„Pirmieji žingsniai į mišką buvo sunkūs. Iš 10 vaikinų septyni žuvo iš karto. Negalima padėti sužeistiesiems. Ukrainiečiai stipriai į mus šaudė, todėl net jei jų sužalojimai yra lengvi, privaloma eiti toliau, kitaip papulsi į apšaudymą.
Penkias dienas dirbi, šalia tavęs miršta žmonės, meldžiasi Dievui, prašo vandens. Manote, kad galite nuleisti ginklą ir nieko daugiau neatsitiks. Bet ne, paprasčiausiai [šūvių] banga po bangos. Jei vienai grupei nepavyksta, iš karto siunčiama antroji. Jei jai nepavyks, siunčiama trečioji“, – Rytų Ukrainos miesto Lysyčansko šturmą apibūdina vienas iš į nelaisvę paimtų „Wagner“ samdinių.
Jis pridūrė, kad sužeistieji negali tikėtis evakuacijos, nes jos nebuvo.
„Kai gauni įsakymą juos pakrauti, tikrai negalvoji, kas mirė, o kas sužeistas. Negalėjome trauktis be įsakymo, nes jei neklausysime įsakymo, būsime nužudyti. Vienas žmogus liko pozicijoje, jis labai išsigando, tai buvo pirmasis jo puolimas. Apie tai buvo pranešta vadui, taigi jis buvo nuvežtas 50 metrų nuo bazės. Jis pats išsikasė sau kapą ir buvo nušautas“, – pasakojo vienas iš karo belaisvių.
Į nelaisvę paimtų „Wagner“ karių teigimu, ilgą laiką juos vedė tik vienas instinktas.
„Tiesiog išgyventi. Tiesiog turėjau norą išgyventi bet kokia kaina. Tačiau alternatyva eiti per minų laukus į Ukrainos artileriją buvo tokia pat mirtina“, – sakė rusas.
