Artėjant naujametėms šventėms Rusijos televizijos žiūrovai jau ne pirmą kartą galėjo pažiūrėti dar vieną aštraus turinio melodramos „Rusijos ir Ukrainos dujų konfliktas“ seriją. Ankstesnes serijas jie jau matė sėdėdami prie 2007-ųjų naujamečio stalo, taip pat 2008 metų rudenį. „Naujametės pasakos“ transliacijos per Rusijos televiziją užsakovas yra pati Rusijos valstybė, nes visus televizijos kanalus ji visiškai kontroliuoja. Išskyrus tik REN-TV, nors ir ji priklauso broliams Kovalčiukams (pasak gandų – slaptai „Putino piniginei“).
Suprantama, istorija visais Rusijos televizijos kanalais sklinda maždaug vienoda: „Ukraina vagia Europai skirtas dujas, o „Gazprom“ sutinka su visiems priimtina kaina – 250 dolerių už 1000 kubinių metrų.“ Informacija apie Ukrainos ir Europos poziciją daugumai gyventojų praktiškai nepasiekiama – televizijos kanalas „Euronews“ transliuojamas tik 3–4 valandas per dieną ir tai tik didžiausiuose miestuose. Todėl Rusijos moksleiviai, prisižiūrėję propagandos, per žiemos atostogas atsisako važiuoti į Kijevą, „nes ten gyvena chocholai, kurie vagia mūsų dujas“.
Taip jau susiklostė europinės tradicijos, kad dujų kaina yra sutartinis dalykas, juk tikros dujų rinkos nėra. Žinoma, negausūs tiekėjai tarėsi su kiekvienu tarpininku atskirai, o Rusijos ir posovietinių šalių atveju kainos klausimai buvo sprendžiami politiniais pareiškimais. Tačiau, naftos kainai krintant nuo 140 iki 40 dolerių už barelį, logiška, kad ir dujos nebegali kainuoti tiek, kiek anksčiau. Bet rusų „Gazprom“ šiuo atžvilgiu turi savo nuomonę: siūloma Ukrainai padidinti kainą nuo 180 iki 450 dolerių už 1000 kubinių metrų (pasak „Gazprom“, tokia kaina dujas perka Rytų Europa), atsakydama į tai Ukraina pakelia rusiškų dujų tranzito per savo teritoriją į Rytų Europą kainą. Bet kai tik nuskambėjo abiejų pusių pareiškimai apie 250 dolerių kainą už dujas Ukrainai, abi šalys paskutiniu momentu atsisakė pasirašyti memorandumą. Rezultatas: Ukraina uždarė „Pietų srautą“ per savo teritoriją į Europą ir pradėjo atjunginėti dujų tiekimą Serbijai ir kitoms Rytų Europos šalims, „Šiaurės srautu“ dujos iš dalies buvo tiekiamos Vokietijai, Prancūzijai, Belgijai.
Susitarimų dėl dujų klausimas tapo svarbus gana seniai. 2004 metų vasarą, kai Ukrainos valdžioje dar buvo nepopuliarus prezidentas Leonidas Kučma, Rusijos vadovybė, jo įpėdiniu norėdama matyti Viktorą Janukovyčių, sutiko pasirašyti su juo ilgalaikį kontraktą dėl rusiškų dujų tiekimo Ukrainai nuo 2004 iki 2009 metų. Kaina buvo fiksuota – 50 dolerių už 1000 kubinių metrų. Tačiau ši vertinga Vladimiro Putino dovana atiteko ne V. Janukovyčiui, o išrinktajam prezidentui Viktorui Juščenkai. Vėliau, 2005 metais, dėl pasaulinio dujų brangimo Rusija staiga pareikalavo padidinti kainą ir Ukrainai. Tada Ukrainos vyriausybė, vadovaujama V. Juščenkos draugo Jurijaus Jechanurovo, su „Gazprom“ pasirašė labai nepalankų Ukrainai kontraktą, kuriame buvo numatyta kasmet keisti dujų kainą iš vienos pusės ir tranzito kainą – iš kitos pusės. Išdava: susitarimas dėl dujų tapo kasmečių politinių Rusijos ir Ukrainos derybų objektu. O Rusijos televizija gavo medžiagą, padedančią nukreipti piliečius nuo savų vidaus problemų, rodydama jiems „baisius ukrainiečius, kurie vagia dujas“.
Reikia pasakyti, kad per Ukrainos teritoriją šiuo metu pereina 80 procentų rusiškų dujų, vadinasi, Ukraina gali gana tvirtai ginti savo pozicijas ir nustatyti monopolines kainas už dujų transportavimą per savo teritoriją. Kita vertus, „Putino grupuotė“ per visą savo valdymo laiką taip ir nesugebėjo Rusijos biudžete surasti lėšų gamtinių dujų suskystinimo technologijoms. Tuomet Rusija būtų galėjusi transportuoti dujas taip pat kaip ir naftą – ne tik dujotiekiu, bet ir geležinkeliu, jūros keliais – vadinasi, jai nereikėtų kiekvieną kartą konfliktuoti su Ukraina.
Tarkim, kad susidariusiame dujų konflikte, be valstybinių interesų, yra ir privačių kompanijų, ir atskirų Rusijos ir Ukrainos valdininkų interesų. Oficialiosios konflikto pusės –„Gazprom“ (Rusijos valstybinė kompanija), „Naftogaz“ (Ukrainos valstybinė kompanija) ir tarpininkas „RosUkrEnergo“. Kad pastarąjį būtina panaikinti, ne kartą savo pranešimuose pasisakė Ukrainos ministrė pirmininkė Julija Tymošenko. Oficialiai šioje kompanijoje Rusijos ir Ukrainos interesai atstovaujami vienodai – po 50 procentų, bet pelną iš jos veiklos greičiausiai gauna privatūs asmenys. Pasak gandų, Rusijos daliai kompanijoje anksčiau vadovavo Dmitrijaus Medvedevo kurso draugas Konstantinas Čuičenka, dabar jis vadovauja prezidento Administracijos kontrolės valdybai. Šiuo metu Rusijos dalis priklauso pusiau privačiam „Gazprom“ bankui“ (privatizuotam 2007 metais jau minėtų artimų V. Putino aplinkai brolių Kovalčiukų). Galimas daiktas, V. Putinui ir D. Medvedevui, skirtingai nei skelbiama jų oficialiuose pranešimuose Rusijos žiniasklaidoje, ne itin naudinga pašalinti tarpininką. Antroji „RosUkrEnergo“ dalis priklauso privačiai firmai, vadovaujamai Ukrainos verslininko Dmitrijaus Firtanšemo. Pasak neoficialios informacijos, šioje kampanijos dalyje yra Viktoro Juščenkos brolio – Piotro Juščenkos ir buvusio Ukrainos „Naftogaz“ vadovo Jurijaus Boiko – Ukrainos politiko ir verslininko, artimo V. Janukovyčiui, interesų.
Galima spėti, kad 2006 metais V. Juščenka pasirašė nenaudingą Ukrainai kontraktą, nes jis arba jo aplinka buvo paprasčiausiai papirkti Rusijos. Kita vertus, tampa aišku, kodėl J. Tymošenko pasisako prieš „RosUkrEnergo“ – juk po metų rinkimuose jai teks kovoti su V. Juščenka. Vadinasi, jai naudinga apriboti V. Juščenkos ir jo aplinkos išteklius rinkimų kampanijai. Priminsim, kad šiuo metu siūloma dujų kontraktą pasirašyti dvejiems metams, vadinasi, kitas kainų peržiūrėjimas vyks jau po Ukrainos prezidento rinkimų.
Europos gyventojams konfliktas pasirodė skausmingas. Nukentėjo Rytų Europos šalys, ten miestų gyventojai liko be šilumos ir dujų. Rusijos televizija šį vaizdą rodė ryškiomis spalvomis su titrais: „nes Ukraina vagia mūsų dujas“. Ukraina nukentėjo mažiau, tačiau dirba jau mažiausiu pajėgumu. Pasak kijeviečių, Ukrainai dujų užteks dar kelioms savaitėms, o tai reiškia, kad ji taip pat suinteresuota kuo greičiau išspręsti ginčą.
Susidaro įspūdis, kad šalys surengė viena kitai „utėlėtumo patikrinimą“. Tokioje situacijoje laimi tas, kuris nenusileidžia.
Jeigu Ukrainos valdžia nesudrebės, J. Tymošenko gaus didelį pliusą. Jeigu sudrebės – laimės „regionų partija“ ir V. Juščenkos aplinka. Ukrainiečiams dabar svarbu, kad kainos už dujas didėtų palengva, o Rusija mokėtų atitinkamą kainą už tranzitą. Ukrainos interesas – kad šalies valdininkai nepakartotų 2006 metų klaidos, sutikę su dar viena korupcine schema.
Bet kuriuo atveju Rusija, jei jai pavyks susitarti ir dujos pagaliau pasieks Europą, laimės tiek įvaizdžio, tiek finansiniu atžvilgiu. Valdančiajai Rusijos „grupuotei“ būtų naudinga, jeigu schemoje liktų tarpininkas ir dujų kaina (Rusijos televizijos žiūrovų akyse) gerokai padidėtų. Rusijos gyventojų interesas – kad pajamos už dujas eitų visuotinei gerovei, o ne į atskirų asmenų kišenes. Juk jokia melodrama per televizorių „apie ukrainiečius“ dinamiškumu nesusilygins su Rusijos rublio kritimo greičiu ir kitais ryškiais ekonominės krizės požymiais.
Straipsnis originalo kalba buvo publikuotas 2009 m. sausio 19 d., kai vis dar vyko „dujų karas“ tarp Ukrainos ir Rusijos.
Julia Malyševa
