Rūta Vainienė
Žvelgiant į pastaruosius Vyriausybės veiksmus susidaro įspūdis, kad didžiausia Lietuvos žmonių problema - jog Lietuvoje nėra euro. Stebėtinas politikų operatyvumas, sutarimas visuose valdžios lygiuose, kad eurą būtinai turime įsivesti 2015 metai byloja, kad tai valdžios prioritetas. Kodėl euras taip reikalingas net dorai nesugebama paaiškinti. Neva tai be euro atitrūksime nuo Baltijos regiono, nors Baltijos sesėmis mes tapome didžiąja dalimi dėl sovietmečio. Žymiai gilesni ir senesni saitai Lietuvą sieja su Lenkija, kuri apie eurą toli gražu nešneka.
Varge vargeli, kokiuose skirtinguose išmatavimuose gyvena valdžia ir Lietuvos žmonės! Ne euras dabar žmonėms miegoti neduoda, o netikrumas dėl ateities. Dalis netikrumo nulemta nuo mūsų nepriklausančių aplinkybių, tačiau šiuo metu daugiau netikrumo sukuria mūsų pačių valdžia. Trys klausimai valdžiai: ar bus progresiniai ir visuotinis nekilnojamojo turto mokestis, kokia bus pensijų ir sveikatos priežiūros sistema? Patys svarbiausi ir žmogui arčiausiai kūno esantys dalykai pastaruoju metu yra nuolatinio svarstymo ir neapibrėžtumo stadijoje. Tarsi specialiai žmones norima pakankinti nežinomybe, sukelti jiems daugiau nerimo, laukimo ir abejonių.
Laukiame, kol darbo grupė sukurps, kaip atrodys Lietuvos mokesčių sistema. Tarsi būtų čia ką svarstyti. Žinoma, kad progresiniai mokesčiai atbaidys investicijas, gerai apmokamas darbo vietas. Tokia visiems žinoma, vadovėliuose aprašyta ekspertų žinia. Žmonės, paklausti, ar jie patys nori mokėti progresinius mokesčius 86 procentais atsako, kad - ne. Tad įvesti progresinius gali tik ignoruojantys ekonomikos dėsnius ir žmonių valią.
Vienas milijonas dirbančiųjų kaupia senatvei privačiose asmeninėse sąskaitose. Anoji valdžia nueidama, paskutiniame posėdyje, ėmė ir sujaukė aiškią kaupimo schemą. Sujaukė tai sujaukė, bet žmonės jau ėmė galvoti, ką jiems daryti. Pensijų fondai nebežino kur dėtis ir ką paaiškinti klientams, mat dabartinė valdžia nėra apsisprendusi ties kokia sistema jie apsistos. Ir vėl, ekonomikos vadovėliai pataria „nesudėti visų kiaušinių į vieną krepšelį“, tam antrina Pasaulio bankas ir Europos Sąjungos institucijos. Antroji kaupiamoji pakopa būtina, ji turi būti mažiausiai 10 procentų nuo asmens pajamų dydžio, kad užteptų sviesto ant „Sodrinių“ džiūvėsėlių. Vienas milijonas pasisakė už kaupimą, pasirinkdami atsidaryti asmenines sąskaitas. Štai ir vėl turime ekspertų ir žmonių nuomonę. Net ne nuomonę, o realų pasirinkimą, sudarytą sutartį. Tačiau valdžia ir čia dar turi apie ką svarstyti, kuo abejoti ir išradinėti dviratį. Žmonės gi įkalinti nežinomybėje, o juk jų gyvenimas nesibaigia Seimo kadencija, žmonių gyvenimo perspektyva žymiai ilgesnė.
Na, o viso ko viršūnė yra komunistuojančio sveikatos ministro žygis prieš sveiką ir sergantį žmogų. Siekis panaikinti žmogaus galimybę rinktis gydytoją ir gydymo įstaigą pranoksta net Džordžo Orwello fantazijas, kurios Lietuvoje gali virsti realybe. Ministras parinks jums gydytoją, gydymo įstaigą, gydymo būdą – visa tai padarys už jūsų pinigus, tik paslėps tai giliai, gyventojų pajamų mokesčio paklodėse. Šis „misionierius“ nori atimti iš žmonių realiais laisves, nors pats mojuoja laisvos Lietuvos Konstitucijos. Kur gi ne, penktoji kolona, priešas veikiantis iš vidaus, apsimetantis savu, tikras Štirlicas, yra kas pavojingesnis nei įsivaizduojamasis „rusas“.
Nieko nėra atgrasiau už puikybę, pridengtą kuklumo kauke, už valdžios troškimą, pridengtą tarnyste žmonėms, už kvailumą, dangstomą darbo grupėmis ir neva tai diskusijomis. Politikai, duokite žmonėms aiškumo ir stabilumo, ir galite nieko daugiau neveikti. Netikėtumai bus tik gyvenimiški, bet ne valdiški. O tai jau – labai daug.
