Ak, ta meilė! Vienas mano kaimynas įsimyli kas mėnesį. Labai labai. Tiesa, po savaitės jo meilė ima blėsti, po antros mylimoji tampa blogiausia pasaulio moterimi arba tiesiog nuobodžia. Beje, gretimame name gyvena panaši mergina. O ir šiaip donžuanais vadinamų žmonių tarp mūsų netrūksta. Aišku, kad tokių žmonių jausmas turbūt labiau vadintinas ne meile, o susižavėjimu. Jiems būdingas žavus pasaulio visumos ir pilnatvės matymas, tik...neužtenka vieno partnerio, ir viskas. „Gyvulys“, – pagalvoja moterys. „Kekšė“, – pamano vyrai. O kaip yra iš tiesų?
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovas, psichoterapeutas Raimundas Alekna mano, kad dažną įsimylėjimą lemia žmogaus viduje esantis jungiklis, kurį galime pavadinti „nebūk artimas“. Šaunusis meilės gurmanas iš tiesų paprasčiausiai bijo užmegzti ilgalaikį ryšį ir atsiskleisti kaip asmenybė, nes save nuvertina. Ji pamatys, koks esu iš tiesų, pamano toks, ir...apsisukęs ant kulno bėga tolyn. Ne todėl, kad buvusi draugė negraži ar neįdomi. Pats „plevėsa“ mano, kad yra nevertas meilės ir paprasčiausi nenori, kad partneris tai suprastų ir... paliktų jį. Dar viena paslaptis – donžuanai baisiai nemėgsta, kai yra paliekami. Ne, ne, ne todėl, kad pažeidžiamas išdidumas, tiesiog bijodami artimumo, jie sugeba bijoti ir vienatvės...Palikti tokie žmonės ilgai ir skausmingai išgyvena... kol randa naują meilę. Šios „ligos“ šaknys – vaikystėje. Tikėtina, kad tėvai juos dažnai palikdavo, o kai mamos ar tėčio reikėjo labiausiai, šių nebūdavo šalia.
Deja, mūsų pasąmonė tokius dalykus ne tik fiksuoja, bet ir keičia visų mūsų gyvenimą. Kaip toje pasakėčioje, kur lapė siekė vynuogių, o nepasiekusi pasakė, kad jos dar neprisirpusios, tad jai uogų ir nereikia. Dažnai įsimylintys linkę smarkiai idealizuoti, tad pradžioje šalia jų nesunku pasijusti karaliumi ar princese, deja, toks pats stiprus yra ir jų nusivylimas, nuvertinimas. Donžuanai – kaip nespalvota filmas, nes gyvenime jiems egzistuoja tik šios dvi, kraštutinės, spalvos, nors iš tiesų jame – daugybė atspalvių. Staigūs, emocingi, ir ekspresyvūs, dažniausiai ekstravertai, šie žavuoliai retai palieka priešingus lyties atstovus abejingus, štai čia ir slypi pavojus. Norite su donžuanu prabūti kuo ilgiau, gal net iki „grabo lentos“? Tai įmanoma, bet labai sudėtinga. Iš tiesų tokiems žmonėms reikalinga ilgalaikė terapija, tačiau daug kas priklauso ir nuo partnerio elgsenos. Reikėtų suvokti, kad jis yra toks, koks yra, apsišarvuoti kantrybe ir... laukti pabaigos, nors sunku pasakyti, kokia ji bus. Neretai tokie santykiai pasibaigia net vedybomis, po kurių ir prasideda visi „nuotykiai“. Deja, dažnai galvojame, kad atsiradus antspaudui pase žmogus pasikeis. Tokie žmonės keičiasi retai. Jei ne neištikimybė, atsiranda kitos problemos, pavyzdžiui – alkoholizmas. Šiek tiek padėtų, jei pavyktų tokį partnerį „laikyti ant ribos“ – nuolat priversti jaustis taip, tarsi ne jis jus, bet jūs jį galite palikti. Tokia strategija galėtų veikti, tačiau tai bus nuolatinė drama. Ko gero, jums, o ne jam.
Pasitaiko ir donžuano priešingybių. Tai žmonės, kurie atkakliai teigia niekada nieko nemylėję, nors kartais būna turėję gana artimų santykių. Psichologai juos vadina emociškai šaltais. Toks šaltumas atsiranda dėl to, kad anksčiau minėtos „vynuogės“ nebuvo prisirpusios vaikystėje ir žmogus taip skausmingai tai išgyveno, kad vėliau tiesiog „išjungė“ emocijas. „Šaltukai“ nepriima, neįsisavina emocijų, nes jiems tai sukeltų per daug nemalonių išgyvenimų. Vaikystėje negavęs meilės, toks žmogus nebepriima jos dabar. Ši psichologinė problema gali pasireikšti įvairiais simptomais, pavyzdžiui, priklausomybę. Nuo sekso, lošimų, alkoholio ir t. t. Tie, kurie skelbiasi niekada nemylėję, mažiau „pavojingi“, jei galvojame apie santykių stabilumą. Emociškai šalti žmonės yra pragmatiški, vadovaujasi ne emocijomis, o savo pačių moralės principais, taisyklėmis, nemėgsta blaškytis. Dažniausiai labai rimtai į viską žiūri, taigi ramus, sotus šeimyninis gyvenimas garantuotas, tiesa, kartais toks gyvenimas gali būti nuobodus. Kartais „šaltukų“ partneriai priversti išgyventi vienpusišką meilę, o turint omenyje, kad iš aistros ji vėliau transformuojasi į atsakomybės jausmą, prisirišimą, tai gali būti tvirtos šeimos, o ir ... rutinos garantas. Vis dėlto pragmatiškas požiūris, mąstant apie tvirtą šeimą, psichologų įsitikinimu, turi daugiau privalumų. Ne veltui anksčiau savo vaikams sutuoktinį parinkdavo tėvai ir sakydavo – „nieko, vaikeli, priprasi, pamilsi“. Tokia šeima gerai veikia vaikus, jie mato gerai sutariančius tėvus, stabilią jų sąjungą. Be abejo, meilės rebusuose būna ir tarpinių variantų. Tad nereiktų išsakytų minčių priimti kaip vienintelių galimų.
Tiek donžuanų, tiek „niekada nemylėjusiųjų" gyvenimą kartais aplanko tikra meilė. Kas tai per akimirka, kai „cinkt“ – ir mes suprantame, kad tai Jis/Ji? Ir kada tai nutinka? Tai lemia ir amžius, ir partneris, kiek jis tinkamas, saugus, ir branda. Aišku, tikėtina, kad laukiniai donžuano jausmai kartais prabus, bet tokie partneriai, jei atrado tą, su kuriuo saugu, „pabėgioję“, grįš. Dar kartą įsitikinę, kad su jumis – saugiausia. Todėl jei tikrai norime su tokiu žmogumi gyventi iki „grabo lentos“, turime būti atlaidūs. Mėtykite į mane akmenimis, bet tokiu atveju reiktų užsimerkti ir nekeipti dėmesio net į „nuklydimus“. Nes tokį mes jį pasirinkome, tokį pamilome. Aišku, tai galioja tik tuo atveju, jei mūsų tikslas – gyventi kartu, juk joks žmogus nėra mūsų nuosavybė. Apskritai kiekvienas žmogus skirtingai gali suprasti, kad jis jau myli. Mes skirtingai suvokiame savo jausmus ir vertiname kito žmogaus būsenas.
Pragmatikas tiesiog kitaip supranta, kad pamilo. Gal iš pradžių jam reikia pasijausti saugiai ir komfortabiliai, išgyventi gerų emocijų. Beje, kartais meilė tiesiog nuneigiama. Kitaip tariant, saugodamasis emocijų, jis gali tvirtinti, kad nemyli. Net mylėdamas. Tai būdinga netekus anksčiau mylėto žmogaus. Esate sutikę tuos, kurie sako, kad mylėjo ar mylės tik kartą gyvenime? Dažniausiai tai yra tik žodžiai. Tai rodo, kad iš tiesų, kažkuri meilė buvo ar atrodė esanti stipresnė už visas kitas. Tačiau tai nereiškia, kad kitos meilės buvo „nemeilės“. Paprastai žmogus kalba apie tai, kas buvo ir baigėsi gražiai. Tokį įspūdį dažnai palieka pirmosios meilės ar tos, kurios baigėsi gražiai, bet...baigėsi. Tokie jausmai vėliau dažnai idealizuojami, nors kitos meilės neretai būna ir aistringesnės. Kartais tokią „vienintelę“ meilę sukelia patologinis gedėjimas, kai žmogus tarsi „užstringa“ gedėjimo fazėje ir nepereina kitų, būdingų mums ką nors praradus: neigimo, pykčio, liūdesio (diskusijos) ir susitaikymo.
Norite recepto, kaip nugyventi aistringai ir įdomiai? Prašom! Susitaikykite, kad gyvenimas su jokiu žmogumi nebus tik gražios, pakilios emocijos. Turi būti ir pykčio, ir liūdesio, ir konfliktų. Juk susitaikius būna gražiausias laikotarpis. Stabilumą duotų įsisąmoninimas, kad niekada nereikia sakyti „niekada“. Tai yra tokia situacija, toks išgyvenimas. Jie neišvengiami, bet viskas praeina, tad „blogas“ emocijas keis „gerosios“, o šias dar kitokios. Sėkmingai išlaviruoti galėsime žinodami, kad mylint gali skaudėti, tačiau meilė – toks gražus jausmas, panašus į banguojantį vandenyną. Nes tai, kas tampa kasdienybe, po truputį darosi per daug paprasta ir... prasta. Todėl, jei norime mylėti visą gyvenimą, po „atoslūgio“ turime turėti jėgų iš naujo atkurti tuos gerus santykius. Būti šios „renovacijos“ iniciatoriumi nebijant, kad būsime atstumti ar nepriimti. Atkaklumą visuomet vainikuoja sėkmė.
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro inf.
