Viltys
Daug sykių graudenta ir kalbėta, kad Lietuvoje nėra normalios, stiprios kairiosios partijos. Lietuvos socialdemokratų partijoje knibždėte knibžda milijonierių, progresinius mokesčius ji prisimena tik būdama opozicijoje ir panašiai. Kitos kairiosios grupės, kad ir kokios jos būtų, – toli nuo įtakos.
Ką galima pasakyti apie dešinįjį šalies politikos flangą, kuris dabar lyg ir valdžioje? Pirma, kaip teko neseniai rašyti, dabartinė Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) į nūdienos pavidalą mutavo iš Sąjūdin kitados sugužėjusios trečio, ketvirto ešelono komunistų nomenklatūros. Prieš pastaruosius rinkimus prarijusi ir susišlavusi beveik viską, kas voliojosi dešinėje, ši organizacija nusibaudė vienu metu atstovauti ir nacionalistams, ir katalikų fundamentalistams, ir šiaip visiems, kam nusibodo vadinamoji kairė. Sunku pasakyti, kiek tas visko gramdymas ir drėbimas į bendrą katilą pridėjo balsų, bet mandatą dešinė gavo.
Nesvarbu, ar rinkėją papirko nusistatymas prieš abortus, ar deklaruotas siekis išvaduoti klanų užvaldytą valstybę, kurį taip garsiai skandavo dalis konservatorių vadovybės, ar į kišenę (o gal ir kur giliau) susikišta parodomoji rusofobija. Faktas lieka faktu: dešinieji valdžioje, o jų reitingai dabar šiukšlyne, nors dalis ištikimųjų, iš inercijos tikinčių, kad TS-LKD vienintelė apsauga nuo komunizmo - parems.
Dumblas
Galima viską versti ekonomikos krizei, kuri diktuoja nepopuliarius sprendimus. Galima tai įsikalbėti sau tiek, kad visai spjautumei į populiarumą ir pradėtumei niekinti kritiką. Premjeras ir partijos lyderis Andrius Kubilius tai sėkmingai daro. Būtų pusė bėdos, jei premjeras ir jo rėmėjai užkasinėtų tik savo pačių politiškai yrančius kūnus. Deja, su bergždžiai į priekį besistumiančia kadencija gęsta visos valstybės reformų viltys.
Žinoma, jei valstybės sisteminėmis reformomis nelaikysime beprotiško sumanymo kiekvienam bedarbiui iš gerklės lupti sveikatos draudimo mokesčiu melagingai pavadintą pagalvės mokestį, noro atimti uždirbtas pensijas iš statutinių pareigūnų, konstitucinio nihilizmo, nupiginant Lietuvos pilietybę, lakstymo po prokuratūras ir sudominusių bylų skaitymo, neturint tam teisės.
Teisėsaugos reformą TS-LKD ir prezidentūros apsukų vangumas, maskuojamas parodomaisiais žygiais, pavertė kažkuo panašiu į brežnevinę Baikalo–Amūro magistralės statybą, kai kas nors daroma ilgai, nuobodžiai, brangiai ir be aiškios prasmės. Valstybės saugumo departamente pakeista vadovybė, bet joje sėkmingai tebedirba tie patys sutvėrimai, kuriuos neseniai konservatoriai kaltino dalyvavimu užvaldant valstybę. Maža to, įgyvedinant europinę sekimo direktyvą, šiai nereformuotai institucijai bus iškilmingai įteikta teisė tiesiogiai prieiti prie piliečių elektroninių susirašinėjimo ir IP adresų. Taip gauja bus išvaduota nuo priedermės mulkinti teisėjus arba susirasti saviškius sankcijų štampuotojus.
Jei ir yra gerų sumanymų, jie visi beviltiškai įklimpę nomenklatūrinės rutinos dumble. Ten pat, kur prigėrė ir nuburbuliavo visos Rusijos sulaikymo strategijos idėjos. Ten pat nugaišo ir parama tradicinei šeimai, kurią planuojama gelbėti privalomais valdiškų psichologų patarimais ir panašiais didžiai vertingais sumanymais. Tame pačiame dumblyne įklimpo demokratiškesnės savivaldos vaizdiniai. Liko tik nuolatinis dundenimas į ausį apie naujus gresiančius mokesčius ir visiškai visada objektyvų, nuo valdžios veiklos niekada ir nei kiek nepriklausantį visko brangimą. Ši nesibaigianti pasakaitė iš dumblino rūsio, nuolat raginant taupyti, iš dalies gal ir teisinga, tačiau yra lydima visiško nesupratimo, kad neįmanoma sutaupyti neuždirbant. Ką ten kalbėti apie globalius užmojus, jei negalima susitvarkyti su vienu sutvėrimu, ligi šiol, nepaisant visko, kas žinoma, apžergusiu Vilniaus mero postą.
Perspektyvos
Blogiausia, kad dešiniųjų pažiūrų rinkėjas, kuris neretai spaudosi ir prisiekia daugiau į tą dumblą nebristi, nemato jokios pasiūlos. Premjerą galinti pakeisti Irena Degutienė yra tik gero veido tetulytė – laikinas techninis problemos sprendimas, bet ne rimtas politikos flagmanas. Gal alternatyva laikysime Kazimierą Uoką? Irgi kažin. Jaunu ir perspektyviu vadintas, į partijos politbiurą avansu kažkada pakylėtas Mantas Adomėnas galėtų bandyti. Rašant vyriausybės programą bus galima sudaryti dar pelningesnę autorinę sutartį su pačiu savimi.
Norint, kad paradui diriguojanti partija ką nors galėtų sėkmingai reformuoti, reikia pakeisti ją pačią ir kadrų ir idėjų prasme. Ar galima reformuoti margaspalviu, nerangiu monstru virtusią, sunomenklatūrėjusią TS-LKD? Nesu tikras. Kartais seno, sutrešusio ir perpuvusios statinio remontas atsieina brangiau, nei ryžtas statyti naują. Tad neabejoju, kad į nuosekliai zombėjančios partijos vietą gali kas nors ir pasisiūlyti. Kol kas nieko tinkamo nematyti, bet šventa vieta nebūtinai turi būti tuščia.
Gal tai būtų liberalai? Deja, tam tikrą elektoratą sau per netrumpą laiką išsisėdėję liberalcentristų ir Liberalų Sąjūdžio politikai pernelyg daug kam asocijuojasi tiesiog su visa ko privatizavimo idėjomis ir Artūro Zuoko persona, nors šis ir žingtelėjo į paraštę. Na, dar su "aukštojo mokslo reforma", padariusia studijas Lietuvoje brangesnėmis nei Vokietijoje. Solidarus dalyvavimas naktinio mokesčių sistemos jaukimo avantiūroje, kurį premjeras ir šiandien laiko žygdarbiu, vertu paminklo, aiškiai parodė, jog valdžios alkis ten toliau stelbia bet kokius principus. Nekalbant jau apie galimybę, jog daugumai bent kiek žinomų šių partijų veidų imtų ir parūptų dalis idėjų, kurios nelabai kotiruojamos biržoje, bet būna svarbios tam rinkėjui, kurį "ant ledo" paliko TS-LKD erozija. Tad visiškai įmanoma būtų tikėtis ir tikrai naujos pasiūlos. Žinoma, bet kuris bandymas susidurs su problema - per daugelį metų diskredituota "visiško naujumo" idėja, kai valdžion veržėsi ar buvo prastūminėjami apsišaukę gelbėtojai. Tačiau gąsdintis jau nebėra kuo, nes realus tradicinių ir netradicinių partijų skirstymas Lietuvoje jau gali drąsiai užimti vietą ten, kur įsikūręs premjero populiarumas.
