Nuošaliau miesto centro įsikūrusios VSAT Varėnos rinktinės Druskininkų užkardos pasieniečiams ne kurorto malonumai rūpi.
2008-ųjų vasarą šio padalinio pareigūnai įsikėlė į modernų už Šengeno priemonės programos lėšas pastatytą kompleksą, kuris iškilo sovietmečiu veikusio oro uosto vietoje, ir ėmėsi užtikrinti 18 kilometrų ruožo Europos Sąjungos išorės sienos su Baltarusija apsaugą.
Ramus Druskininkų gyvenimo ritmas čia dirbantiems VSAT pareigūnams lengvos tarnybos negarantuoja, o užkardos kieme tvyranti ramybė – apgaulinga: sulaikytų vogtų automobilių aikštelės „asortimentas“ liudija, kad ilsėtis nėra kada, o ir budėtojams bet kada gali atskrieti pranešimas apie sulaikytą kontrabandą ar įtartiną asmenų judėjimą prie valstybės sienos.
Druskininkų užkardos atsakomybės ruože veikia du pasienio kontrolės punktai – Raigardo, kuris yra viena svarbiausių krovininio transporto arterijų Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, ir kur kas mažesnis Latežerio, dirbantis tik šviesiu paros metu.
Pastarajame per dieną šiuo metu į abi puses per valstybės sieną pravažiuoja vos po kelis automobilius, bet ir čia pasitaiko tokių, kurie mėgina patikrinti pasieniečių budrumą. Ketvirtadienį pasieniečiams įkliuvo du lietuviai, mėginę į Lietuvą iš Baltarusijos atsigabenti pustrečio bloko pigesnių cigarečių. Rūkalus po viršutiniais drabužiais slėpusiems vyrams dabar teks atsakyti administracine tvarka.
Raigardo punktas – nepalyginamai didesnis, o judėjimas per valstybės sieną čia yra daug intensyvesnis. Pastaruoju metu čia į abi puses vyksta ir pasieniečių yra patikrinama po 600-700 įvairių transporto priemonių per parą. Žmonių – dvigubai daugiau.
Tačiau, pasak laikinojo Druskininkų užkardo vado Valentinos Landos, toks judėjimas per valstybės sieną yra įprastas. Darbo pasieniečiams ypač padaugėja turizmo sezono metu ir per didžiąsias religines šventes, kai į Lietuvą pailsėti traukia būriai turistų iš Rusijos ir Baltarusijos, suaktyvėja prekių bei krovinių gabenimas, prekyba.
Kaip teigia V. Landa, dar visai neseniai čia buvo galima matyti virtines naudotų automobilių, kuriuos prekeiviai iš buvusių sovietinių respublikų įsigydavo Lietuvoje ir gabendavo pelningiau perparduoti užsienyje, o dažnas baltarusis pėsčiomis per valstybės sieną traukė nešdamas Lietuvoje įsigytą plačiaekranį televizorių ar kokį kitą jo tėvynėje paklausų buitinės technikos prietaisą.
Ar Druskininkų sanatorijose sveikatingumo procedūrų išlepinti turistai nekelia problemų pasieniečiams?
V. Landa nusišypso: „Visko pasitaiko. Užsieniečiai lengvabūdiškai palieka sanatorijose asmens dokumentus, o begrybaudami įžengia ir į sienos apsaugos zoną neturėdami privalomų leidimų. Tačiau tokie pažeidėjai nėra piktybiniai, greičiau – išsiblaškę ir atsipalaidavę“.
„Jie Druskininkų apylinkėse net renka grybus, kurių nevalgo lietuviai, o po to dar ir su vietiniais žmonėmis receptais dalijasi, moko, kaip tuos grybus paruošti“, - rusų ir baltarusių laisvalaikio ypatumus atskleidžia užkardos vado pavaduotojas.
Prasidėjęs žiemos sezonas šiek tiek koreguoja ir pasieniečių tarnybos ypatumus. Užkardos ruožą VSAT pareigūnai apžiūri važiuodami visureigiais bei keturračiais motociklais, kur reikia – šliuoždami slidėmis.
Sunkiausiai pasiekiamas vietas pasieniečiai stebi kiek kitaip – čia stengiamasi nevaikščioti ir nevažinėti transporto priemonėmis. Kodėl? Gausiai iškritęs sniegas tuoj pat išduos bet kokį per sieną klampojantį pažeidėją, o tokiam pasprukti galimybių nėra. VSAT pareigūnai kur kas geriau pažįsta vietovę, esant būtinybei, ją iš oro gali apžiūrėti pasieniečių Aviacijos rinktinės sraigtasparniai, čia pat ir ištikimas keturkojis bendražygis – žmonių pėdsakais sekti išmokytas tarnybinis šuo.
Pavasarį Druskininkų pasieniečiams tenka pajusti ir stichijos jėgą. Ištvinęs Nemunas įsisiautėja tiek, kad savo vandenimis virš langų užlieja seną ir nebenaudojamą atraminio posto namelį.
„Jį pasieniečiai seniai pasistatė savo jėgomis, kuomet nebuvo modernių ir šiuolaikiškų atraminių statinių“, - pasakoja pats du dešimtmečius sienos apsaugos sistemoje dirbantis V. Landa.
Tarnyba pasienyje Druskininkų užkardos pareigūnams tęsiasi nepaisant oro, metų sezono ir laikmečio sunkumų.