiduriant su keisčiausiais dalykais.
Atlikėjai
Tankredo Dorsto ir Ursulos Ehler pjesę „Aš, Fojerbachas“ iš vokiečių kalbos išvertė Antanas A. Jonynas, režisavo V. Masalskis.
Vaidina – V. Masalskis, Šarūnas Puidokas ir Diana Anevičiūtė arba Monika Bičiūnaitė.
Spektaklio scenografė ir kostiumų dailininkė – Renata Valčik, kompozitorė – Raminta Šerkšnytė.
Valentinas Masalskis apie pjesę
Tankredą Dorstą pasirinkau dėl to, kad jis galvoja apie tą patį, apie ką aš dažniausiai galvoju. Teatras yra toks, kokį mes patys sukuriame. Būna, kad į teatrą susiburia vienokie ar kitokie bendraminčiai, jis kinta, bet jis kinta tik mūsų pačių dėka. Teatras reaguoja į mūsų viltis, norus, dvasines problemas. Scenoje atsiranda šaltis, kai žmogus į ją atneša šaltį, ir šiluma, kai atneša šilumą. Taip yra ne vien teatre, bet ir mūsų kieme, mūsų mieste, mūsų Tėvynėje. Viskas priklauso nuo to, kaip mes susitaikome su tuo.
Ši pjesė gana tragiška. Joje susiduria dvi realybės: vienoje – niekam nereikalingas, kitoje – genialiai savo amatą išmanantis žmogus. Menas, nesuteikiantis žmogui vilties, yra ne menas. Teatras turi žiūrovui suteikti viltį. Nors ir mažą... Fotografuoti žiaurų, brutalų, tragišką pasaulį ir džiaugtis tuo yra absoliutus narcisizmas. Mes visi tą jaučiam ir žinom, bet uždegti viltį yra ypač svarbu. Kičas prasideda, kada tos vilties yra per daug.
Dorsto asmenybėje ir kūryboje aš įžvelgiu kryžiaus siluetą. Bet kuri gera medžiaga visada sukurta kryžiaus principu: horizontalusis, siužetinis tekstas ir vertikalė – niekinimo anatomija. Pjesėje „Aš, Fojerbachas“ veikia žmogus, norintis įsiterpti į naują teatrą, išmanantis amatą, tačiau suprantantis, kad yra nereikalingas.
Aktoriui svarbu užkoduoti savo personažą. Nuo pat pirmųjų sceninių minučių aktorius turi pamiršti finalą. Jis turi nesiskirti nuo publikos. O dažnai aktoriai vaidina jau žinodami pabaigą. Tuomet nereikalingas nei partneris, nei šviesa. Dingsta intriga, kai mes intonuojame emocijas. Vertikalės negalima vaidinti vos tik įėjus į sceną. Tuomet nesvarbus tampa siužetas.
Fojerbachui svarbu suvaidinti žmogų taip, kad jį priimtų į teatrą. Bet jam vaidinant mes suprasime, kad tai didžiulis menininkas, inteligentas... Taip galima išlukštenti personažą. Publika pati turi pasidaryti jo nuotrauką. Aktorius neprivalo jos pateikti vos tik pasirodęs. Mene fotografuoti negalima, negalima daryti kopijų. Aktorius auga tik tada, kai tam sudaromos sąlygos, kai jam paliekama viltis.
