„Ryšys su vyresnio amžiaus žmogumi man yra ypatingas nuo vaikystės – turėjau gilų santykį su seneliu. Jam iškeliavus, man to labai trūko ir dabar, bendraudama su „Sidabrinės linijos“ senjorais, jaučiuosi tarsi mano senelis būtų grįžęs. Todėl tai nėra man darbas, greičiau gyvenimo būdas“, – tv3.lt pasakojo viena iš „Sidabrinės linijos“, pradėjusios darbą šių metų birželį, iniciatorių Kristina Čiuželienė.
Ji sako, kad senoliams Lietuvoje labai trūksta bendravimo. Kai kuriems sunku judėti, jie negali išeiti iš namų, tuomet bendraminčių ratas susiaurėja. Tada noris rasti su kuo pasikalbėti, šiltą žodį, pajausti rūpestį, aptarti rūpimus klausimus, pasikalbėti norima tema – tokiam tikslui ir atsirado „Sidabrinė linija“.
Moteris ėmė domėtis senėjimo tema, analizavo, kokios veiklos ir projektai vyksta užsienyje. Taip ji rado gražių idėjų, pasitarė šeimoje ir nubalsavo, kad bendravimo trūkumo, susvetimėjimo, vienišumo, vienatvės Lietuvoje yra labai daug, todėl draugystės linija senoliams turėtų pasiteisinti.
Skambina sutartu laiku
„Dabar aktyviai dirbame mes dviese su vyru, bet jau ieškome žmonių, kurie prisijungtų dirbti už atlygį. Savanorių turime beveik 50, bet dar ne visi aktyviai dirba“, – kalbėjo K. Čiuželienė.
Moteris pasakoja, kad senoliams, užsiregistravusiems „Sidabrinėje linijoje“ randamas savanoris, kuris pagal interesus ar likimo vingius atitiktų senolį, kad jiems šnekėtis būtų įdomu. K. Čiuželienė sako, kad vieni savanoriai nori kalbėti tik su linksmais senjorais, o kiti, priešingai – pasiryžę palaikyti moraliai.
„Savanoris sutartu laiku skambina seneliui ir bendrauja tiek, kiek abiems norisi. Pradžioje jie susiskambina kartą per savaitę.Žmonės iš pradžių patikrina vienas kitą, įsitikina, kad pokalbis rišasi, kad jie turi apie ką kalbėti, jiems smagu, o paskui tie pokalbiai dažnėja. Yra tokių senolių, kurie patys pasako, kad „šiandien užteks, jau pavargau“, tačiau yra atvejų, kai plepama labai sklandžiai ir ilgai, kai nelabai nori sustoti“, – kalbėjo K. Čiuželienė.
Moteris pasakoja, kad savanoris ir senolis vienas kito kontaktų neturi – jie yra sujungiami per skambučių stotelę. Tik jeigu jie patys nori, gali pasisakyti savo telefono numerius, susitikti ir pan.
Padeda ir vieni kitiems
Per trejus mėnesius spėjusios susibendrauti „Sidabrinės linijos“ poros sako: smagu turėti žmogų, su kuriuo gera pasikalbėti.
„Daugelis senelių turi su kuo kalbėtis, jie nėra visiškai vieniši. Tik vieną vyriškį turime, kuris gyvena Pakruojo rajone, ir ten jis gali kalbėtis tik su paukščiais: aplinkui nėra nei artimųjų, nei bendruomenės – jis gyvena vienas. Jis ir bendrauja su kokiomis septyniomis moteriškėmis iš mūsų linijos. Visi kiti iš 120 "Sidabrinės linijos" žmonių turi, su kuo kalbėtis, tačiau ne apie tai, kas jiems iš tikro rūpi“, – pasakojo K. Čiuželienė.
Taip pat atsitinka taip, kad senoliai ima teikti pagalbą už juos gerokai jaunesniems žmonėms: 83-ejų metų močiutė iš Zarasų emociškai palaiko penkiasdešimtmetę.
„Ta penkiasdešimtmetė mums paskambino ir paprašė, kad užregistruotume, nors tarnyba skirta ir garbaus amžiaus žmonėms. Jai labai reikėjo palaikymo, nes anksčiau moteris daug metų draugavo su viena močiute, bet ši prieš metus mirė, ir ta moteris neberado ramybės. Tad dabar, bendraudama su ta 83-ejų močiute, ji jaučia didelę pagalbą, ji atsigauna. Nors ta močiutė oficialiai ir nėra savanorė, bet praktiškai ji savanoriauja ir ženkliai jaunesnei moteriai padeda“, – kalbėjo pašnekovė.
Kita močiutė, pasakoja K. Čiuželienė, 40 metų pragyvenusi vienoje vietoje, turės keltis į Šiaulius. Močiutė stresuoja, bijo, Šiauliai jai atrodo banditų miestas. Tuomet Kristina pamato, kad kitas į „Sidabrinę liniją“ užsiregistravęs senjoras gyvena Šiauliuose ir taip gražiai apie miestą pasakoja, kad net pati Kristina jau norėtų ten nuvažiuoti. Jie suvedami per „Sidabrinę liniją“ ir bendrauja – taip ir vyksta ta pagalba.
Trūksta žmogiškumo ir pagarbos
Pasak jos, Lietuvoje bendražmogiškas santykis tarp žmonių labai prastas, žmonės bendrauja tik savo draugų rate, o kitiems arba neturi laiko, arba jiems tai nerūpi. Seneliai, pasakoja K. Čiuželienė, dažnai ir nusivilia tos pagarbos ir žmogiškumo trūkumu:
„Viena virš 70-ties metų moteris medikė yra nusivylusi žmonėmis – ji mano, kad jie siaubingi savanaudžiai. Kiti senjorai nusivilia vaikais, kurie nebesirūpina, dažnai nusiviliama ir dabartine valdžia. Smetonos laikų senukai sako, kad tuomet buvo visiškai kitaip, jie prisimena, kaip jie tikėjo Lietuvos nepriklausomybė. Dabar, sako jie, Lietuvoje – betvarkė: žemės ūkis suardytas, žmonės nuskurdinti, jokios pagarbos žmogui – tai yra jų bendri vertinimai, susiję su jų gyvenimo kokybe, nes jie tikrai negyvena kokybiškai“, – pasakojo K. Čiuželienė.
Viena senutė, sako ji, dalinasi, kaip gerai ji jaučiasi nuvykusi aplankyti sesers į užsienį: ten su ja visi sveikinasi, žmonės domisi, kaip ji gyvenanti:
„Nors ji svetimas žmogus toje bendruomenėje, vis tiek kiekvienas pasisveikina ir paklausia, kaip ji laikosi ir ar viskas gerai. Vien nuo to senutė jaučiasi reikalinga šitame gyvenime. Lietuvoje, nueidama iki savo „Maximos“, ji tik barti gauna – kad per lėtai ėjo ar pan. Mūsų santykis su vyresniais yra labai nepakantus“, – kalbėjo K. Čiuželienė.
Pamiršti mokslininkai
Ji atkreipia dėmesį ir į tai, kad į jų tarnybą kreipiasi ir tokie žmonės, kurie savo laiku užėmė labai aukštas pareigas, buvo pakankami žinomi, tačiau šiandien žmogiškąja prasme jie pamiršti.
Tie žmonės yra Lietuvai nusipelnę, parašę po 60-80 knygų. Tai mokslininkai, kurie vis tiek paskambina mums. Jie dažniausiai būna jau labai garbaus amžiaus – arti 90-ties, jų sutuoktiniai ir draugai jau būna mirę, o jų nuopelnai šaliai – pamiršti“, – sakė „Sidabrinės linijos“ vadovė.
K. Čiuželienė sako, kad ją labai nustebino tai, kad atsiranda 70-mečių, kurie yra „Facebooko“ fanatai – nors tokių „Sidabrinė linijoje“ nėra daug, tačiau keletas senjorų aktyviai įsitraukė yra socialinių tinklų gyvenimą ir net apie „Sidabrinę liniją“ sužinojo iš ten.
Vaikams trūksta laiko
K. Čiuželienė sako, kad į „Sidabrinę liniją“ registruojasi dvi senukų grupės: vieni yra labai nusiminę dėl artimųjų netekties, pablogėjusios sveikatos, darbo praradimo ir ieško paramos, o kiti žmonės skambina, nes mėgsta bendrauti. Susiklosčius situacijai, kai draugai išmirę, artimieji toli ir to bendravimo yra likę ženkliai mažiau, jie jaučia natūralų bendravimo trūkumą.
„Jie pakankamai aktyvūs, besidžiaugiantys gyvenimu, bet norintys bendrauti senoliai. Ta grupė žmonių yra pakankamai didelė, gal net didesnė už nusiminusiųjų grupę. Tokiems žmonėms lengviau paskambinti ir kreiptis į mus, nes tau nereikia pripažinti, kad tu vienišas. Tiems, kuriems labai labai sunku, jiems ir paskambinti sunku. Ieškome būdų, kaip paskatinti ir įkvėpti tuos žmones ir gyventi ne mirties, o smagaus pokalbio laukimu“, – sakė K. Čiuželienė.
Pašnekovė sako, kad „Sidabrinės linijos“ seneliai dažnai dar vadovaujasi sovietiniu mentalitetu, kuomet nenorima trukdyti vaikų, nenorima būti jiems našta – seneliai viską nori padaryti patys. Kalbėdami su vaikais dalis jų taip pat negali visiškai atsipalaiduoti ir išsikalbėti:
„Realybė ta, kad tų senelių vaikai yra labai užimti: jie bėga, lekia, dirba, prižiūri savo vaikus ir kokybiškam bendravimui su tėvais laiko pritrūksta. Kalbu ne apie trumpą pasiteiravimą, kaip šie laikosi, o valandos pokalbį apie tai, ką nori kalbėti tėvai“, – sako K. Čiuželienė.
Nori susipažinti
Pašnekovė sako, kad dažnai seneliai į „Sidabrinę liniją“ skambina ne tik norėdami pabendrauti, bet ir ieškodami širdies draugo. Nors K. Čiuželienė visada juos įspėja, kad linija nėra pažinčių tarnyba, tačiau, jei tas bendravimas telefonu peraugs į asmeninę draugystę, jie neprieštaraus.
„Poruodami žmones pokalbiui neparinkinėjame bendram gyvenimui. Jeigu abu žmonės ieško antros pusės, aš juos galiu suporuoti pokalbiui, tačiau pasakau, kad kokybės negarantuoju. Tada jie susitinka pakankamai greitai ir įvyksta nusivylimas, nes vienam pasirodo kita per stora, kitai – per plikas. Todėl dar kartą sakau, kad mes renkame žmonėms poras pagal požiūrį į temas, apie kurias jie norėtų kalbėtis, o ne ieškome antrų pusių“, – sakė K. Čiuželienė.
Ko išmoko
Šiuo darbu K. Čiuželienė sau tik dar kartą patvirtino, kad tokio bendravimo Lietuvoje labai reikia, kad čia labai trūksta žmogiškumo, o surasti pagalbą sudėtinga.
„Daugelis įstaigų labai formaliai žiūri į tuos žmones, juos nurašo juos, nes galvoja: kam per daug stengtis, vis tiek greitai numirs. Senas žmogus visiems smirdintis ir neskanus, neįdomus. Jei šeimoje ta pagarba senesniam nėra ugdoma, tai taip ir praeiname pro juos, nesusimąstydami“, – kalbėjo ji.
Pašnekovė sako, jog ateityje norėtų padaryti emocinės paramos liniją senjorams, kada jie galėtų 24 val. per parą 7 dienas per savaitę pasiskambinti ir nusiraminti tam momentui, kada savanoriai būtų su psichologiniu pasiruošimu ir teiktų emocinę paramą. Taip pat K. Čiuželienė tikisi pritraukti daugiau rėmėjų, nes kol kas didžioji dalis investicijų – asmeninės jos šeimos lėšos.
