Praėjusių metų pabaigoje dienos šviesą išvydęs Kristijono Lučinsko eksperimentinės elektronikos projekto „Driezhas“ albumas „Tolumoje“ pateikė atsakymą į vis pagvildenamą klausimą, kaip turėtų skambėti šiuolaikiška lietuviška muzika - neprovinciali, bet ir vadinamųjų pasaulinių standartų kurpalio neištampyta; be pompastikos, bet sava, žadinanti didžiavimąsi kultūros paveldu ir kraštu, kuris klausantiesiems gali dovanoti tokį skambesį.
Iš Plungės į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Liaudies muzikos katedrą studijuoti atvykęs ir nuo to laiko uostamiestyje gyvenantis K. Lučinskas muziką vadina gyvenimo būdu, o štai projektą „Driezhas“ kukliai įvardija kaip savo rėmus pamažu išaugusį pomėgį. Be jo, muzikantas ir garso specialistas brandina ne vieną sumanymą.
- Tavo projektas „Driezhas“ gyvuoja jau vienuoliktuosius metus ir visas jo plokšteles išleidai savo jėgomis. Tačiau panašiu laikotarpiu aktyvią plėtrą patyrė ir lietuviškos elektroninės muzikos sklaida, kūrėsi vietinės leidyklos, būrėsi bendraminčių komandos, lietuvišką skambesį pasigavo ir užsienio muzikos leidyklos...
- Jei prioritetas būtų buvęs populiarumas, gal viskas būtų susiklostę kitaip. Tačiau „Driezhas“ ilgą laiką buvo tik hobis, ne gyvenimo būdas. Kompaktinių diskų tiražai maži, muzika viešumoje dažniausiai nuskambėdavo koncertuose. Todėl šis projektas subrendo natūraliai, be žūtbūtinio populiarumo vaikymosi.
- Ar buvo kompozicijų, kurios į albumą „Tolumoje“ nepateko, nors ir buvo planuojamos įtraukti?
- Albumas „Tolumoje“ galėjo būti išleistas metais anksčiau, bet pasirinktas ilgesnis ir sunkesnis kelias, kuris atvedė prie brandesnių rezultatų. Galbūt atkrito vienas kitas kūrinys, bet iš esmės buvo taip, jog senas kūrinių versijas keitė vis naujesnės ir gilesnės, dar labiau išieškotos, išgyventos, išjaustos.
- Kiek valandų studijinio darbo prireikė albumui?
- Daug, labai daug! - šypteli. - Albume sudėta dešimties metų projekto patirtis, ir, manau, visą šį laiką galima įskaičiuoti.
Į savo kūrinius esi įpynęs ne vieną daugeliui pažįstamą balsą - aktoriaus Sigučio Jačėno, radijo laidų vedėjų Simo Stankaus, Jūratė Tamošauskytės-Olberkės, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistų Rasos Ulteravičiūtės ir Kęsto Nevulio bei kitų. Ar yra buvę, kad balsas įkvėptų visam kūriniui? Pripažįsti, kad vokalas - unikaliausias iš visų instrumentų?
Vokalas unikalus gebėjimu perduoti verbalinę informaciją, bet unikaliausio titulo jam priskirti nesu linkęs. Į kūrinius įpintas skaitomas tekstas padeda perteikti emociją ir piešti paveikslą klausytojui. Magija prasideda tada, kai jungiasi du elementai. Tiek muzika, tiek skaitovai papildo vienas kitą ir, įvykus sintezei, gimsta tiesa, kurią kiekvienas pamato savaip. Pamato ausimis.
- Papasakok apie kitą savo projektą „Deepinmood“, skirtą „house“ muzikai. Kaip gimė jo sumanymas? Su kokiais atlikėjais, be Sauliaus Šiaučiulio trio, ketini bendradarbiauti?
- „Deepinmood“ buvo atsakas į savo paties pomėgį. „Jazzy house“ muzika yra viena iš mano mėgstamiausių, tad nusprendžiau ir čia išbandyti savo jėgas. Yra planų ateityje bendradarbiauti su įvairiais muzikantais, o kas jie tokie, kol kas neatskleisiu.
- Kokius sumanymus ir planus dabar kurpi bei įgyvendini?
- Šiuo metu kuriu muziką naujam Agnijos Šeiko ir Dovilės Binkauskaitės šokio spektakliui-instaliacijai, kuris bus parodytas per festivalį „Naujasis Baltijos šokis“. Dar įgyvendinu keletą sumanymų, apie kuriuos kol kas kalbėti anksti. Kviečiu apsilankyti tinklalapyje www.soundprovocation.com, kur rasite naujausią informaciją apie mano veiklą. Dar ne visi darbai ten sudėti, bet tinklalapis nuolat prižiūrimas ir operatyviai papildomas.
- Kada atėjo pajautimas, kad muzika taps gyvenimo ašimi ir pagrindu?
- Mėgau muzikuoti, domėjausi elektrotechnika dar vaikystėje. Šiandien tie pomėgiai virto gyvenimo būdu.
- Liaudies muzikos studijos atrodo idealistinis moksleivio pasirinkimas. Smalsu, kokius prisimeni studijų metus, kuo jie tave praturtino?
- Būtent liaudies, o ne kitos muzikos studijos buvo mokslų meno mokykloje tęsinys. Pirmieji studijų metai kėlė abejonių, ar pasirinkau teisingai, tačiau dabar suprantu, jog šios žinios man atvėrė įdomų pasaulį ir šiandien padeda kitaip žvelgti į garsą, vaizdą ar apskritai - kultūrą.
- Ar iki studijų pažinojai Donatą Bielkauską, projekto DONIS kūrėją, studijavusį toje pačioje katedroje? Juk, atrodo, esate giminingos sielos.
- Su Donatu susipažinome studijų metais. Nuo pirmų dienų užsimezgė draugiškas ryšys. Mokėmės tą pačią specialybę, tad buvo daug bendrų interesų. Kartu muzikavome, svajojome ir ieškojome. Jei būtume turėję tokias sąlygas kaip dabar, dienos šviesą būtų išvydęs ne vienas albumas.
- Ar tai, jog iš arti susipažinę su liaudies muzikos tradicija vėliau ir tu, ir Donatas ėmėtės avangardistinių eksperimentų, nulemta tik jūsų pačių ieškojimų ir skonio? O gal katedroje yra novatoriškų dėstytojų, kurie padarė įtakos?
- Galbūt šitaip siekėme sukurti atsvarą grynajai folkloro muzikai, kurios studijų metais teko prisiklausyti ligi soties. Konservatyvūs dėstytojai laikė prie žemės, o šiuolaikiški, kurių buvo vos keletas, ragino ieškoti naujų vėjų. Kiekvienas savaip padėjo, perteikė dalį patirties, bet šiandien toli gražu ne viskas reikalinga. Studijos galėjo būti labiau koncentruotos - tas pačias žinias būtų galima perteikti per trejus, o ne per šešerius metus. Kita vertus, nors ir netiesiogiai, visa įgyta patirtis šiandien yra naudinga.
- Kaip po studijų atradai savo vietą po saule? Kuo teko užsiimti? Ar į darbą eini kaip į šventę?
- Po studijų dirbau radijo stotyse garso montuotoju, laidų vedėju, vėliau - ir muzikos redaktoriumi. Žinojau, ko noriu, ir tai palengvino darbo paieškas. Jau keletą metų bendradarbiauju su renginių organizatoriais, teikiu muzikinio apipavidalinimo paslaugas įvairiuose renginiuose. Prieš pusmetį įkūriau garso studiją ir ten užsiimu garso reklamos gamyba, kūryba, įrašais ir kitais studijoms būdingais darbais.
- Ar Klaipėdoje yra klubas, kitokia renginių vieta, be apsilankymo kurioje neįsivaizduoji eilinės savo savaitės, mėnesio?
- Labai tikiuosi, kad tokia vieta, laikui bėgant, atsiras. Taip pat tikiuosi, kad ta vieta bus atsigavęs Klaipėdos senamiestis. Visi žino, kodėl uostamiesčio centras merdi, tad belieka tikėtis, kad valdžios sprendimai pažabotų tą šmėklą. Net ir mene neapsieinama be politikos - viskas susiję, - šypsosi.
Valerija Lebedeva
