Šiandien Dubingių piliavietėje, be Radvilų rūmų, yra ir Radvilų statytos reformatų bažnyčios liekanos. Jos buvo užkonservuotos ir eksponuotos pagal 2008 m. R. Zilinsko projektą. Bažnyčioje buvo atrasti ir identifikuoti šešių svarbių Radvilų giminės atstovų palaikai, kuriuos ištyrus visais įmanomais būdais, jie buvo iškilmingai perlaidoti specialiai įrengtoje kriptoje, buvusios giminės kriptos vietoje. Tąsyk laikytasi konservavimo krypties – tik nedidelė dalis autentiško mūro, kyšančio aukščiau žemės lygio, buvo pateikta eksponuoti.
O 2009 m., imantis pilies rūmų liekanų tvarkybos, projektavimo užduotyje buvo nurodyta numatyti priemones eksponuoti in situ visų atkastų rūmų liekanas, t. y. jų radimo vietoje. Kad užduotis būtų įvykdyta, prireikė trapias rūmų liekanas uždengti denginiu, apsaugančiu jas nuo aplinkos poveikio ir vandalizmo, be tarpinių atramų. Įgyvendindama Europos Sąjungos finansiškai remiamą projektą Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, kuriai tiesiogiai pavaldus projekto užsakovas – Asvejos regioninio parko direkcija, pareikalavo iš projekto rengėjo UAB „Senojo miesto architektai“ papildomai surengti projektinių pasiūlymų konkursą, kad galėtų atrinkti labiausiai Asvejos regioniniam parkui tinkamą projekto variantą bei jį galutinai detalizuoti ir įgyvendinti.
Buvo nuspręsta, kad architektų R. Zilinsko ir Irenos Kliobavičiūtės pasiūlytas variantas yra tinkamiausias, nes jame numatyta rūmų liekanas apsaugantį denginį iškelti virš vietovės vos 4 m ir jį visą, išskyrus vieną pietų fasadą, užpilti gruntu ir apželdinti žole – šitaip projektuojamą naujadarą padarant mažiausiai pastebimą gamtinėje aplinkoje. Techniškai tai pasiekti nėra paprasta, nes tuo metu archeologų išaiškinta rūmų dalis, pridėjus aplink ją iš visų pusių taką, buvo 20 m pločio. Į projektą pakviestas inžinierius konstruktorius Vytautas Ščerbavičius (projekto dalies vadovas) pasiūlė denginiui naudoti metalines sijas, virš jų kaip klojinį – papildomą armatūrą ir lubų dangą – profiliuoto metalo lakštus. Nors projektą rengę architektai R. Zilinskas (proj. vadovas), I. Kliobavičiūtė, I. Gečienė, I. Jasevičienė, G. Jankauskas, V. Zilinskas, kad nebūtų įtarti senovės formų imitavimu, vienintelio liekanų antstato fasado ir sienų vidaus paviršiams pasirinko neapdorotą monolitinį betoną, išmanantis stebėtojas gali antstate įžvelgti užuominų į renesanso laikotarpio kompozicijos principus. Greta grūdinto stiklo langų fasade rūmai natūraliai apšviečiami per stoglangius. Stoge įrengtas ir bendras bei akcentinis dirbtinis apšvietimas, kurį, esant uždarytai ekspozicijai, galima trumpam įjungti iš lauko. Įdomu, kad elektra – vienintelė ekspozicijon per pusę salos atvesta inžinerinė komunikacija. Žodis „sala“ čia ne atsitiktinis, nes piliavietė tik XX a., vietoj vieno iš tiltų įrengus pylimą, buvo paversta pusiasaliu. Kitų inžinerinių komunikacijų atsisakyta, nes tikimasi, kad ekspozicijos lankymai bus trumpalaikiai, atvedant ekskursijas iš netoliese esančio Asvejos regioninio parko direkcijos pastato – buvusioje smuklėje įkurto lankytojų centro. Ekspozicijos patalpa nešildoma ir natūraliai vėdinama. Buvo rūpintasi, ar mūrų būklei nepakenks pasyvus vėdinimas. Vėliau paaiškėjo, kad ne visai be pagrindo nerimauta – ant mūrų ėmė veistis dumbliai. Tačiau regioninio parko biologai paaiškino, kad tai tos pačios rūšies ekstremofilai, kurie pergyveno visus mūsų planetos ledynmečius. Natūralu, kad pakartotiniai bandymai juos išnaikinti pačiomis nuožmiausiomis priemonėmis buvo neefektyvūs.
Per griežtai nustatytą terminą techninis projektas buvo parengtas, patvirtintas ir gautas leidimas jį įgyvendinti. Tačiau praėjus vos kelioms dienoms po jo patvirtinimo prasidėjo Vilniaus universiteto archeologijos studentų praktika, ir jie, vadovaujami nuo 2002 m. Dubingius tyrinėjančio profesoriaus Albino Kuncevičiaus ir jo grupės, atkasė likusią šiaurinio rūmų priestato dalį. Archeologams to nesitikint, priestatas buvęs didelis ir po 20 m pločio denginiu niekaip negalėjo tilpti. Archeologai po kalvele, priešingoje rūmų pusėje, labiau tikėjosi atrasti Napoleono Ordos 1878 m. graviūroje pavaizduoto bokšto liekanas, tačiau rado tik natūralų gruntą. Bokšto, taip pat minimo ir rašytiniuose šaltiniuose, liekanos greičiausiai kaip tik ir yra masyvus šiaurinis priestatas. Gal dailininkas, tiesiog apvertęs klišę, gavo veidrodinį pilies griuvėsių atvaizdą, bet jos aplinka su tiltu pirmajame plane pavaizduoti panašiai kaip dabar, arba jam taip atrodė gražiau. Todėl projektuotojams teko rengti projekto korektūrą taip, kad nesikeistų bendrieji rodikliai, o svarbiausia, kaina. Trūkumus pavyko paversti pranašumais: denginį sumanyta daryti ne stačiakampio formos, bet netaisyklingos formos, atkartojančios rūmų ir kartu bokšto planą. Šitaip sijos sutrumpėjo iki 18 m ilgio, o, kai kurios – iki 15 metrų. Dėl to jos pažemėjo, palengvėjo ir atpigo. Papildomai suprojektuota techninė patalpa ir evakuacijos koridorius. Rūmų lankytojų taką sumanyta pravesti taip, kad iš arčiau būtų matomos autentiškos rūmų liekanos. Einant taku, virš išlikusio priebučio grindinio, pakabinto prie denginio sijų, geriau galima apžvelgti ir pačių rūmų rūsius – viename jų buvo pilies iždinė, virtuvė, ją ir menes jungusios suktos laiptinės pamatas, latrina (nuotekų kaupyklė). Kitame rūsyje buvo ir rašytiniuose šaltiniuose minimas vienos kameros kalėjimas – išliko jo cilindrinio skliauto pėdos.
Nuo pietinės tako dalies gerai apžvelgiami XVII a. pradž. pristatyto priestato be rūsio grindiniai, židinio ir krosnies liekanos. Čia birios dangos takas suformuotas priestato statybos metu buvusio išorinio grunto lygyje, o pirminių rūmų, statytų ne mažiau nei prieš šimtą metų, rytinis kampas eksponuojamas giliau, nes buvo gaila slėpti įspūdingą gotišką mūrą. Nežiūrint kruopščių istorijos tyrimų, nepavyko išaiškinti tikslios rūmų statybos datos. Gotiškai sumūrytas pastatas su dviem cilindriniais skliautais perdengtais rūsiais galėjo būti pastatytas iškart po to, kai pilį iš didžiojo kunigaikščio Aleksandro perėmė LDK lauko etmonas Jurgis Radvila. Šias pareigas jis užėmė nuo 1508 m., todėl spėliojama, kad būtent tada jis perėmė piliavietę ir ėmėsi statybos. Aleksandrui buvo būdinga aukoti nuo seno didiesiems kunigaikščiams priklausiusias valdas dėl intensyvių statybų Vilniuje, bet jis valdė nuo 1492 iki 1506 metų. Taigi vadovaujantis prielaida, kad Dubingių atsisakė būtent šis valdovas, 1508 m. datavimo versija netinka. Be to, susidaro prielaidos, kad rūmus galėjo pradėti mūryti dar XV amžiuje. Tam neprieštarauja nei archeologiniai tyrimai, nei aiškiai gotiška pirminių rūmų stilistika. Architektūros istorijos autoriteto Stasio Abramausko teigimu, nauja mūrinė pilis pradėta statyti XVI a. pradž., galbūt Dubingius nuo 1541 m. valdant Jurgio sūnui Mikalojui Radvilai Rudajam. 1547 11 19 mūriniai rūmai tikrai jau stovėjo, nes detaliai aprašyta, kaip juose iki 1548 04 14 nuo piktos anytos slapstėsi Barbora Radvilaitė. Kažin ar jie buvo pastatyti ką tik prieš Barboros atvykimą, nes gotiką Lietuvoje kaip tik tuo metu ėmė keisti renesansas, ypač pamėgtas reformatų bendruomenės, kurios lyderė kaip tik ir buvo Radvilų giminė.
Prieš tai, nuo XIV a., kryžiuočių kronikose minima didiesiems kunigaikščiams priklausiusi pilis buvo medinė. Pirmojo Lietuvos istoriko Jano Dlugošo teigimu, pilį 1412–1413 m. statėsi Vytautas. Kitur rašoma, kad 1415 m. naujoje Vytauto statytoje Dubingių pilyje svečiavosi Jogaila, o 1420 02 08 būdamas Dubingiuose Vytautas rašė laišką didžiajam ordino magistrui. Šį ankstyvą piliavietės raidos etapą aiškinosi archeologai. Ir jiems pavyko – nors medinės pilies liekanų nerado, bet aptiko Vytauto laikų kultūrinį sluoksnį. Ypač jis yra išraiškingas po kontraforsu, prie pietrytinės rūmų sienos. Kontraforsas mažai įgilintas į gruntą, nes yra vėlyvesnis – tikriausiai Barboros Radvilaitės laikotarpio. Yra aprašyta, kad jai čia žiemojant įgriuvo rūsio skliautas, atstatytas jis, matyt, ir buvo paremtas kontraforsu. Įgriuvimo faktas komentuojamas tuo, kad pastatas XVI a. vid. jau buvo nenaujas, vadinasi, jo datavimas gali būti artinamas XV a. galo ar pačios XVI a. pradž. link. Visą grunto daugiasluoksniškumą po kontraforsu ir šalia jo archeologai pareikalavo išsaugoti ir eksponuoti. Virš šios vietos įrengtas tiltelis. Projektą baigta vykdyti, ir rūmai 2012 07 06 buvo iškilmingai atidaryti Radvilų giminės jubiliejaus proga. Beje, projekto dalyviams buvo įteikti LR ministro pirmininko padėkos raštai.
Architektas Rimas Anusevičius, projekto autorius
