Dar prieš pusę metų Donato Montvydo vardas Lietuvoje buvo visiškai nežinomas, o dabar jis puikuojasi spaudos puslapiuose. Pavasarį poroje su Aiste Petkevičiūte nugalėjęs TV šou „Iššūkis žvaigždėms“, vos prieš savaitę jis jau triumfavo tarptautiniame estrados atlikėjų konkurse „Vitebskas 2008“ Baltarusijoje, - rašo „Vakaro žinių“ priedas „Geras!“.
- Donatai, prieš pusę metų apie tave niekas nežinojo. O dabar jau turi sukaupęs ne vieną apdovanojimą. Pameni, kada pirmą kartą žengei į sceną?
- Septynerių dalyvavau „Dainų dainelėje“ ir net laureatu tapau. Apie tai rašė laikraščiai, rodė televizija, bet tuomet dar atstovavau savo darželiui... Tas laimėjimas buvo mažas epizodas mano gyvenime. Po to jokio viešumo nebuvo. Mokiausi Balio Dvariono muzikos mokykloje chorinio dainavimo specialybės, bet nuo vokalo studijų tai labai skiriasi. Taip pat grojau fortepijonu. O gyventi viešą gyvenimą pradėjau po „Iššūkio žvaigždėms“. Nors praėjo tik pusė metų, nuo tos dienos prasidėjo maratonas, kuris nesustoja iki šiol. Tikiuosi, jis ir nesustos.
- O iki dainų projekto kūrei muziką?
- Taip, be abejo. Visada mėgau prie instrumento praleisti daug laiko, pasinerti į muziką. Mano kūryba nesusijusi su „Iššūkiu žvaigždėms“, tiesiog šis šou man davė patirties, daugiau muzikinio suvokimo harmonijos atžvilgiu. Rimčiau kurti pradėjau prieš porą metų iki šou. Dabar į tai žiūriu labai rimtai.
- Daugelis muzikuojančių jaunuolių paauglystėje svajojo suburti savo grupę. Kaip buvo tau?
- Apie savo grupę niekada negalvojau. Visuomet norėjau groti ir dainuoti gyvai. Žinoma, tam reikalinga grupė, tačiau nebuvau dėl to „pasinešęs“, tiesiog norėjau dainuoti.
- O jei dabar gautum pasiūlymą tapti kokios žymios grupės nariu?
- Jei ta grupė reikalautų, kad liktų buvęs vardas, tuomet nesutikčiau. Išties sulaukiau jau ne vieno tokio pasiūlymo, bet atsisakiau. Aš noriu dainuoti kaip Donatas Montvydas, o ne kaip grupė.
- Ar tai garbės troškimas?
- Na, nesu labai kategoriškas šiuo atžvilgiu, bet... Esu savo šalies patriotas, man Lietuva labai svarbi. Bet esu ir savo šeimos patriotas. Noriu „nešti“ savo pavardę, man tai taip pat svarbu. Didžiuojuosi savo gimine, tėvais - ir turėti Montvydo pavardę labai svarbu. Tai iš prigimties.
- Kada pradėjai mokytis dainuoti pas Rositą Čivilytę?
- Visada norėjau mokytis pas Rositą, bet buvau toks žmogus, kuris netikėjo savimi. Netikėjau, kad galiu ką nors daryti. Galvojau: „Man skambinti Rositai? Aš negaliu!“ Labai bijojau. Mano dvejonės truko apie metus. Bet atėjo laikas, kai vieną rytą atsikėliau po sunkaus, kupino įvairių apmastymų vakaro ir nusprendžiau, kad turiu paskambinti Rositai ir susitarti dėl susitikimo. Žinojau, kad ji šiaip nepriima mokinių, bet mano tėtis šiek tiek pažįsta Rositą, tad man pavyko susitarti. Ji paklausė: „Ar gali man ką nors sudainuoti?“ Atsakiau, kad nieko neturiu ir pasijutau nelabai gerai. Tuomet paklausiau, gal ji žino populiarios dainos „Oh happy day“ akordus. Ji pagrojo - aš padainavau. Nuo to viskas ir prasidėjo.
- Kodėl būtent Rosita? Gal dėl to, kad ją pažinojai anksčiau?
- Man patiko, kaip ji suvokia muziką, jos techniniai gebėjimai. Pats jos nepažinojau. Mano tėvai buvo šiek tiek pažįstami su ja. Vaikystėje, būtent tą dieną, kai apsiplikiau veidą verdančiu vandeniu, Rosita buvo svečiuose (Donato kairę veido pusę dengia nudegimo žymės - aut. past.). Tai buvo mūsų pažinties pradžia, bet po to nebendravome, antrą kartą susitikome būtent prieš „Iššūkį žvaigždėms“.
- Kas tave pakvietė į šį muzikinį projektą?
- Likus mėnesiui iki šou pradžios kaip tik pradėjau mokytis pas Rositą. Mūsų susitikimai vyko LRT, o laidos prodiuserė ieškojo dalyvių. Ji sužinojo, kad toks esu, išgirdo, kaip dainuoju. Laidai trūko avantiūristų, tad pasiūlė man pabandyti, ir aš tikau.
- Kaip sutarei su savo partnere Aiste Petkevičiūte?
- Mudu esame ne tik kolegos, bet ir geri draugai. Labai gaila, kad dabar nėra laiko susitikti, kiekvienas užsiėmęs savo darbais. Bet kai tik galime, pabendraujame.
- Ne vienam žiūrovui pasirodė, kad judu tarpusavyje flirtuojate...
- Mes labai daug juokaudavome prieš žiniasklaidą. Visi klausė to paties: „Jūs pora ar ne?“ Mes juokais atsakydavome, kad nežinome. Ką daugiau galėjome atsakyti? Patys žinojome, kaip yra, ir žaisdavome su žiniasklaida.
- Ar taip pakėlėte savo reitingus?
- Galbūt, bet nesistengėme tam daryti įtakos. Mums tiesiog patiko taip elgtis.
- O kaip tau asmeniškai sekasi su merginomis?
- Sėkme nesiskundžiu. Mėgstu bendrauti su moterimis. Man nuo vaikystės buvo daug įdomiau bendrauti ne su bendraamžiais berniukais, o su mergaitėmis. Tiesiog labiau patiko tie užsiėmimai - įvairios šokdynės ir panašiai. Su jomis smagiau bendrauti, - rimtesnės atrodė. Dabar turiu labai mažai laiko, bet tikrai randu kada susitikti su draugėmis, pavakarieniauti.
- Tai merginos neturi?
- Ne. Turbūt dar neatėjo laikas, tiesiog jos kol kas nesutikau.
- Buvai įsimylėjęs?
- Buvau. Bet laikui bėgant supratimas, kas yra meilė, kinta. Tai buvo gana rimti santykiai, bet gyvenimo keliai nesusiėjo, principai ir vertybės nesutapo. O be to gyventi neįmanoma.
- Gal patartum, kaip lietuvaitėms užkariauti tavo širdį? Kokios merginos tau patinka?
- Na, man visos lietuvaitės labai gražios. Svečiuodamasis Baltarusijoje tikėjausi, jog sutiksiu daug simpatiškų moterų, nes yra toks stereotipas, kad baltarusės labai gražios. Tačiau ten nuvažiavęs labai greitai supratau, kad pasiilgau mūsų mergaičių. Lietuvaitės išties labai gražios. Tamsiaplaukės ar šviesiaplaukės - nesvarbu.
- Ar turi svajonę?
- Šiuo metu negaliu jos įvardyti. Dabar turiu tai, ko man reikia, ko noriu. Noriu pats savo jėgomis viską pasiekti, užsitarnauti. Apie svajones labai sunku kalbėti. Laikui bėgant, po kiekvienos patirties, supranti, kad tikslai šiek tiek keičiasi. Tarkim, svajonės apie namą, šeimą... Nesvajoju apie tokius dalykus. Tikslai vis susideda į skirtingas lentynėles. Tai, apie ką galėčiau svajoti, juda į priekį. Noriu muzikuoti. Tai nėra mano svajonė, - tai mano tikslas. Svajoju nugyventi savo gyvenimą prasmingai. Labai noriu turėti šeimą. Galbūt ne dabar, bet man ir vaikai labai svarbu. Noriu, jog po penkiasdešimties metų galėčiau prisėsti ant sofutės ir pasakyt, kad nugyvenau gyvenimą taip, kaip norėjau, kad džiaugiuosi tuo, kaip viskas yra. Tokia mano svajonė - ne egzistuoti, o gyventi.
- Nemėgsti plaukti pasroviui?
- Dabar, kai pasižiūriu į save iš šalies, tai manau, kad nemėgstu.
- O kaip buvo anksčiau?
- Anksčiau išvis neplaukiau, stovėjau vietoje. Negalėjau sau leisti daryti ką nors naujo, nes nepasitikėjau savimi, bijojau. Netikėjau, kad galiu ką nors pasiekti. Tai buvo psichologiniai dalykai. Nesiruošiu pasiduoti visuomenės balsui. Išklausysiu, bet priimsiu savo sprendimą, o jis dažniausiai ir bus nukreiptas prieš srovę. Ką darysi - man patinka iššūkiai.
- Koks buvai mokykloje?
- Ganėtinai ramus. Buvau tas žmogus, kuris turėjo ką pasakyti. Bet niekada nepasakydavau. Šiaip mokytis man patiko, tik nepatiko tai, kad negalėjai daryti ko nori ir sakyti savo nuomonės. Esi spaudžiamas, ir tai yra blogai. Ypač mokykloje, kai esi visai jaunas, formuojiesi. Mokiausi gan gerai, visada patiko tikslieji mokslai. Aišku, esu iškrėtęs ir keletą pokštų. Turėjome rašyti lietuvių kalbos diktantą, bet niekas nepasiruošė. Sugalvojome užtęsti laiką. Gal keturiese suėjome į kabinetą ir užsirakinome. Atėjus mokytojai pasakėme, kad užsitrenkė durys. Vėliau visi iššoko pro langą, o aš atrakinau duris. Žinoma, gavau velnių. Tai menkniekis, bet buvo įvairiausių pokštų, kurių nepamenu. Mokykloje buvo labai smagu, ypač paskutiniais metais, kai teko dainuoti. Dainavau per šimtadienį. Tada ir prasidėjo šioks toks mano persilaužimas.
- O ką veikei po mokyklos? Kur nors studijuoji?
- Šiuo metu nieko oficialiai nestudijuoju. Studijavau aplinkos inžineriją. Man labai patinka matematika, braižyba. Šiuos dalykus tiesiog dievinu. Bet atėjo laikas, kai reikėjo rinktis. Manau, kad žmogus, norėdamas ką nors pasiekti, negali daryti daug darbų. Net du - per daug. Turi susitelkti į vieną dalyką. Palikau nuošaly inžineriją. Manau, jei reikės, tai tikrai sugrįšiu, bet šiuo metu noriu susitelkti į muziką.
Pripažinkime, pasaulyje vidutinybių yra labai daug, norint ką nors pasiekti reikia maksimaliai „spaustis“. Nesakau, kad būtina drastiškai viską mesti, bet reikia stengtis maksimaliai atlikti savo darbą. Manau, kad sustabdęs studijas nepadariau jokios klaidos. Realiai visą dieną praleidžiu prie fortepijono su Rosita. Tai savotiškos studijos, tik be diplomo. Aš sakau, kad tai pati didžiausia mokykla.
- Ar turi muzikinių autoritetų?
- Neturiu absoliučiai jokių autoritetų. Klausausi įvairios muzikos, bet neišskiriu jokio stiliaus. Mokausi naujų formų, harmonijos, bet autoritetų neturiu. Nesivadovauju niekuo.
- O mėgstamą grupę turi?
- Turiu. Su ja ir gimiau. Turbūt pirmieji garsai mano gyvenime buvo grupės „Queen“ muzika. Galbūt jie vieninteliai, dėl kurių galėčiau abejoti, kai kalbame apie autoritetus. Kai klausau „Queen“, iškart prisimenu savo vaikystę. Ši grupė sukeldavo įvairių emocijų, padėdavo išspręsti problemas, nuramindavo, galėjau net ašarą išspausti.
Sukeldami tokias stiprias emocijas jie man parodė, kad muzika turi galios gydyti žmogų. Supratau, kad noriu tai daryti. Buvau jiems neabejingas. Man patiko, kaip „Queen“ elgdavosi gyvenime. Patiko tai, ką Fredis darė („Queen“ lyderis Freddie Mercury - aut. past.). Jis turėjo savo keistenybių, bet žaviuosi juo kaip asmenybe.
- Kaip elgtumeisi, jei tau pasiūlytų viliojantį kontraktą, atveriantį daug galimybių, bet kartu ir ribojantį tave?
- Jei kas nors mane samdytų daryti svetimą projektą - ir už milijoną nenupirktų. Už milijardą? Tiek niekas nepasiūlys, bet gal pagalvočiau. Tačiau milijonas, du ar trys - man tai įtakos nedaro. Savo gyvenimo netrumpinsiu dėl kieno nors užgaidų. Gyvenu paprastai, man to užtenka, bet svarbiausia, kad esu laimingas dėl to, ką darau. Ir man tie milijonai nieko nepakeistų. Štai yra slavų rinka, yra Amerikos rinka. Jeigu man jie pasiūlytų ką nors, kas duotų naudos ir man, tai sutikčiau atsižvelgti į jų rinką, bet neatsisakyčiau savo kūrybos. Jei tai priverstų mane dainuoti jų kalba - tai nieko blogo. Kalba nesvarbu, svarbiausia - muzika. Manau, kad galėčiau tai daryti, jei tam būtų geresnės sąlygos. Galimybė dainuoti plačiai auditorijai yra dar didesnis įvertinimas, didesnis malonumas.
- Kada norėtum uždirbti pirmąjį milijoną?
- Norėčiau artimiausiu metu. Aš pinigais nesiskundžiu, bet kai pradedi muzikuoti, reikia albumą įrašinėti, leisti, tai natūralu, kad jų reikia. Tas milijonas tikrai nemaišytų. Bet savo jėgomis padarysiu, kad jis atsirastų, tiesa, ne šiais metais. Paskambink man prieš pat 2010 metų sutikimą ir atsakysiu tiksliau.
- Turi kokį nors kalendorių, kuriame viską žymiesi?
- Viskas - galvoje. Turiu užsibrėžęs sau tikslus. Jei viskas vyks taip, kaip turėtų, tuomet jau galėsime kalbėti ir apie milijoną. Šiais laikais tai nėra daug. Tokį sąrašą susirašiau vos pradėjęs dalyvauti laidoje „Iššūkis žvaigždėms“, kai dar nebuvo jokių pasiūlymų, kvietimų. Jau tuomet viską dėliojausi, nors tai dar buvo tuščias kalendorius.
- Ir sekasi vykdyti šiuos tikslus?
- Pasiruošimas prieš „Slavianskij bazar“ buvo geras. Rezultatas yra. „Iššūkio žvaigždėms“ pasiruošimas - taip pat geras. Vadinasi, kol kas viską gerai susidėliojau, neprašoviau pro šalį. Kartais ne viską spėju, bet svarbu, kad įgaunu patirties.
- Tai kokia gi tavo sėkmės formulė?
- Visada sau sakydavau, kad pagrindinė gyvenimo sėkmės formulė - tikėjimas. Tikėjimas savimi. Tu gali tikėti bet kuo, gali tikėti Aukščiausiuoju, bet jis tau niekada niekuo nepadės. Esu tikintysis, bet niekada neprašau nieko, nes suprantu, kad viskas priklauso tik nuo manęs. Tikėjimas savimi gena mane į priekį. Būtent su tuo tikėjimu viskas ateina - darbo kokybė, įvertinimai. Nuo to priklauso tavo laisvė, o man būti laisvu - bene didžiausia vertybė gyvenime. Kai esi laisvas, gali reikšti savo mintis, ir viskas iš to plaukia, ateina sėkmė.
("Vakaro žinių", "lrt.lt" nuotr.)
