Rūta Klišytė
Druskininkų miesto parke po šaltų balandžio naktų baltai pražydo 220 tūkst. narcizų: būtent tiek metų šiemet sukanka seniausiam Lietuvos kurortui. Karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, 1794 m. birželio 20 d. suteikęs Druskininkų kaimui gydomosios vietovės statusą, turbūt nė sapnuoti nesapnavo davęs pradžią neįtikėtiniems šio kaimo virsmams.
Atsikratė sovietmečio reliktų
Narcizų žydėjimo švente prasidėjo 220 metų jubiliejui skirti renginiai. Regis, Druskininkai, po sovietmečio merdėję gilioje krizėje, dabar gyvena aukso amžių. Gal miesto valdžia išlošė aukso puodą ar, beieškodama naujo mineralinio vandens šaltinio, rado aukso gyslą? Taip, jei tarsime, kad ši buvo rasta verslumą ir ūkiškumą suderinus su meile savo miestui ir žmonėms.
Kad suprastume, kas gi nutiko Druskininkams, derėtų prisiminti, kokie jie buvo. Sovietmečiu jie kurortas laikėsi neblogai, mat gerti mineralinį vandenį jei prisimenate, buvo madinga: juk apskritai darbo liaudis anuomet gerdavo daug. O valdžia gydydavosi Druskininkuose kepenis ir gastritą.
po Nepriklausomybės atgavimo: tuos laikus šiandien primena tik buvusios „Nemuno“ sanatorijos, anuomet didžiausios mieste, „dangoraižis“, vis laukiantis renovacijos arba buldozerių.
Vienintelė paguoda atvykėliui čia buvo graži gamta, mineralinės versmės ir gardžios dešrelės su garstyčiomis, parduodamos stoties bufete. Kurortas buvo ne tik apmiręs – netekęs poilsiautojų: jis merdėjo tikrąja šio žodžio prasme. Ne tik nedarbas, bet ir narkomanija pavojingai plito mieste, ypač tarp jaunimo. Cementinė sovietmečio architektūra dūlėjo ir griuvo akyse, buvusios poilsinių darbuotojos atsitiktinio vyriškos lyties turisto tykodavo „Turisto“ kavinėje: demografinė miesto situacija buvo apverktina.
Lūžio tašku galima laikyti 2005-uosius, kai buvo susprogdintas buvusios fizioterapijos gydyklos vandens bokštas – didingas cementinio socializmo simbolis, stūksojęs daugiau kaip 20 metų. Dabar jo vietoje – vienas didžiausių Europos vandens pramogų parkų. Sniego arena, naujasis tiltas per Nemuną – grandioziniai projektai, dėl kurių kurortas yra patrauklus ir gyvybingas bet kuriuo metų laiku.
Patriotizmas nekainuoja
Su meile puoselėjamos, atnaujinamos ir tradicinės erdvės, poilsio vietos: kraštovaizdžio architekto žodis čia nėra šauksmas tyruose, kaip kituose mūsų miestuose. Druskininkai pernai apdovanoti konkurse „Europos burės 2013“: nominacijoje „Už jaukią aplinką“ miestas tapo nugalėtoju. Laurus jam pelnė Druskininkų savivaldybės administracijos vykdomas projektas „Druskininkų kurorto kultūros infrastruktūros kompleksinė plėtra“, pagal kurį atnaujintas ir miesto muziejus buvusioje viloje „Linksma“. Šiuo metu ketinama renovuoti Sveikatingumo parką.
Jau minėtas Vijūnėlės parkas, tapęs pamėgta miestiečių ir svečių poilsio vieta, narcizais papuoštas lėšomis, gautomis surinkus mokesčius už naudojimąsi Druskininkų kurorto viešąja infrastruktūra. Pirmiausia buvo pasodinta130 tūkst. narcizų, pražydusių jau pernai pavasarį, o dar 90 tūkst. – pernai rudenį. Akį džiugina ir 20 sakurų žiedai: japoniškomis vyšnaitėmis čia apsodinta alėja, gavusi užpernai mirusio Druskininkų garbės piliečio Bronislovo Lubio vardą. Iš Vokietijos parvežtas sakuras prieš porą metų kurortui padovanojo jo našlė Lydija Lubienė.
Išvalytos jau baigiančios užakti Mergelių akys. Taip poetiškai vadinami mieste tyvuliuojantys du ežerėliai, kurie galėjo virsti pelke, o maudytis dumbliname „akių“ vandenyje jau seniai niekam nebuvo noro. O dabar maurai iškuopti, pakrantės sutvarkytos, atvežta smėlio, įrengtas paplūdimys... Sakote, viskam reikia pinigo? Ot, ir ne – kartais gana ir patriotizmo. Štai jaunieji šauliai iš Druskininkų 3-iosios kuopos savo rankomis iš Mergelių akių išrinko galybę šiukšlių.
Miestas turi ir kitą, Lietuvoje bene vienintelę, vandens puošmeną – „dainuojantį“ fontaną. Jis trykšta Senųjų gydyklų parke, o spalvotos jo vandens čiurkšlės kas valandą „sušoka“ ir „sugroja“ po kūrinį. Fontano „atliekamos“ muzikos kūrinių sąraše – daugiau nei 100 įvairių žanrų vokalinių ir instrumentinių kūrinių. pageidaujamą galima net užsisakyti naudojantis specialiu prie fontano įrengtu terminalu. Karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui, garsėjusiam kultūros mecenatyste bei pomėgiu pramogoms bei naujovėms, tai neabejotinai patiktų.
