Greitai sueis dveji metai nuo „bronzinės nakties“ įvykių Estijoje, kai 2007 metų balandžio 26–28 dienomis didelė jaunuolių grupė sukėlė masinius neramumus. Viskas prasidėjo nuo protesto akcijos prieš paminklo sovietų kariams, kuris žmonių buvo vadinamas Bronziniu kariu, ir po juo palaidotų karių palaikų perkėlimą iš miesto centro į Karių kapines. Tokiam miesto valdžios sprendimui pasipriešino dalis rusakalbių Estijos gyventojų, laikiusių tai „nepagarba žuvusių sovietų karių atminimui“. Tokios nuotaikos sulaukė ir aktyvaus propagandinio Maskvos palaikymo. Ginti Bronzinio kario buvo susibūręs pilietinis judėjimas „Nočnoj dozor“ („Nakties sargyba“ – pavadinimas pasiskolintas greičiau iš rusų rašytojo fantasto Sergejaus Lukjanenkovo romano, nei iš Rembrandto paveikslo). Atmosferą įkaitino ir tai, kad perkelti paminklą buvo nuspręsta artėjant gegužės 9-ajai, kai Rusijoje minima Pergalės diena.
„Bronzinės nakties“ įvykiai prisiminti ir šių metų pradžioje, kai Estijoje buvo išteisinti keturi bylos dėl minėtų neramumų organizavimo dalyviai. Prokuratūra reikalavo nuteisti Dmitrijų Linterą, Dmitrijų Klenskį, Maksimą Revą ir Marką Siryką lygtinėmis laisvės atėmimo bausmėmis nuo trejų iki ketverių metų, tačiau teismas nusprendė, kad teisiamųjų kaltė nebuvo iki galo įrodyta, o bet kokios abejonės yra traktuojamos kaltinamųjų naudai. Reikėtų paminėti, jog abi pusės yra apskundusios šį teismo nuosprendį. Buvę kaltinamieji nuosprendžiu yra patenkinti, tačiau vis dėlto reikalauja konstatuoti procesinius teismo pažeidimus ir tai, kad jiems pateikti kaltinimai „buvo sufabrikuoti“. Prokuratūra siekia, kad išteisinamasis nuosprendis būtų panaikintas, o kaltinamieji pripažinti kaltais.
Estijos teismo paskelbtas nuosprendis buvo daug aptarinėjamas ir interpretuojamas, bet ne pačioje Estijoje, o Rusijoje, kuri laiko Bronzinio kario perkėlimą vos ne „asmeniniu įžeidimu“. Estijos valdžios atstovai, kaip ir dera demokratinėje šalyje, teismo sprendimo nekomentavo. Kur kas įdomesnė buvo Rusijos užsienio reikalų ministerijos reakcija. Šios ministerijos Informacijos ir spaudos departamentas šių metų sausio 5 dieną išplatino dviejų sakinių komentarą, į kurį faktiškai sutalpino visus propagandinius štampus, vartotus ideologiniame Estijos Respublikos puolime. Šį komentarą verta pacituoti: „Teismo sprendimas dar kartą patvirtino visuomenės pasipiktinimo dėl provokacinių Estijos valdžios užmojų išniekinti sovietų karių kapavietę ir perkelti paminklą Kariui gynėjui Taline teisingumą. „Nočnoj dozor“ lyderių išteisinimas – tai iš esmės kaltinamasis nuosprendis tiems, kas ruošėsi tyčiotis iš žuvusiųjų atminimo ir perrašinėti istoriją“ (http://www.mid.ru/brp_4.nsf/sps/B92C22CE48C77BF6C3257535003F8ACB).
Po nuosprendžio paskelbimo buvo daug ir kitokių svarstymų, kurių esmę galima būtų išreikšti tokiu klausimu: ar nuosprendis Bronzinio kario gynėjams buvo tikro teisingumo išraiška, ar savotiška nuolaida Rusijai? Iš karto norėčiau pažymėti, kad, mano manymu, šiuo atveju reikėtų kalbėti vien apie teisingumą. Nėra informacijos, kuri leistų manyti, kad Estijoje būtų pažeidžiamas teismų nepriklausomybės principas. Be to, tikrai nemanau, jog Bronzinio kario gynėjai buvo suinteresuoti riaušių sukėlimu. Nuo tos akimirkos, kai pradėta daužyti parduotuvių langus ir didesnė dalis „gynėjų“ akimirksniu pamiršo savo kilnius tikslus ir pavirto pačiais paprasčiausiais marodieriais, paminklo gynimo akcija prarado teisėtumą, o gynėjų įvaizdis buvo nepataisomai sugadintas (tik, žinoma, ne Rusijos propagandinėje plotmėje, kur įvykiai Taline sukėlė euforiją).
Čia galima būtų trumpai panagrinėti klausimą, kodėl iš viso prasidėjo riaušės. Vargu ar žmonės, ginantys bet kokius aukštesnius idealus, leistų sau paversti visą savo kovą banaliais neramumais. Todėl riaušės – ar jos kilo savaime, iš vidinės inercijos, ar buvo inspiruotos Maskvos (propagandinio ir ideologinio inspiravimo šiuo atveju buvo apstu) – parodė, kad Bronzinis karys buvo tik pretekstas šiems veiksmams. Riaušių metu prarasta pirminė visos kovos esmė. Kaip savo tinklalapyje rašė rusų žurnalistas Antonas Orechas, „kova dėl Bronzinio kario buvo ne tiek kova dėl karo atminimo ir ne tiek kova dėl žuvusiųjų atminimo, kiek kova su Estijos valdžia, kuri nepatinka mūsų valdžiai ir ne visai patinka rusakalbiams respublikos gyventojams, o paminklas pirmiausia pavirto šio nepasitenkinimo simboliu“ (http://pda.echo.msk.ru/blog/oreh/564150-echo/).
Galima numanyti, kad didesnei daliai išėjusių į gatves „gynėjų“ (ypač jaunimui) Bronzinio kario likimas iš tikrųjų menkai terūpėjo. Kaip tik dėl šios priežasties paminklo gynimo akcija taip greitai ir lengvai pavirto į grobstymų iš parduotuvių ir miesto centro nusiaubimo akciją. Iš tikrųjų „Nočnoj dozor“ aktyvistus galima kaltinti tuo, kad jie nesugebėjo suvaldyti „sukilusios minios“. Kaip jau minėjau, riaušės tiesiog diskreditavo pačią paminklo gynimo akcijos idėją, sulygino tuos, kurie ėjo prie paminklo, iš tikrųjų vedini kilnių tikslų, ir tuos, kurie iš pat pradžių tikėjosi neramumų ar buvo paveikti bandos instinktų. Bet kuriuo atveju gynimo procesas būtų buvęs daug efektyvesnis, jeigu būtų apsiribojęs civilizuotais protestais.
Visoje šioje istorijoje labai įtartinai atrodė Maskvos pozicija. Tai, kad Kremlius „santūriai džiaugėsi“ (šį sunkiai slepiamą džiaugsmą galima buvo pastebėti Rusijos valdžios kontroliuojamos žiniasklaidos panešimuose iš Talino) kilusiais neramumais, parodė, jog ir Maskvos Bronzinio kario likimas iš tikrųjų nedomino. Visos jėgos buvo mestos į ideologinį frontą ir Estijos valdžios smerkimą. Lygiai taip pat ir išteisinamasis nuosprendis Bronzinio kario gynimo iniciatoriams akimirksniu buvo panaudotas ideologiniais tikslais ir pateiktas Rusijos visuomenei kaip pergalės prieš „fašistinį Estijos režimą“ simbolis (neakcentuojant to, kad šis nuosprendis buvo priimtas tik, liaudiškai tariant, pritrūkus įrodymų).
Akivaizdu ir tai, kad Maskva ruošėsi kitokiam Estijos teismo nuosprendžiui, tad gynėjų išteisinimas ją kiek sutrikdė. Kremlius, įpratęs vertinti visus iš savo pozicijų, buvo tikras, kad nuosprendis bus „politinis“, o tokiu atveju jis galėjo būti tik kaltinamųjų nenaudai. Be to, jei panašus procesas vyktų šiandieninėje Rusijoje, tikėtina, viskas baigtųsi realiomis laisvės atėmimo bausmėmis (kaip jau buvo minėta, Estijos prokuratūra iš pradžių reikalavo skirti kaltinamiesiems lygtines bausmes) – tokią prielaidą leidžia daryti Rusijoje vykusių procesų prieš uždraustos nacionalbolševikų partijos aktyvistus baigtis.
Paskutinis klausimas, kurį reikia čia panagrinėti (ir tai neužims daug laiko) – kas gi atsitiko su Bronziniu kariu, koks šio paminklo likimas? Atsakymas – su juo neatsitiko nieko baisaus. Kaip ir planavo Estijos valdžia, paminklas ir po juo palaidotų karių palaikai su visa derama pagarba buvo perkelti į Talino karių kapines. Naujoje vietoje stovintis Bronzinis karys atidengtas 2007 metų gegužės 8-ąją (šią dieną beveik visa Europa mini Antrojo pasaulinio karo pabaigą). Šiandien kiekvienas norintis gali nunešti prie jo gėlių.
Viktor Denisenko
