Neformaliojo suaugusiųjų švietimo tarybos pirmininkas Dangiras Kačinskas pastebi, kad ypatingai mažesniuose miestuose lietuviai kol kas tikrai pasyviai įsitraukia į suaugusiųjų švietimą. Retas išdrįsta imtis iniciatyvos ir keisti specialybę net reikalui esant, o tie, kurie turi darbovietę, net susidūrę su prastomis darbo sąlygomis, daro viską, kad ją išsaugotų.
„Nors šalies mastu skiriamas didelis dėmesys suaugusiųjų švietimui – apie tai vis daugiau kalbama, o didžiuosiuose Lietuvos miestuose į šį procesą žmonės įsitraukia vis noriau, tačiau manau, kad vis dar labai reikia aiškios strategijos regionuose. Būtent čia žmonės mažiau imlūs naujovėms ir kažką išbando, tik jei iš lūpų į lūpas išgirsta geras rekomendacijas.
Šiuo metu tam tikrų veiksmų privalo imtis kiekviena savivaldybė, kuri įsipareigoja skirti koordinatorių, atsakingą už suaugusiųjų švietimą. Gerieji pavyzdžiai įrodo, kad rimtai pažiūrėjus į šias pareigas greit pastebima didelė nauda. Deja, jei ši veikla pridedama papildomai prie dešimt kitų darbuotojo funkcijų – gerų rezultatų tikėtis neverta“, – pasakoja pašnekovas.
Laikas atsisakyti stereotipų apie profesinį mokymą
Lietuvos darbo birža (LDB) šiuo metu ilgalaikiams bedarbiams siūlo keletą išeičių: profesinis mokymas, parama įgyjant darbo įgūdžius, įdarbinimas subsidijuojant ir parama apmokant apgyvendinimo ar kelionės išlaidas – jei darbo ieškantis žmogus nusprendžia mokytis ne savo gyvenamojoje vietoje. Visgi apklausos parodo, kad tobulėti ir įgyti naujų žinių motyvacijos stinga daugeliui – kas trečias bedarbis teigia, kad jiems jokių pagalbos priemonių nereikia.
Dangiras Kačinskas, kuris taip pat yra ir Kėdainių profesinio rengimo centro vadovas, teigia, kad pasyvumo įsitraukti į profesinį mokymą priežastis paprasta – daugelis atsimena požiūrį į profesinį mokymą iš vaikystės. Juk ne vienam teko girdėti kaip blogiau besimokančius ar išdykusius vaikus mokytojai gąsdindavo: „nesimokysi – eisi į profkę“. Taip būdavo išreiškiamas ir toliau formuojamas neigiamas požiūris ne tik į pačią įstaigą, bet ir ten įgyjamas specialybes. Neretai vyresniems žmonėms netekus darbo ir kito neradus ilgą laiką siūloma persikvalifikuoti atėjus į profesinę mokyklą. Pasak pašnekovo, iš pradžių daugelis į tai žiūri skeptiškai – ypač jei iki tol dirbo gana kvalifikuotą darbą. Visgi išbandę naują veiklą, žmonės supranta, kad būsi gerbiamas ir paklausus darbuotojas bet kurioje srityje, jei savo darbą atliksi kokybiškai.
„Atsiradus didesnei paklausai, pamažu kyla ir siūlomų mokymosi programų kokybė – atitinkamai privalo keistis ir požiūris į profesinį mokymą. Šiandien pas mus ateina mokytis net jaunimas, prieš tai įgijęs magistro laipsnį, todėl galiu drąsiai teigti, kad situacija keičiasi.
Taip pat šiuo metu darome viską, kad į visų specialybių programas būtų įtraukiama daugiau žinių apie verslumą. Išsikėlėme nemažus tikslus ir norime, kad čia atėję žmonės įgytų praktines žinias, kurias galės iškart pritaikyti. Juk verslas neatsiranda iš niekur – reikia ir apskaičiuoti, kokio finansavimo reikės bei apgalvoti visas rizikas, o be to dar ir verslo planą pasirašyti. Sieksime, kad visais šiais klausimais galėtume teikti paramą ir pagalbą bei skatinsime galvoti apie realius darbus mokymosi metu – juk geriausiai įsisaviname žinias pritaikydami jas praktiškai“, – pasakoja pašnekovas.
Projektai, skirti vyresnio amžiaus žmonėms
Nors šiuo metu LDB siūlo plačias žinių reikalingų įsitvirtinimui darbo rinkoje galimybes, jų įgyvendinimui vis dar labiausiai trukdo darbo nerandančių asmenų išankstinis nusiteikimas, motyvacijos trūkumas. Visi šie jausmai apima būtent ilgalaikius bedarbius, nes praradus užimtumą mažėja pasitikėjimas savimi, dingsta socialiniai įgūdžiai ir tikėjimas, kad situacija gali pasikeisti.
Tai patvirtina Lietuvos darbo biržos Komunikacijos skyriaus atstovė Milda Jankauskienė. Jos teigimu, norint padėti darbą rasti ilgalaikiams bedarbiams labai svarbu, kad norą keisti situaciją skatintų ne tik darbo biržos darbuotojas, bet ir to žmogaus aplinka.
Pasak socialinės apsaugos ir darbo viceministro Gintaro Klimavičiaus, vienas svarbiausių LDB projektų, padedančių keistis, yra „Vyresnio amžiaus bedarbių rėmimas“, kurio metu siūlomas profesinis mokymas, subsidijos įdarbinimui. „Darbo birža vyresnio amžiaus žmonėms organizuoja seminarus, mokymosi galimybių pristatymus, išvykas į profesinio mokymo centrus. Taip pat su vyresnio amžiaus darbo ieškančiaisiais dirba psichologai, kurie padeda įvertinti kiekvieno individualius poreikius, pažinti savo neformaliu būdu įgytas kompetencijas ir išmokti jas pritaikyti mokantis profesijos.“ Negana to, kiekvienoje teritorinėje darbo biržoje vykdomame projekte galintys dalyvauti vyresnio amžiaus bedarbiai gauna ir finansinį paskatinimą. Mokymosi metu visiems jiems mokama stipendija, taip pat kompensuojamos kelionės išlaidos. Profesinio mokymo paslaugos yra nemokamos, baigus profesinį mokymą kiekvienam užtikrinama darbo vieta (ne trumpiau nei 6 mėnesius).
Dar vienas LDB projektas - „Ilgalaikių bedarbių įdarbinimo rėmimas“. Tarp jo dalyvių nemažai vyresnio amžiaus žmonių.
Teritorinės darbo biržos glaudžiai bendradarbiauja su bendruomenėmis, seniūnijomis, rengia konsultavimo seminarus darbo ieškančiųjų gyvenamosiose vietose, išsamiai pristato paslaugas, veiklas, naudą ir galimybes. Taip pat šios tikslinės grupės klientai kviečiami nuvykti į įmones, susipažinti su realia darbo aplinka, įvertinti savo galimybes dirbti konkretų darbą. Su darbo ieškančiais žmonėmis taip pat dirba psichologai, organizuojami specializuoti motyvacijos skatinimo renginiai „Mano pasiekimų aplankas“, kurių metu mokomasi atrasti savo gebėjimus, jas priskirti konkrečiai veiklai ir susidaryti savo bendrųjų ir specialiųjų žinių rinkinį.
Norintis dalyvauti šiame ar kitame darbo biržos organizuojamame projekte, žmogus turi būti registruotas darbo biržoje kaip bedarbis. Konsultantas pasiūlys kiekvienam pagal jo lūkesčius ar galimybes tinkantį projektą.
Motyvuojantis senjorų pavyzdys
Apie žinių siekimą ir mokymosi svarbą bet kuriame amžiaus periode taip pat aktyviai pasisako Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto (MČTAU) rektorė dr. Zita Žebrauskienė, kuri teigia, kad gyvenimas neklausia, ko tu mokeisi, bet nuolat paklausia, ką tu moki. Jos nuomone, reikia nepasiduoti blogoms nuotaikoms, o pasinaudoti šiandien suteikiamomis galimybėmis įgyti žinių, nes būtent jos yra įrankis, padedantis atrasti mėgstamą veiklą, būti užimtam ir taip tapti laimingam.
Pašnekovė pateikė pavyzdį, kad šio universiteto studentai, jau būdami garbaus amžiaus senjorai, išmoksta visiškai naujų dalykų, kurių niekada gyvenime nedarė – vieni išdrįsta kalbėti prieš auditoriją, kiti sėkmingai baigia kompiuterinio raštingumo kursus, po kurių kasdien pritaiko savo įgūdžius, nes vaikai pamatę iniciatyvą iškart nuperka kompiuterį. Pasak jos, svarbiausia atsidurti aplinkoje, kuri padrąsintų.
Ne paslaptis, kad amžius virš penkiasdešimties Lietuvoje yra viena iš darbo paiešką apsunkinančių aplinkybių. Todėl darbo netekę ir tokioje situacijoje atsidūrę į siūlomus mokymus tik numoja ranka – juk nebeverta, vis tiek greit teks išeiti į pensiją. Neretai susikoncentruojama į pensijos laukimą, o ne į tolimesnes karjeros paieškas.
Visgi motyvacijos įkvėpti gali MČTAU studentai – senjorai, kurie yra gyvas pavyzdys, kad mokytis ir ieškoti užimtumo galimybių niekada nevėlu ir netgi būtina. Šio universiteto rektorė paneigia mitą, kad išėjus į pensiją norisi vien tik leisti dienas namie. Pašnekovė pastebi, kad neretai žmogus išėjęs į pensiją pajunta ne palengvėjimą ir džiaugsmą, bet netgi depresijos požymius. Universiteto rektorė teigia, kad norint būti laimingam svarbiausia jaustis reikalingu, o nebeturint darbo ir jokių pareigų socialinė atskirtis labai staigi.
„Sulaukiu skambučių net įpusėjus mokslo metams su prašymais įsitraukti į mūsų universiteto veiklą, nes į pensiją išėjęs žmogus patiria begalinį stresą sėdėdamas namie ir nieko neveikdamas. Užimtumas tiesiogiai susijęs su laimės ir sveikatos pojūčiu, o čia atėję žmonės gauna galimybę realizuoti ir išreikšti save. Mūsų pagalba jie būna aktyvūs, keliauja, susiranda bendraminčių, todėl neturi laiko sirgti ir į polikliniką vaikšto daug rečiau“, – teigia dr. Zita Žebrauskienė.
Sėkmingai savo veiklą beplečiantis jau 22 metus ir galintis pasigirti 40 tūkstančių studentų skaičiumi Trečiojo amžiaus universitetas įrodo, kad mokytis galima nekreipiant dėmesio į savo amžių – svarbu atrasti sau patinkančią veiklą. O tą padaryti nesunku, nes pasirinkimų spektras labai platus – universitete galima mokytis užsienio kalbų, įgyti teisinių žinių, kompiuterinio raštingumo įgūdžių, vyksta meniniai bei sporto užsiėmimai, organizuojamos ekskursijos, kelionės, lankomi koncertai bei spektakliai ir siūlomos sveikatingumo paskaitos, kuriose kalbama ne apie ligas, bet apie jų prevenciją.
