Su raudonplauke Donata dėl interviu tarėmės Stano vestuvių vakarą. Mergina ką tik buvo grįžusi iš Italijos, kurioje poilsiavo su ta pačia Mia, vėliau vakarėlyje iškasusia karo kirvį Natalijai Zvonkei. Natūralu, kad šiandien mūsų pokalbis su Donata sukasi kaip tik apie tai...
- Esi iš tų „pateptųjų“, kurie gavo progos ir Stano vestuvėse pabūti, ir didįjį skandalą - Natalijos Zvonkės susistumdymą su Mia iš arti matyti...
- Tiesą sakant, iš arti nemačiau - pribėgau, kai viskas jau buvo pasibaigę.
- Į Stano vestuves atvykai tiesiai iš Romos, kurioje irgi buvai su liūdnai pagarsėjusia Mia. Ten nevyko jokių muštynių, nelūžo nagai?
- Ne, nagai nelūžo, bet „pričiūdų“ buvo visokių. Vieną dieną stipriai susipykome su gatvės prekeiviais, kurie mums pardavė neveikiančius žaisliukus - tokius, kurie grojant muzikytei judina rankytes. Mums įkišo vieną neveikiantį. Pakėlėme skandalą. Grasinome, kad policiją iškviesime, jei nepakeis elementų. (Kvatoja.) Tačiau prekeivis pabėgo. Daugiau skandalų nebuvo. Mes ten labai ramiai laiką leidome - pirmus vakarus „pasitūsinome“, o paskui istorinę Romą apžiūrinėjome ir viešbutyje sėdėjome.
- Tai buvo pirma tavo kelionė su Mia?
- Taip. Seniai planavome kur nors kartu išvykti. Ketinome skristi į Turkiją, bet paaiškėjo, kad Mia neturi paso, o su tapatybės kortele į šią šalį neįleidžia. Pasą jai skubos tvarka padarė tik 8 val. ryto, o mūsų lėktuvas turėjo išskristi pusę šešių. Turkija nuplaukė. Kitą dieną nusprendėme, kad važiuosime bet kur, kur dar bent kiek šilta. Taip atsidūrėme Italijoje.
- Girdėjau kalbant, kad tai buvo pirma jūsų kelionė ir... paskutinė?
- Mes taip juokavome. Su Mia esame gana skirtingos. Ji labiau mėgsta pagulėti prie baseino, o man reikia eiti, bėgti, lėkti. Vieną dieną Romoje prasėdėjau viešbutyje, kas penkias minutes zyzdama: „Na, Mia, eikime kur nors.“
- Vos grįžusios į Lietuvą atsidūrėte Stano vestuvėse, kurių pabaiga mums visiems žinoma. Kaip tu vertini to vakaro audrą? Galbūt Mia kelionėje pervargo, ar ji yra arši iš prigimties?
- Esu girdėjusi, kad Mia su Natalija nebendrauja, renginiuose jos prasilenkia nepasilabinusios. Bet niekad nemaniau, kad tai galėtų išsirutulioti į tokį konfliktą. Aš nė vienos neteisinu ir neginu. Asmeniškai Zvonkę pažįstu anksčiau, bet su Mia bendraujame artimiau. Nežinau, nė ką pasakyti - dėl ko tas konfliktas įvyko. Mane tai gerokai nustebino, nes mudvi su Mia daug kartų buvome pas Zvonkus namie, koncertuodamos pajūryje užsukdavome pas juos paplepėti ar pernakvoti.
Zvonkai visada labai šiltai priimdavo. Pastarąjį kartą buvome pas juos vasaros pabaigoje. Ir viskas buvo gerai, Mia su Natalija ir Deivydu normaliai sutarė. O dabar štai... Mano požiūriu, atmosfera tame vakarėlyje nebuvo tokia baisi, kaip čia dabar visi šneka. Man atrodo, kad viskas perspausta ir išspausta.
- Ak, tas „piaras“! Beje, tau pačiai nepavyksta sukelti jokių dirbtinių skandalų, pripažįsti?
- Aš niekada per tokius dalykus neisiu. Na, taip - neseniai dirbtinai buvo sukurtos mano vestuvės, bet...
- Bet pati labai greitai jų išsižadėjai.
- (Juokiasi.) Nemoku ilgai laikyti tokių „paslapčių“. Menamų vestuvių dieną mane su „vyru“ skyrė 400 km. O dėl Stano vestuvių... Aš seniai žinojau jo požiūrį į vestuvių viešinimą. Prižadėjau, kad nieko nematysiu, nieko nesakysiu.
Susiklosčiusioje situacijoje man labiausiai gaila Stano. Po galais, tai buvo jo vestuvės, o ne šiaip koks eilinis nugėrimas, per kurį gali prisidirbti, ko tik nori, ir niekas apie tai nesužinos. Stano į tai normaliai reagavo, jis gana atlaidus, visiškai nekonfliktuojantis. Lyg ir nepyko. Bet man atrodo, kad, nepaisant kieno kaltė, buvo parodyta nepagarba pagrindiniam baliaus organizatoriui. Jei taip nutiktų per mano vestuves, tikrai supykčiau.
- Kas tave erzina šou versle, gal net supurto?
- Su vadybininkais kartą kaip tik įsišnekėjome šia tema. Aš sakau: kažkaip nuolat sugebu atsidurti visų sūkurių epicentre, nors specialiai juos nelendu. Nežinau, kaip man tai pavyksta: atsiduriu tarp įmonių, kurie konfliktuoja. Vadybininkai man sako: pakeisk veikėjų vardus ir rašyk knygą! O aš sakau - tokiu atveju man ir savo vardą reikėtų pakeisti, nes paskui manimi niekas nešnekės (Juokiasi.) Aš palyginti dar labai trumpai esu šou versle, bet jau pamačiau tiek visko... Ir tie nuolatiniai skandalai... Pavyzdžiui, įdomu, kodėl šito pastarojo skandalo visi negalėjo tiesiog pamiršti? Kam reikėjo jį viešinti?
- Galbūt iš tikrųjų dėl populiarumo dauguma parduotų savo tėvus ir sugraužtų savo žiurkėnus?
- Manau, Lietuvoje yra per daug atlikėjų, ir jie vis lenda lenda, todėl natūralu, kad turi ką nors daryti, jei nori būti matomas. Bet kiekvienas pasirenka savo kelią. Pats lengviausias kelias - per skandalus.
- Koks yra tavo kelias?
- Dažniausiai stengiuosi įlįsti kur nors, kur būčiau pastebėta, bet vengiu skandalų. Mane pakvietė dirbti „Duše“ - apie tai rašė, mane pakvietė dirbti „Kitas!“ - apie tai rašė. Pradėjau lankytis vakarėliuose, į kuriuos galbūt nepatekdavo visi KIŽ dalyviai, - rašė. Svarbu lankytis vakarėliuose: tave mato, tu egzistuoji, be to, tai pati geriausia vieta gauti darbą. (Juokiasi.) Niekada nerašiau apie save pranešimų spaudai. Per trejus metus turėjau daug ką papasakoti. Bet mieliau nutylėjau.
- Dirbai įvairiose laidose. Pastaruoju metu projekte „Kitas!“ - už kadro. Po jo tau nesiūlė kitų pozicijų - dirbti eteryje?
- Nesiūlė. Ir žinau kodėl. Lietuvos televizijoms reikalingi standartai: gražuolės, kurios nesvarbu kaip šneka, nesvarbu, ar apskritai šneka, ar turi patirties. Paklausios vien dailios pupytės. Dabar yra daug laidų, kurios padarytos popieriaus lape. Dėl to labai mėgau „Dušą“ - ten buvo dvi valandos tiesioginio eterio. Turėjau kalbėti gyvai. Nesvarbu, kad mus rodė per mažiuką kvadratuką: per jį puikiausiai matyti ir visos kliurkos, ir visi geri dalykai.
- Sakai, dabar laimi blondinės? O aš kaip tik šiandien išgirdau, kad ir tu - visai ne „ryža“.
- Žinoma, mano plaukai dažyti. Bet nesu blondinė. Vaikystėje buvau tokia kaip dabar - raudona. Mama sako, žmonės „nužiūrėjo“. Spalva ėmė blukti. Natūrali mano spalva - šviesaus aukso, švelniai „ryža“. Tiesa, mokykloje buvau blondinė. Dažiausi plaukus šviesiai. Tokia buvo mada.
- Ant tavo dainų albumo viršelio parašyta: Donata. Pseudonimo „Ryža“ nenaudoji?
- Kai pasakai „ryža!“, tai skamba gana šiurkščiai. Anksčiau tai buvo kaip pravardė, kone keiksmažodis. Bet dabar man tai visai patinka. Jei kada nors iškils problemų dėl leidybinių ar vadybinių sutarčių, savo vardą paprasčiausiai pasikeisiu į pseudonimą, nes visur esu užfiksuota kaip Donata. Bet tikiuosi, kad problemų nekils. (Juokiasi.) Galbūt pasinaudosiu pseudonimu, jei keisis mano muzika. Beje, mano vardas labai muzikalus – „Do nata“.
- Kaip pristatytum savo albumą?
- Ten mano dainos, sukurtos per trejus metus, nuo KIŽ laikų. Skirtingo stiliaus muzika, savęs ieškojimas. Buvo dainų, kurias turėjau dainuoti KIŽ, paskui atsirado tos, kuriomis maištavau prieš KIŽ, galų gale įdėjau porą dainų, kurias rašiau dėl savęs.
- Jei važiuotum kabrioletu prie jūros, kokia muzika suktųsi tavo grotuve?
- Rokas arba poprokas. Aš maištaujanti asmenybė. Man nuolatos reikia kažką kam nors pasakyti, įkąsti. Tiesa, nepiktybiškai. Vakar, beje, pradėjau kurti dainą apie visus tuos „bajerius“, dabar vykstančius šou versle. Galbūt netrukus tai išgirsite.
