Šeštadienį Pakruojo dvare vyko Viduramžių šventė. Jos rengėjai suteikė progą žiūrovams stebėti riterių kovas, senovinius šokius, amatininkų darbą, patiems išbandyti ranką kovoje ar prie stalo žaidimų.
Tokios populiarios šventės kitose šalies vietovėse organizuojamos nebe pirmus metus. Pakruojo dvare — pirmąkart. Apskrityje formuojasi dar viena kultūros, krašto istorijos ir paveldo erdvė.
Ir senovėje būta technikos
Šventę paskelbė patrankos šūvis.
Medžio meistras prie savo palapinės su tekintais dubenėliais, kitais daiktais pasistatė medinį įrenginį, primenantį tekinimo stakles, minamas kojomis. Aplink neįprastąją mašiną susibūrė pulkelis vyrų.
Pievoje prie Pakruojo dvaro rūmų išsirikiavo bent keletas keliaujančių juvelyrų: gyrė siūlomus dirbinius iš vario, žalvario, sidabro. Sagės, apyrankės, žiedai, auskarai, pakabučiai.
Vieni — solidesni, primenantys senovės baltų genčių papuošalus forma bei ornamentika. Jų atvežęs meistras ir sakė sekantis senosiomis tradicijomis. Kaimynystėje — visai kitokio stiliaus sidabro ir briedžio ragų dirbiniai.
Žiūrovai stebėjo, kaip gaminami indai iš liepos žievės, kaip rišamos knygos, ginklų palapinėje kilnojo kalavijus, matavosi šalmus ir skydus. Rankos taiklumą ir tvirtumą vyrai bandė, svaidydami į taikinį išgaląstus kirvukus.
Vaikai susėdo prie stalo ir mokėsi lipdyti iš molio, pasidaryti suvenyrų. Prie linijos pašaudyti iš lanko ar arbaleto rikiavosi ir vaikai, ir suaugę, ir vaikinai, ir merginos.
Amžiaus ribos išsitrynė ir varžantis, kas geriau perpras viduramžių stalo žaidimų vingrybes.
Nenutildamas dalyvauti viename ar kitame atrakcione ragino heroldas. Žongliravimo meną rodė, pokštus krėtė juokdarys — būtinas viduramžių dvaruose personažas.
Kovos ir menas
Pagrindinis viduramžių švenčių akcentas — riterių kovos. Arenoje prie dvaro vienarankiais bei dvirankiais kalavijais, alebardomis (kirviais ant ilgų kotų) kovojo ketvertas šarvuotų vyrų — istorijos entuziastų, riterių brolijos „Viduramžių pasiuntiniai“ narių.
Ginklai — neaštrūs, kaip turnyruose viduramžiais. Plokštiniai ir odiniai šarvai, kuriuos naudoja riteriai, sveria apie trisdešimt kilogramų. Jiems užsidėti, prie rankos skydui pritvirtinti reikia ginklanešio pagalbos.
Nelengvas kalavijas po keleto minučių kovos brolijos kovotojus greitai išvargindavo.
Kovas stebėjo trejetas teisėjų, skaičiuojančių kiekvieną smūgį. Darbo jiems netrūko: turnyro azarto apimti riteriai pliekėsi iš peties — persisukdavo, trūkdavo šarvuotės detalės.
Laiką tarp kovų šventės organizatoriai skyrė viduramžių menui. Koncertavo senosios muzikos ansamblis „Cornucopia“ iš Baltarusijos. Ketvertas dūdmaišiais ir būgnais grojančių muzikantų vingiavo ir ugningas melodijas, ir lėtas balades.
Brolijos „Viduramžių pasiuntiniai“ senojo šokio studijos nariai parodė, kaip žmonės šokdavo 14— 15 amžiuje, pasakojo apie tų laikų diduomenės šokio kultūrą.
Istorijos entuziastai atkūrė pirmąjį istorijoje porų šokį — estampidą, pilyse šoktą 14-ajame amžiuje. Sudėtingą šuoliukų ir posūkių kompoziciją šokanti pora atlikdavo pakeltomis, pusiau sulenktomis rankomis, laikydamasi per keletą metrų vienas nuo kito. ( Tų laikų papročiai kategoriškai draudė susiliesti rankomis.)
Viduramžiais šokta ne tik pilyse, valstiečių trobose, bet ir bažnyčiose, taip sustiprinant pamaldų dvasią, iliustruojant religijos istoriją. Šokėjai parodė krikščionišką kompoziciją „Stela“, pasakojančią, kaip į Šventąją žemę keliaujantys piligrimai išvydo Mergelės Marijos skulptūrą.
Janina ŠAPARNIENĖ
