„DTM" legendos : „Mercedes Benz 190E"

Nors atsakymas dažniausiai krypsta link „BMW M3", tačiau tai nėra vienintelis pasirinkimas. Visgi, jeigu pasinaudotume kelionėmis laiku, netolimoje praeityje išvystume, jog „Mercedes-Benz“ buvo pirmasis vokiškų automobilių gamintojas, kuris pristatė visiems benzingalviams priimtiną, kompaktiško, žvitraus ir sportiško sedano receptą.

„Cosworth" ir „Mercedes Benz" partnerystė

Laikais, kuomet vairo stiprintuvas ar oro kondicionierius buvo tos savybės, dėl kurių norėjosi įsigyti šeimai skirtą automobilį, daugiau triukšmo, emocijų ir potyrių ištroškę pirkėjai automobilius rinkdavosi pagal absoliučiai priešingus kriterijus.

Automobilių gamintojus netikėtai užklupo naujoji vairuotojų karta, kuri savo sekantį pirkinį rinkdavosi vadovaudamiesi ne pagal televizijos ekranuose matomas reklamas ar žurnaluose rašomus straipsnius. Jie keliaudavo į lenktynių trasas ir ten žiūrėdavo kuris automobilis galėdavo sukelti didžiausią emocijų kiekį.

„Mercedes-Benz“, įprastai, savo tikslinę grupę pasiekdavo absoliučiai kitokio pobūdžio renginiuose. Vis dėlto, maža dalis kasmetinio biudžeto buvo skiriama ir automobilių varžyboms. Pavyzdžiui, raliui. O tiksliau – ralio maratonams, kuriuose „Mercedes-Benz“ dalyvavo tikrai su ne pačiu įprasčiausiu automobiliu – „450 SLC“.

Su šiuo automobiliu „Mercedes-Benz“ iškovojo pergales „Vuelta a la América del Sur“, „Bandama Rally“ ar „Rallye Côte d’Ivoire“. Tikėtina, jog pergalių kraitį „Mercedes-Benz 450 SLC“ būtų pildęs ir toliau, tačiau 1980-ųjų pradžioje bendrovės vadovai nusprendė, jog atėjo metas užtraukti rankinį.

Tokio netikėto sprendimo priežastis – „Mercedes-Benz“ troškimas skirti daugiau lėšų visiškai naujam šios markės modeliui, su kuriuo buvo tikimasi sudominti jaunesnius, dar niekada „Mercedes-Benz“ automobilių neturėjusius vairuotojus.

Kaip jau turėjote suprasti, tuo modeliu tapo „Mercedes-Benz 190E“ – mažiausias ir kompaktiškiausias bendrovės modelis, kuriam buvo piešiama ypatingai šviesi ateitis. Ne tik bendro naudojimo keliuose, bet ir automobilių sporto arenoje.

Automobilio kūrimo užkulisiuose, „Mercedes-Benz“ norėdama ralio varžyboms skirtam „190 E“ suteikti atitinkamą jėgos agregatą, pagalbos kreipėsi į gerai žinomus britų inžinerijos guru iš „Cosworth“. Jiems buvo liepta sukurti variklį, kuris leistų „190 E“ pelnyti pergales Pasaulio ralio čempionate.

Tačiau pasaulinio lygio pirmenybėse pasirodžius „Audi Quattro" su keturių varomųjų ratų sistema, šimtus tūkstančių Vokietijos markių kainavęs ralio projektas akimirksniu tapo nekonkurencingas. Nepaisant to, „Mercedes-Benz“ vadovai nebuvo linkę lengvai paleisti „Cosworth“ įdirbio ir milžiniškų investicijų. Taip buvo nuspręsta dalyvauti Vokietijos žiedinių lenktynių čempionate - „DTM".

Pagal pirminį sumanymą, lenktynėms paruoštame „Baby Benz“ automobilyje turėjo būti naudojamas 2,5 litro, 4 cilindrų benzininis agregatas. Vis dėlto, „Cosworth“ inžinieriai pareiškė, jog jų siūlomas pagrindas nėra tinkamas. Ypač atsižvelgiant į nustatytą projekto užbaigimo datą.

Vietoje to, „Cosworth“ įtikino „Mercedes-Benz“ vadovybę, jog jie britams suteiktų absoliučią laisvę ir į variklio kūrimo darbus nesikištų. Tokiu būdu jie galėtų užtikrinti, jog „Mercedes-Benz“ iškelti parametrai būtų pasiekti laiku.

„Cosworth“ į savo dirbtuves atsivežė standartinį 2,3 litro, 4 cilindrų benzininį variklį, kuris standartinėje konfigūracijoje išvystydavo 136 arklio galias. Išardę variklį iki menkiausios detalės, labai greitai buvo priimtas sprendimas sukurti visiškai naują cilindrų galvutę ir pridėti papildomus keturis vožtuvus kiekviena, cilindrui.

Šių modifikacijų rezultatai buvo išties neblogi. Mirtingiesiems skirta naujo variklio versija generavo 150 arklio galių ir 155 Nm sukimo momentą. Vėliau variklio galia ūgtelėjo iki 185 arklio galių ir 236 Nm. Pastaroji versija užtikrino, jog automobilis iki 100 km/val. be didelių pasispyriojimų įsibėgėtų per maždaug 8 sekundes ir vairuotojui leistų tachometro rodyklę laužti iki 7000 aps/min.

Natūralu, jog lenktynėms skirtas variklis buvo gerokai pajėgesnis (įvairių šaltinių teigimu, jo pajėgumas svyravo nuo 350 iki 400 arklio galių), tačiau serijiniu būdu gaminamos, bendro naudojimo keliams skirtos versijos turėjo apsiriboti 185 arklio galių ir 236 Nm sukimo momentu, mat „Mercedes-Benz“ norėjo užtikrinti šių variklių ilgaamžiškumą. Tai reiškė, jog „Cosworth“ turėjo pakeisti kumštelinius velenus, sauso tepimo karterį ir „Bosch K-Jetronic" kuro įpurškimo sistemą. Nors šie pokyčiai ir leido galią sumažinti iki 185 arklio galių, tačiau 2,3 litro motoras išliko neįtikėtinai eiklus ir žvitrus.

Permainingas laikas „DTM“ čempionate

Iš pradžių, nacionalinėse pirmenybėse „Mercedes-Benz“ komandai sekėsi ne per geriausiai. Pirmąjį čempionų titulą „Mercedes-Benz“ iškovojo tik 1986 metais, kurio per plauką vos nepavogė „Ford“ komanda,

Kad ir koks mažas skirtumas buvo tarp „Mercedes-Benz“ ir „Ford“ ekipų, tačiau čempioniškai nusiteikusi komanda 1987 metų sezonui ruošėsi ne taip atsakingai kaip BMW ar „Ford“.

1987-ųjų sezone „Mercedes-Benz“ susidūrė su dvejomis problemomis. Pirmoji – nuožmia BMW ir „Ford“ dvikova rikiuotės priekyje. Antroji – „Mercedes-Benz“ inžinierių nesugebėjimas laiku išspręsti bolido problemų ir laiku suteikti atnaujinimų, kurie sumažintų atotrūkį nuo konkurentų.

Pasibaigus 1987 metų sezonui, „Mercedes Benz" nusprendė į čempionatą išleisti gamyklinę komandą, kuri galėtų iškovoti dar vieną čempiono titulą. Kartu su keliomis komandos, kompanija be poilsio tobulino lenktyninį bolidą, kuris galėtų užtikrintai pasipriešinti „Ford" ir ypač „BMW" komandoms.

1988 metų čempionato dalyvių rikiuotėje buvo kaip niekada gausu skirtingų bolidų. Jie dėvėjo BMW, „Ford“, „Opel“ ir „Mercedes-Benz“ gamintojų emblemas. Įvairovė, be abejonės, džiugino čempionato organizatorius ir žiūrovus, tačiau varžybose dalyvavusi „Ford“ komanda turėjo vieną pranašumą – variklį su turbokompresoriumi.

Netikėtai varžovus užklupusi „Ford“ pažemino Vokietijos gamintojus jų gimtojoje žemėje ir su Klauso Ludwigo pagalba iškovojo populiarių pirmenybių nugalėtojos taurę.

Nors čempiono titulas išsprūdo iš rankų, tačiau „Mercedes Benz" sugebėjo į savo pergalių kraitį įsidėti keturias nugalėtojų taures.

1989 metai, pasak „Mercedes Benz" buvo kritiniai. Nors to meto sezonas buvo pats sėkmingiausias, nes komanda sugebėjo iškovoti net septynias pergales, tačiau net ir to neužteko, jog sugebėtų nugalėti „BMW M3" pilotavusį Roberto Ravaglia, kuris per pirmąjį savo sezoną „DTM" pirmenybėse sugebėjo laimėti čempiono titulą.

Klausas Ludwigas, kuris šį čempionatą laimėjo 1988 metais, 1989 metų sezone sėdo už „190E" vairo, tačiau liko antroje pozicijoje.

Pergalių ir čempiono titulo alkis tęsėsi ir sekančiais metais. 1990-aisiais čempiono titulą iš po nosies nugvelbė pirmenybių naujokė – „Audi.

Visgi, buvęs „DTM" čempionas, Klausas Ludwigas, nenuleido rankų ir stengėsi kovoti iki paskutinių trasos centimetrų. Už pastangas ir visą įdirbį jis gavo geriausią atpildą. 1992 metais, jis ir „Mercedes Benz", laimėjo net šešiolika kartų ir tapo vienvaldžiu čempionato lyderiu ir laimėtoju.

1993 metai buvo paskutiniai, kai lenktynių trasoje žiūrovai galėjo išvysti „190E EVO II", nes tuo metu kompanija dirbo ties visiškai nauju bolidu, kuris buvo sukurtas naudojantis naujos kartos C klasės pagrindu. Kai dėmesys ir inžinierių pastangos yra nukreiptos visiškai kitur, nenuostabu, jog 1993 metų sezoną laimėjo neįtikėtinai greitas ir techniškai pažangesnis „Alfa Romeo 155" bolidas.

Šešėlis

Kaip patys matote, „190E" visada likdavo kitų šešėlyje. Nesvarbu ar tai „BMW" ar „Ford" ar net „Alfa Romeo", tačiau daugelis tvirtina, jog vienas geriausių „DTM" čempionatui sukurtų bolidų buvo „190 EVO II".

Nors automobilis ir negalėjo pasigirti tokia pergalių gausa kaip pagrindiniai konkurentai, tačiau tas nežinomumo ir nuvertinimo faktorius šį automobilį paverčia vienu geidžiamiausių.