Ilverta į Šiaulius važinėja tvarkyti motinos kapo. Motinos, kuri savo vaikų neaugino. „Aš motinos nekenčiau, bet turiu atiduoti jos atminimui duoklę — už savo gyvybę“, — sako jauna moteris. Ant motinos kapo norėtų pastatyti bent kuklų paminklą, bet negali — ji nėra oficiali kapavietės prižiūrėtoja. Moteris baiminasi, kad neprižiūrimas kapas gali būti užlaidotas.
Netvarkysi — palaidos kitus
Jauna moteris suka galvą, kaip įgyti teisę prižiūrėti motinos kapą oficialiai. Dabar oficialus kapavietės prižiūrėtojas yra jos tėvas, kurio nė nežino kur ieškoti.
Tėvai nei Ilvertos, nei jos sesės ir brolių neaugino.
Ginkūnų kapinėse keturių vietų kapavietėje palaidota Ilvertos motina, mirusi 37 metų. Pirmas į šią šeimos kapavietę atgulė broliukas, miręs dviejų mėnesių.
Šalia jų palaidotas vyras, kuris niekam iš Pakruojo rajone gyvenančių motinos giminių ir pažįstamų nežinomas. Tas kapas kažkieno vis aptvarkomas, Ilverta norėtų jį „atidalyti“ nuo motinos ir broliuko kapaviečių. Bet iš kapinių prižiūrėtojų išgirdusi, jog atidalinti negali — turi prižiūrėti visą kapą arba jis būsiąs užlaidotas.
Ilveta negalėjo tokia tvarka patikėti, ir kreipėsi į redakciją.
Sulaužyti likimai
„Motina mus pagimdė devynis, bet tėvai nė vieno neaugino, visi išbarstyti, — pasakoja 21 metų Ilveta. — Dabar dar trys yra vaikų namuose, kiti pas globėjus, tik mes su sese jau turime šeimas. Kai sužinojau, kad motina mirusi, visus suradau, bet nežinau, ar pavyks bendrauti. Ne vienas jau eina tėvų pėdomis. Baisi mūsų istorija.“
Jos tėvas, anot pažįstamų, dar kūdikystėje motinos buvo įmestas į išmatų duobę. Išgelbėtas, bet pyktį išlaikęs visą gyvenimą, o keršijęs savo vaikams. Esą ne kartą kartojęs: „Kaip su manimi elgėsi, taip aš su savo vaikais elgiuosi“.
„O motina mus prakeikė, sakė, kad mes suėdėme jos sveikatą ir gyvenimą“, — atsidūsta Ilverta.
Ji į vaikų namus buvo atiduota dvejų su puse metų kartu su ketverių metų sese ir kelių mėnesių broliuku. Tada tėvai gyveno Pakruojyje.
„Tėvai mus palikdavo ir išeidavo gerti, — pasakoja moteris. — Basomis ir žiemą eidavome prašyti išmaldos, žmonės mus su sese vadino “plikėmis“. Sesuo turėjo mums maistą ruošti, o ką ketverių metų vaikas gali paruošti — į vandenį supildavo miltus ir išmaišydavo. Aš broliuką turėjau prižiūrėti. Besupdama vežimėlyje jį apverčiau, tai mane primušė — rankos storio basliu. Tą kambarį Pakruojyje ir dabar atsimenu.“
Sesuo pasakojusi, kad kai atvažiavo vaikų teisių gynėjai išvežti į vaikų namus, pasislėpė spintoje.
„Vargo, kol mane iš tos spintos ištraukė, o paskui mašinoje visą kelią verkiau, žiūrėdama pro galinį langą“, — sako moteris.
Nuo penkerių metų ją augino globėja.
Tragiška mirtis
Apie motinos mirtį Ilverta išgirdo prieš trejus metus, o mirė motina 2004 metais. Kai pirmą atvažiavo į Ginkūnų kapines ieškoti jos kapo, rado tik įgriuvusią kapo duobę, prie kurios nuo palaidojimo dienos niekas nebuvęs.
„Vaikų teisių skyriuje tvarkiausi dokumentus, kai sukako aštuoniolika metų, manęs paklausė: ar žinai, kad tavo motina mirusi? — pasakoja moteris. — Iš kur galėjau žinoti. Ji, pasirodo, iškrito iš penkto aukšto balkono.“
Rasti motinos kapą padėjo kito broliuko globėja, kuri tėvus pažinojo, dalyvavo motinos laidotuvėse. Todėl Ilverta įsitikinusi, kad tikrai žino, kur jos motina palaidota, nors ant kapo — tik kryželis be jokio užrašo.
Ieškok tėvo
Ginkūnų kapinių viršininkė Genovaitė Mineikaitė abejoja, ar jauna pakruojietė neklysta.
„Laidotuvėse juk nedalyvavo“, — sako G. Mineikaitė. Motinos kapą gali tvarkyti, bet kapo “šeimininkas“ yra jos tėvas. Ilveta, norėdama, tapti oficialia kapavietės prižiūrėtoja, jo turėtų ieškoti ir prašyti gera valia perleisti priežiūros teisę.
Anot Savivaldybės Miesto infrastruktūros skyriaus vyriausiosios specialistės Elenos Jakaitienės, dukra paminklo ant motinos kapo negali statyti: „Tai statinys, bus ant jo užrašai. Oficialus kapo prižiūrėtojas gali pareikšti pretenzijų ir jai, ir mums. Jeigu pati nerastų tėvo, gali oficialiai kreiptis į Savivaldybę, pradėtume procesą“.
Paieškos nesėkmingos
Su Ilverta bandėme surasti jos tėvą. Bet sėkmė nelydėjo. Nurodytu kapinių knygose adresu jis seniai negyvena. Buvę kaimynai pasakojo, jog vyrą retkarčiais mato — prie sraigių supirkimo punkto.
Viena iš kaimynių išgirdusi, kodėl Ilverta jo ieško, užsidega pykčiu: „Tu tos valkatos kapą dar tvarkai — ji vaikus partijomis gimdė ir nė vieno neprižiūrėjo. Kiek verksmų prisiklausėme. Pati iš kokios partijos esi?“
„Bet aš jai turiu būti dėkinga už savo gyvybę. Nekenčiau jos, bet kai pati tapau motina, pasikeitė jausmai — aš privalau jos kapą tvarkyti“, — savo motyvus aiškino jauna moteris.
Ji spaudė rankoje iš „Šiaulių krašto“ iškirptą moters su kūdikiu nuotrauką: “Tai mano mama, tai — vienintelė jos nuotrauka.“
Ar gali užlaidoti kitais mirusiaisiais?
Šiauliuose pradedama inventorizuoti neprižiūrimus kapus. Juos galima užlaidoti tik po palaidojimo praėjus ne mažiau, kaip 50 metų. Kapą prižiūrinčiųjų artimųjų būtų ieškoma, tris kartus per metus skelbiama apie tai spaudoje.
Pagal 2010 metų lapkritį priimtą miesto Tarybos sprendimą inventorizacija turi būti atliekama kasmet. Šiemet pirmą kartą tai bus daroma.
Jeigu neprižiūrimų kapaviečių prižiūrėtojai neatsišauks, kapavietės įgis neprižiūrimų statusą. Jų bus du sąrašai.
Viename — užregistruotos kapavietės, kuriose po palaidojimo praėję 50 metų ir jau galima užaidoti. Kitas — užregistruotos neprižiūrimos, Savivaldybės žinion perėjusios kapavietės, kuriose dar nepraėjęs šis ramybės terminas.
Šiauliuose tik Ginkūnų ir K. Donelaičio gatvės kapinėms ši tvarka taikoma. Senosios miesto kapinės ir kitos — yra kultūros paveldo objektai. Jokių senų kapaviečių užlaidojimų čia nebus, o neprižiūrimi kapai tvarkomi pačios Savivaldybės.
Rūta JANKUVIENĖ
