Sunkią gyvenimo minutėlę kyla noras kam nors pasipasakoti. Galimi kandidatai pasirodo nepatikimi: mama dukters problemą būtinai norės aptarti su drauge ir palyginti su šios vaikų išgyvenimais, draugės meilės reikalai tuo metu jai aukščiau proto ribų, o mokytoja –ji juk vis tiek viską išpasakos mamai... Taip šis problemos ratas sukasi, nenurodydamas išeities taško. O kodėl gi nepasikalbėjus su kunigu? Pavyzdžiui, su Šv. Angelų Sargų parapijos vikaru kunigu, Alytaus krašto skautų dvasios vadu Vytautu Mazirsku, kilusiu iš Prienų ir jau ketvirtus metus esančiu Alytuje. Jis jaunimą supranta geriau nei kas kitas, o išsakytos mintys verčia susimąstyti.
–Susipažinkime, koks jūs buvote, kol tapote kunigu?
–Man labai patinka įvairi muzika, dainavimas, giedojimas. Šią Dievo dovaną atpažinau jau vaikystėje. Niūniuodavau įvairias išgirstas melodijas, man nebūdavo sunku jas įsiminti. Drįsčiau teigti, kad turiu beveik absoliučią muzikinę klausą. Aš, klausydamas muzikos, matau ją spalvotą. Kiekviena tonacija man girdisi skirtingomis spalvomis. Negalėčiau plačiau paaiškinti, bet aš tai matau. Būdamas devintoje klasėje įstojau į muzikos mokyklą, akordeono klasę, bet kitais metais dėl paaugliškų blaškymųsi iš jos išėjau. Pradėjus patarnauti šv. mišioms patiko vargonų muzika, tad išmokau jais groti. Galiu skambinti ir pianinu. Tačiau mano muzikavimas nėra profesionalus, jis mėgėjiškas ir daugiau improvizacinis. Dainų nekuriu, bet labai patinka jas dainuoti. Labiausiai –lietuvių liaudies. Pirmoje parapijoje (Kalvarijos), kurioje teko kunigauti, buvau folkloro ansamblio narys. Nors nemoku groti gitara, tačiau galiu ją suderinti ar klausydamas kokios dainos gitaristui parašyti reikiamus akordus tam kūriniui atlikti. Tai mieliausias mano pomėgis.
Smagu vaidinti. Galvodamas, kur mokysiuosi po vidurinės mokyklos, svarsčiau ir apie aktoriaus duoną. Mokykloje stengiausi dalyvauti daugelyje renginių, kuriuose reikėdavo aktorinių gebėjimų. Taip pat pirmoje parapijoje, kurioje kunigavau, teko vaidinti budelį to miestelio mėgėjiško teatro spektaklyje.
Pagal temperamentą esu sangvinikas. Šmaikštus, juokaujantis žmogus, kartais norintis aptarti kelias temas vienu metu, tačiau ir melancholikas, nes retkarčiais pasiduodu liūdesiui ir nusivylimui. Ačiū Dievui, tai nėra stipru.
Ryškių nuopelnų neturiu. Galiu pasakyti, kad esu laimingas kunigas, bet tai ne mano nuopelnas. Tai Dievo dovana, esu jam dėkingas. Jei žmonės ir įvardija kažkokius nuopelnus, esu dėkingas ir jiems, bet dėl to tikrai nesipuikuoju. Man smagu, jei buvimas su manimi žmones praturtina. To ir siekiu.
Manau, kad iki kunigystės stengiausi būti nuoširdus, atviras ir draugiškas. Toks esu ir dabar. Man tai svarbiausios vertybės (ypač nuoširdumas), tiesiogiai ir netiesiogiai įskiepytos tėvų.
–Kunigystė –tai darbas, pašaukimas ar profesija?
–Kunigystę galima pavadinti profesija, nes tai yra tam tikra veikla, kuriai atlikti reikia profesinio pasirengimo, darbo patirties ir specializuotų studijų. Kunigystė gali būti ir darbas, nes tai – tikslinga žmogaus veikla, darbas, paprastai duodantis atitinkamus rezultatus. Darbas gali būti materiali (fizinė raumenų) ir nemateriali (intelektinė protinė) veikla, skirta atskiro individo ar visuomenės vartojimui ir gerovei. Kunigystės tikslas yra žmogaus dvasinė branda ir jo ryšio su Dievu stiprinimas. Bet labiausiai kunigystė yra pašaukimas, nes, anot rašytojos Vandos Juknaitės, tai vienas iš būdų atskleisti savo žmogiškąją esmę. Pašaukimas susijęs ne su turėjimu, ką suteikia konkreti profesija ar darbas, bet su įsiklausymu. Būna darbų, kurių žmogus nenori dirbti, bet dirba, nes jam svarbi materialinė nauda. Kunigystė yra pašaukimas, nes tai yra laisvas atsiliepimas tam, kuris šaukia, –Dievui. Bet kaip su klaidomis, kurias padaro kunigas arba kai jis, būdamas kunigu, nusprendžia juo nebūti? Šimtą kartų suklydus, šimtą kartų suklupus ir atsikėlus tampama žmogumi. Tada ateina tas tikrumas, kurį gali ir kitam pasakyti, ir paliudyti. Tai aktualu ne tik kunigystei, bet ir kitiems pašaukimams.
–Kunigas –vienintelis autoritetas visuomenei?
–Tikrai ne. Anksčiau, kai dauguma žmonių buvo beraščiai, daugelis pasikliaudavo gydytoju, mokytoju ar kunigu. Kartais sunku būti autoritetu dėl kunigų klaidų, nes šaukštas deguto visą medaus statinę gadina. Bet esu ramus. Aš klystu, bet to saugausi ir vengiu. Krikščioniui autoritetas yra Jėzus, taip pat ir kunigui. Autoritetas – tai ne tik jėgos pozicija, bet vieno žmogaus pranašumas kitų atžvilgiu. Šis pranašumas remiasi arba didesne branda, arba aukštesne padėtimi. Tačiau, patikėkite, gal tikėjimo dalykuose aš esu pranašesnis, bet tai taip trapu. Visas gyvenimas yra galimybė augti asmeniškai ir drauge su kitais žmonėmis. Tad augu ir tikiuosi nesustoti.
–Kokie Jūsų gyvenimo siekiai?
–Pagrindinis siekis –skelbti Jėzų Kristų. Tai yra kilnus ir nepaprastas siekis net ir man asmeniškai.
–Kokia jūsų socialinė ir kitokia veikla?
–Suaugusiųjų, jaunimo ir vaikų ugdymas tikėjimo klausimais. Kitokia veikla susijusi su kunigo pareigomis: šv. mišios, išpažintys, santuokos, krikštai ir pan.
–Kaip jūsų veikla susijusi su jaunimu?
–Mokslo metais ruošiu paauglius Sutvirtinimo sakramentui. Šį pasiruošimą stengiamės padaryti kuo gyvesnį, kad nebūtų vien tik sausos tikėjimo tiesos. Jaunam žmogui svarbu suprasti, kodėl ir ką jis daro, nes vien pasakymas, kad turi žegnotis, nieko neduoda, bet kai pasitelkdamas kokį nors pavyzdį ar liudijimą, vaizdinę priemonę paaiškinu, tada, manau, jaunas žmogus supranta, kad visai šaunu yra žegnotis. Taip pat parapijoje jaunimas renkasi į maldos grupę, kur šloviname Dievą giesmėmis, skaitome Šventąjį Raštą, dalijamės, ką Dievas per jį kalba, išsakome asmenines maldos intencijas, meldžiamės vieni už kitus. Vasarą tenka dalyvauti įvairiose jaunimo ar vaikų stovyklose. Nuo 2008 metų esu Alytaus krašto skautų dvasios vadas, tad ir su šios organizacijos jaunuoliais tenka bendrauti ar kažką drauge veikti.
–Kokios opios problemos pastebimos tarp jaunimo? Ar susirinkę jaunuoliai apie tai pasipasakoja? Klausia patarimo?
–Dėl įvairių fizinių, psichologinių žaizdų jaunas žmogus yra sunkiai prakalbinamas. Maniau, kad gal jie tarpusavyje pasikalba. Bet ir tai nėra dažnas reiškinys. Problemų, kurias jaunas žmogus patiria, yra įvairių. Mano manymu, tikinčiam jaunuoliui yra lengviau atsiverti. Tačiau ne visada. Drąsinu jauną žmogų nesibaiminti dvasinių pokalbių, kurie taip pat gali prilygti išpažinties laikomai paslapčiai. Ir pati išpažintis –Dievo dovana, suteikianti tokią laisvę. Jaunuoliui svarbu, kad tai, kuo jis pasidalijo, neišeitų aikštėn. Išpažintis ar dvasinis pokalbis yra tas laikas ir vieta, kai tikrai niekas neviešinama. Paprasčiausiai tai gera proga klausti patarimo, ypač tikėjimo klausimais.
–Manote, kad jaunimas atitolęs nuo bažnyčios, kad bijo, privengia? Kokiomis priemonėmis jūs stengiatės sudominti jaunimą?
–Taip, manau, kad nutolęs, bet didele dalimi –ne dėl savo pačių kaltės. Daugelis dalykų susiformuoja šeimoje ar aplinkoje, kurioje augama. Jei šeimoje tik palaikomos krikščioniškos vertybės dėl tradicijos, nes kaip radome, taip ir paliksime, tuomet natūralu, kad jaunam žmogui tai neskanu, nemiela. Žinau šeimų, kuriose tikėjimo dalykai labai gyvi, teikia daug džiaugsmo. Viena yra vadintis krikščioniu, o visai kas kita –juo būti praktiškai. Kai tikėjimas – sudygsniuotas, bet ne tvirtai susiūtas drabužis, tai ir nesinori tokio dėvėti. Rūpestingi tėvai pasirūpina, kad jų vaikai lankytų mokyklą, kuo nors papildomai užsiimtų, bet tikėjimo ar bažnyčios klausimu sako: „Ai, tai jų reikalas.“ Yra tokių, kurie auga asocialiose šeimose, ten vėl kitos problemos.
Kokiomis priemonėmis pritraukiu jaunimą? Konkrečių priemonių neturiu. Aš negaliu jų spausti. Jei paklaustų, kam reikalingos mišios, aš pasistengčiau suprantama kalba, bet nenukrypstant nuo bažnyčios mokymo, paaiškinti. Jei ir po to mišios bus nereikalingos, negaliu nei rėkti, nei pragaru gąsdinti. Nebijau liudyti, ką man duoda tikėjimas, mišios ar kitokios tikėjimo praktikos. Jaunuoliui nesvarbu, ką rašo vadovėliai, asmeninis liudijimas daug veiksmingesnis. Tą ir stengiuosi daryti.
–Ateinantys jaunuoliai mąsto apie kunigystę? Koks apskritai jaunų žmonių požiūris į bažnyčią?
–Būnant kunigu pasitaikė keletas jaunuolių, kurie domėjosi kunigyste, bet paprastai klausia tik iš smalsumo, koks gi yra kunigo gyvenimas. O požiūris į bažnyčią įvairus. Jį formuoja įvairūs rodikliai: šeima, visuomenė, žiniasklaida. Net ir susidūrimas su bažnyčios atstovais (kunigu, vienuoliu, tikinčiu žmogumi).
–Pritariate, kad jaunimas šiais laikais tik skundžiasi greitu gyvenimo tempu, kad gyvenime nesistengia ir kad patys jaunuoliai tėra didelė problema visuomenei dėl savo pašalinės, žalingos veiklos? Ar tikrai verta tik smerkti? Juk dažnai galima išgirsti: „O mano laikais buvo kitaip...“
–Kartais ir aš pasakau, kad mano laikais buvo taip ir kitaip. Bet... Neseniai mūsų parapijoje viešėjęs Tiberiados bendruomenės vienuolis brolis Bartas sakė, kad Lietuvoje yra dvi nacionalinės sporto šakos – krepšinis ir sugebėjimas skųstis. Iš tiesų skundžiamės ar reikia, ar ne. Kas nori patogaus ir be problemų gyvenimo, tas nuolat bus viskuo nepatenkintas. Man patiko dabartinio popiežiaus Benedikto XVI mintis: „Kas tikėjime ieško patogumo, pataikė ne tuo adresu.“ Nebūkime liūdesio, nusivylimo ir skundimosi sportininkais, bet kiek galime keistis patys – keiskimės. Norėdami pakeisti pasaulį, turime pradėti nuo savęs.
Rasita Andruškevičiūtė
