Kas turi kalbėtis su vaiku apie lytiškumą? Kieno pareiga paaiškinti, kuo skiriasi berniukai ir mergaitės. Kas turėtų būti tas žmogus, kuris padėtų paaugliui suprasti, koks svarbus momentas yra lytinio gyvenimo pradžia ir kokie pavojai tyko?
Dažnai tėvai linkę šią užduotį perduoti mokyklai, o joje dirbantys specialistai tikina, kad šiuo metu nėra nei sąlygų, nei bendros strategijos, kas ir kaip tai turi daryti. Svarus atrodo ir kitas pedagogų argumentas, kad pirmiausia nuoširdus pokalbis su sudėtingą paauglystės laikotarpį išgyvenančiu jaunuoliu turi būti pradėtas šeimoje. Deja, retam tėvui ar motinai iš tikrųjų pavyksta atrasti reikiamus žodžius ir pasakyti juos neraustant.
Neseniai Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos bei „Bayer Health Care“ užsakyto visuomenės nuomonės tyrimo duomenys atskleidė, kad net 37,8 proc. respondentų mano, jog informaciją apie kontracepciją paauglys turėtų gauti iš savo tėvų, 35 proc. apklaustųjų teigė, kad šią informaciją turėtų suteikti mokyklose dirbantys mokytojai per lytinio švietimo pamokas, 12 proc. respondentų teigė manantys, jog informuoti jaunimą turėtų specialistai, dirbantys nevyriausybinėse organizacijose ir 6,7 proc. respondentų patikėtų šį darbą gydytojams.
Kiek daugiau nei 4 proc. apklaustųjų teigė, kad paauglius apie kontracepciją turėtų informuoti internetas ir kita žiniasklaida, 2,6 proc. sakė, kad tai turėtų padaryti broliai, seserys ar kiti giminaičiai, o 1,6 proc. respondentų buvo įsitikinę, kad paaugliams apskritai nereikia teikti informacijos šia tema.
Tėvų drovumas traumuoja vaikus
Psichologė Karolina Bajoriūnienė kalbėdama apie vaikų lytinį švietimą sakė: „Lytinis švietimas yra nenutrūkstamas procesas ir nėra jokio „skambučio“ ar „varpelio“, kuris imtų skambėti pranešdamas, kad jau laikas apie tai kalbėtis su vaiku. Teko girdėti ne vieną atvejį, kuomet prasidėjus pirmosioms mėnesinėms paauglės nežinojo, kas tai. Žinau ne vieną pavyzdį, kuomet pirmą kartą susirgus mėnesinėmis mergaitė, neturėdama apie tai jokios informacijos, pagalvojo, kad miršta – su visais atsisveikino, o aplinkiniai net nepasiteiravo, kas čia vyksta.“
Specialistės teigimu, nors ir sakoma, kad su vaikais apie lytinį švietimą reikia kalbėtis, kai šie būna 14–15 metų, būtina nepamiršti, kad daugeliui tokio amžiaus merginų mėnesinės būna jau prasidėjusios ir pokalbiai apie tai, kas vyksta brados laikotarpiu, yra ganėtinai pavėluoti.
„Nereiktų pamiršti ir berniukų, juk nuo 10 metų prasidedančios naktinės ejakuliacijos vaiką gali labai smarkiai išgąsdinti, traumuoti psichologiškai. Vaikas, nesuprasdamas, kas vyksta, gali imti galvoti, kad tai jo didelė problema – prisišlapino į lovą. Su dešimtmečiu vaiku jau galima kalbėtis apie daugelį dalykų, kad tai vėliau nebūtų pavėluota“, – sakė psichologė.
Vaikas neturėtų matyti apsinuoginusių tėvų
K. Bajoriūnienės teigimu, vaikų lytinis ugdymas ir aiškus lyties atskyrimas turi prasidėti nuo gimimo: „Mes tai darome pasąmoningai pirkdami mėlynus drabužėlius berniukams, rausvus – mergaitėms, berniukams – mašinytės, mergaitėms – lėlytės. Mergaites dažniau guodžiame, o berniukui sakome: „Būk tvirtas ir neverk.“ Tam tikrų tėvų pastangų reikalaujantis lytinis švietimas turėtų prasidėti vaikui sulaukus pusantrų metų.“
Pasak specialistės, šeimoje lytinis auklėjimas turėtų prasidėti vaikui sulaukus 1,5 metų, nes tuo metu vaiko sąmonėje formuojasi suvokimas apie tualeto reikalus. „Vaikas pradeda reikšti savo norą į tualetą, tad ir turi atsirasti suvokimas, kaip su tuo tvarkytis. Nuo 1,5 metų šeimoje taip pat turėtų būti sprendžiamas ir lytiškumo klausimas – vaikas neturėtų matyti priešingos lyties tėvo visiškai nuogo ir pan.“
Suaugusieji painiojasi melagysčių versijose
Psichologės teigimu, svarbus ir lyties tapatumo klausimas. Trijų metų amžiaus vaikas jau pastebi lyčių skirtumus: „Vaikai ima pastebėti, kad tai, ką turi tėtis, neturi mama, ir pan. Trimetis vaikas jau gali užduoti klausimą „iš kur aš atsiradau?“. Tėvai neturėtų meluoti, nes versijos „tave rado po kopūstais“ ir „tave atnešė gandras“ šiuo atveju netinkamos, nes kai vaikais sužino, kad nei gandras, nei kopūstai čia nieko dėti, tuomet tėvai lieka melagiais, o tai pats blogiausias variantas. Taip pat nereiktų meluoti vaikui vedant jį skiepyti, kad jam neskaudės, o vėliau paaiškėja, kad skauda. Taip sumažėja vaiko pasitikėjimas tėvais.“
Sakyti tiesą tėvai vengia dėl įvairių priežasčių. Viena jų – noras apsaugoti savo vaiką, bet nemažiau svarbi ir kita – tai tam tikras „susidievinimo“ momentas, kuomet tėvai pasijaučia visažiniais ir pačiais autoritetingiausiais savo atžalos akyse.
K. Bojariūnienė teigė, kad išgirdus vaiko klausimą „iš kur aš atsiradau?“ labai svarbu, kad paaiškinta būtų vaikui suprantama kalba. „Būna atvejų, kai tėvai šią informaciją savo vaikams perteikia tokia kalba, kad net ir suaugusiajam būtų gana painu klausytis, o ką jau kalbėti apie trimetį vaiką. Vaikui reikia ne tik duoti atsakymus, bet ir įsiklausyti į jo klausimus, į tai, kokios informacijos jam reikia. Kartais užtenka pasakyti, kad jis atsirado iš mamos ir tėčio meilės ir daugiau detalių vaikui nereikės.“
Ugdymo specialistai teigia, kad vaikui reikia suteikti tiek informacijos, kiek jis pajėgus suprasti, bet labai svarbu nepersistengti: „Jam nereikia rodyti, smulkiai aiškinti, pasakoti, kaip tuo metu skauda, kiek kraujo, nes toks informatyvus pasakojimas gali vaiką traumuoti ir kelti nemalonias asociacijas.“
Tėvai nėra visažiniai
Psichologės teigimu, tėvai neturėtų apsimesti visažiniais ir tokia pozicija bus labai priimtina abiems pusėms: „Jei nuteiksime vaiką, kad ir mes nesame visažiniai, tikėtina, kad ateityje jis drąsiau bendraus su specialistais ir užduos jiems klausimus. Tėvai turėtų paaiškinti vaikui, kad yra tam tikrų sričių specialistų, kurie turi daugiau informacijos. Juk buhalteris tikriausiai geriau išmano skaičius, o ginekologas išsamiai gali atsakyti į jam užduodamus klausimus. Labai svarbus ir pats informacijos kiekis ir kartais ne visuomet sekasi parinkti žodžius. Nereikėtų bijoti dešimtmečiui vaikui pasakyti: „Žinai, aš apie tai nepagalvojau, reikėtų šito paklausti kokio gydytojo. Ar pats norėtum paklausti, ar man geriau pasidomėti ir tau pasakyti?“
Bendraujant su vaiku lytiškumo temomis reikėtų siekti abipusio ryšio, nes, kaip teigė kalbinta specialistė, dažniausiai jis būna vienpusis.
Vaikų klausimai – Pandoros skrynia
Dažnai tėvai, nenorintys ar nerandantys būdų pasikalbėti su vaikais apie lytinį švietimą, visas viltis deda į mokyklą. Mokyklose vyksta lytinio švietimo pamokos, bet kartu klasėje sėdi ir berniukai, ir mergaitės, todėl vietoje rimto požiūrio į dėstomą temą girdisi kikenimas.
„Tokioje aplinkoje specialistas niekuomet nesulauks rimto klausimo. Esant tokiai atmosferai įsijungia gynybos mechanizmas, atsiranda atmetimo reakcija ir priimama pozicija „manęs tai neliečia“, – sakė pašnekovė ir pridūrė, kad labai svarbu, jog specialistas surastų būdą nuoširdžiai bendrauti su auditorija bei būti atviras klausimams. „Vaikai turi labai daug klausimų, bet juos reikia paskatinti šiuos užduoti. Jei tai padaryti pavyksta, galima sakyti, kad tuomet atsidaro Pandoros skrynia“, – kalbėjo psichologė.
Vargu ar daug naudos atneša sausos medžiagos pateikimas, pasaldintas moralizuojančiu tonu, bet jei aktuali informacija pateikiama diskusijos, pokalbio forma, rezultatai tikrai būna geresni.
„Lytinis švietimas turi suteikti žinių ne tik apie kontracepciją, bet ir apie žmonių tarpusavio santykius, meilę, kurių nesuteikia jokia mokykla. Dvylika metų prasimokę matematikos, žmonės nežino, kaip kurti santykius. Kai į mano kabinetą ateina poros konsultuotis, susidaro įspūdis, kad tikimasi, jog viskas gerai klostysis savaime. Tik tada, kai santykiai šeimoje ima šlyti, kreipiamasi pagalbos, bet juk tobuli santykiai yra ne duotybė, o procesas, kurio metu mes šios darnos siekiame“, – sakė K. Bajoriūnienė.
