Jei keliaujantieji panemune nors vienai dienai stabteli Šilinės kaime įsikūrusioje stovyklavietėje „Medaus slėnis“, svetingas šeimininkas būtinai pavaišina šviežiausiu, ką tik iškoptu vasaros medumi.
Stebina turistus medaus įvairove
Skirsnemunės „Aušros“ kolūkyje Jurbarko rajone jaunam vyrui buvo patikėtas 110 bičių šeimų ūkis. Kilęs iš Kėdainių karšto Ovidijus ilgam liko Nemuno pašonėje, nes sukūrė šeimą, o prasidėjus privatizacijai įsigijo kolūkio bityną. 2001 m. išsipirko žemę nuostabiame gamtos kampelyje Šilinės kaime, Panemunių regioninio parko teritorijoje. Ten laikė bites. „Medų parduodavau Jurbarko turgavietėje, Lietuvoje vykstančiose mugėse. Bendraudamas su pirkėjais pastebėjau, kad žmonės labai mažai žino apie medaus rūšis, kitus bičių produktus. Vis norėjosi apie medų papasakoti kuo daugiau ir kuo įdomiau“, – prisipažino vyriškis. Dabar jis turi puikią galimybę tai daryti, nes į jo rankomis sukurtą stovyklavietę „Medaus slėnis“ turistai iš viso pasaulio užsuka ne tik šiltuoju metų laiku. Daugumą stebina tai, kad Ovidijus gali pasiūlyti ne tik poliflorinio, t. y. įvairių augalų, medaus, bet ir monoflorinio – vienos rūšies augalų medaus. Jam gauti bitininkas turi įdėti daugiau darbo, bet, pasak pašnekovo, verta stengtis, nes norinčiųjų įsigyti tokio medaus, eilė išsirikiuoja. Kai lankėmės pas bitininką, medumi kvepėjo žydinčios akacijos, o po nusvirusias jų žiedų kekes zujančios bitės dūzgė, skubėdamos surinkti kuo daugiau nektaro.
Buvo jaunas ir naivus
Paklaustas, kodėl rinkosi bitininkystę, Ovidijus šyptelėjo. „Buvau jaunas ir naivus. Maniau, kad tai labai lengvas užsiėmimas. Mūsų šeimoje nebuvo nė vieno bitininko, tad neturėjau nė menkiausio supratimo, koks sunkus šis darbas. Dabar, kai kenčiu nuo nugaros skausmų, nes jau turiu problemų su stuburu, žinau, kad medus saldus, bet bitininko prakaitas kartus“, – šypsojosi vyriškis. Po truputį jis mažina bičių šeimų skaičių, nes, kaip pats sako, dviejų darbų gerai padaryti neįmanoma.
Vis daugiau laiko praleidžia prižiūrėdamas stovyklavietę. Juolab kad beveik visus darbus nudirba pats. „Svečių namą nuo pamatų iki stogo stačiau savo rankomis. Nendrių stogą taip pat dengiau pats. Mokiausi iš kitų, ieškojau informacijos internetu ir, manau, padariau ne blogiau nei samdyti meistrai“, – samprotavo Ovidijus. Poilsio zonose jis sumeistravo stogines. Beje, kol bitės žiemodavo, jis mūrydavo židinius. Taigi ir šaltuoju metų laiku turėdavo ką veikti. Dabar meistrauti pagal užsakymus lieka vis mažiau laiko.
Verta rūšiuoti
Šilinėje prie stovyklavietės O.Jasinskas bičių nelaiko. „Stovi bitinė, bet ji tuščia. Anksčiau buvo bičių, bet pamačiau, kad atvykę pailsėti žmonės vengia artintis prie jų. Kita vertus, dabar daug bičių įgėlimams alergiškų žmonių, tad kam rizikuoti. Parodau paties padarytą senovinį avilį, papasakoju, kam įdomu, kaip gyvena, kaip tvarkosi bitės, pademonstruoju, kaip jos moka gintis nuo užpuolikių širšių, apsupdamos jas ratu ir sudegindamos savo kūnelių skleidžiamu karščiu, o tada einame ragauti medaus“, – linksmai kalbėjo Ovidijus.
Šiuo metu jis turi apie 90 bičių šeimų: keliolika laiko prie namų, kitas veža į ganyklas. „Jei nori turėti daugiau įvairaus monoflorinio medaus, turi bites nuvežti ten, kur žydi klevai, pienės, liepos, akacijos, rapsai, gudobelės, baltieji dobiliukai. Privalai nuolat stebėti, kokie augalai žydi aplink bityną trijų kilometrų spinduliu, kuria kryptimi skrenda bitės ir iš kokių žiedų neša nektarą. Nužydėjus vienos rūšies augalams, reikia suskubti iškopti medų, nors koriai dažniausiai būna nepilni, kad jis nesusimaišytų su kitos rūšies medumi. Bitės visada žino, kur skristi, tik bitininkai, kad būtų paprasčiau, dažniausiai sumaišo skirtingų rūšių medų ir pardavinėja mišinius. Rūšiavimas – papildomas darbas, už kurį reikia ir brangiau mokėti. Bet kai tą darai, turi išskirtinių klientų“, – sakė rodydamas indelius su įvairiausių atspalvių (nuo beveik balto iki žalsvo) medumi bitininkas.
Liūdnos naujienos
Bitininką stebino, kad kai kurie bičiuliai beatodairiškai drąsiai plečia bitynus, ima Europos paramą ir investuoja į tai, kas taip lengvai pažeidžiama. Jis pakvietė pažiūrėti filmą, kuriame pasakojama apie pasaulyje bičių šeimose plintantį į AIDS panašų virusą, galintį sunaikinti ne tik bites, bet ir visus augalus apdulkinančius vabzdžius. „Virusas plinta Amerikoje, Australijoje ir Kinijoje, jo jau aptikta ir Lenkijoje. Tik Lietuvoje dar nenustatyta, ar bitės miršta būtent dėl šio viruso. Kinijoje, kuri yra didžiausia medaus ir bičių produktų eksportuotoja pasaulyje, kai kuriose provincijose žmonės jau patys specialiomis šluotelėmis apdulkina vaismedžių žiedus, nes bitės išmirė.
Pamatęs tą filmą, kuriame pasisako garsiausi mokslininkai, buvau sukrėstas. Supratau, kad anksčiau ar vėliau grėsmė iškils ir mūsų bitėms“, – apgailestavo pašnekovas. Būdamas bitininkas profesionalas, jis visada tinkamai gydo bites, paruošia jas žiemoti. Praėjusią žiemą O.Jasinskas neteko tik vienos bičių šeimos. Tausodamas bites, jis net žiedadulkių nerenka, mat yra įsitikinęs, kad bitei lendant pro žiedadulkių rinktuvo angeles nukenčia jų sparneliai. Pasak Ovidijaus, daug vertingesnė už žiedadulkes yra bičių duonelė.
N. Baronienė
