Naujienų portalui tv3.lt žinoma atlikėja papasakojo apie naują patirtį, su tuo susijusius iššūkius bei tai, kaip pavyksta susidoroti su aplinkinių ne visuomet maloniais komentarais, o ypač – socialinėje erdvėje.
Ryžosi tam, ko anksčiau niekuomet nėra dariusi
Šią vasarą jau ne vienerius metus vaikus muzikuoti mokanti D. Virbilaitė nusprendė surengti jiems stovyklą. Žinoma moteris atvira – tai buvo ne tik pirma stovykla, kurią ji organizavo, bet ir pirma, kurioje dalyvavo pati.
Ir nors prasidėjus karantinui šią mintį ji kuriam laikui buvo atidėjusi į šoną, galiausiai savo svajonę nusprendė įgyvendinti bet kokia kaina: „Žinojau, kad tai gali skaudžiai kirsti per kišenę, dėl to, kad karantinas, deja, bet sujaukė visų planus, mintis ir idėjas, o taip pat atsirado ir labai daug dienos stovyklų, todėl tos standartinės, senamadiškos, savaitės trukmės stovyklos, tapo jau nebe toks populiarus dalykas. Bet pagalvojau, kad man dieninė stovykla – ne stovykla. Stovykloje turi viskas būti nuo A iki Z. Turi būti bemiegės naktys, skaudantis pilvas po čipsų, daug pramogų, nauji draugai – aš stvovyklą įsivaizduoju būtent taip.“
Anot Donatos, šiuo metu populiariausios dieninės ar tik 5 dienas trunkančios stovyklos, todėl jos organizuojama buvo kiek brangesnė. Dėl šios priežasties žinoma moteris baiminosi, kad į ją daug vaikų nesusirinks.
„Planavome, aišku, didesnį kiekį vaikų, bet išėjo taip, kaip išėjo. Galiausiai supratau, kad mažesnis kiekis buvo idealus, ir pasimokiau, ką ir kaip reikės daryti kitais metais. Viskas pavyko puikiai, nors anksčiau labai dėl to išgyvenau. Džiaugiuosi, kad turiu draugų, kurie sutiko atvažiuoti ir padirbėti už minimumą, idėjiškai. Esu jiems labai dėkinga“, – šypsojosi Donata.
Susidūrė su rimtais iššūkiais
Kadangi muzikinę stovyklą D. Virbilaitė rengė pirmąkart, ji buvo atvira – iš pradžių ją kaip reikiant buvo sukausčiusi baimė.
„Buvo labai baisu – nuolat galvojau, ar viską darau gerai. Kai pradėjo važiuoti vaikai, iš pradžių nė nežinojau, nuo ko pradėti, ką man daryti. Todėl dariau viską – ištraukiau visus žaidimus. Kiti juokėsi, klausė, tai ką vaikai veiks po to, jei jau dabar jiems viską parodau? Užtikrinau, kad tikrai rasime, ką veikti, bet panika tikrai buvo“, – pasakojo ji.
Anot dainininkės, prireikė net 2 dienų, kad būtų galima suprasti, kokie vaikai į stovyklą susirinko: „Jie visi buvo tokie individualūs ir tokie skirtingi, kad galiu užtikrinti, jog vienoje vietoje tikrai nesu turėjusi tiek skirtingų asmenybių. Nebuvo nė vieno panašumo nė tarp vieno vaiko. Šitas dalykas buvo iššūkis. Taip pat turėjau įvairaus amžiaus vaikų – ir tokių, kuriems 6 metai, ir tokių, kuriems 14. Tačiau tas didžiulis skirtumas mums ne tik, kad nepakenkė, bet net ir padėjo – vieni iš kitų pasimokėme. Mano 6-metė tapo tikriausiai kiečiausia stovyklos mergaite“ (juokiasi)
Ir nors viskas pavyko sėkmingai, Donata neslėpė, kad dirbant su vaikais kantrybė išties reikalinga. „Tikrai būdavo momentų, kai sau sakydavau, kad reikia įkvėpti ir iškvėpti, ir viskas bus gerai. Su vaikais darželiuose dirbu jau labai seniai, tačiau ten viskas kitaip, nes jie yra mažesni, jų bendravimas yra kitoks. O čia visi vaikai – jau asmenybės, paaugliai, reikia žinoti, kaip su jais šnekėti, ką daryti“, – mintimis dalijosi ji.
Vis dėlto dainininkė įsitikinusi, kad su vaikais bendrą kalbą tikrai rado: „Galbūt dėl to, kad pati širdyje dar esu vaikas ir stengiuosi juo išlikti. Visuomet stengiuosi su vaikais rasti tą ribą tarp buvimo drauge ir mokytoja. Aš nenoriu būti tik griežta mokytoja, kurios visi bijo, bet nenoriu būti ir tik drauge, kad manęs visiškai neklausytų. Tai – labai sudėtingas dalykas.“
Ir pati išmoko vertingos pamokos
Įdomu tai, kad stovykloje mokėsi ne tik vaikai – Donata taip pat suprato kai ką, ką, tikėtina, panaudos ateityje, kai turės jau savų vaikų.
Pasak D. Virbilaitės, stovykloje buvo taisyklė, liečianti technologijų naudojimą. „Vaikams atvykus pirmą dieną, mes paėmėme jų telefonus, ir kiekvieną vakarą darydavome socialinę valandėlę, kai jiems juos grąžindavome. Tačiau veiklos turėjome tiek, kad trečią dieną, kai buvau visiškai pervargusi, ir 20 valandą išdalinau jiems telefonus galvodama, kad dabar galėsiu kiek pailsėti – nes 14 valandų praleidau ant kojų – atidariusi studijos duris nustebau, nes ten visi vaikai stovėjo išsirikiavę eilute ir man sakė, kad jau vėl nori repetuoti“, – netikėtu įvykiu pasidalijo ji.
Žinoma moteris teigė galvojusi, kad trečiąją dieną iš vaikų telefonus atsiimti bus baisiausia, bet šie įrodė kitaip – kitos pramogos tapo įdomesnės už bet kokias technologijas ar socialinius tinklus.
„Todėl kai žmonės sako, kad dėl šiuolaikinių technologijų vaikai dabar yra kitokie, aš manau, kad taip tikrai nėra. Jie tokie, kaip ir mes – ką mums duodavo, prie to mes ir adaptuodavomės. Dabar vaikai adaptuojasi prie telefonų todėl, kad jie tiesiog yra, o jei juos paimi ir jų nėra, jie adaptuojasi prie to, kas yra kito. Stovykloje tai išmokau, ir nors pati vaikų neturiu, vis pagalvoju, kad nemanau, jog ištisai jiems leisiu naudotis telefonu. Tikrai realu vaikus nuo to atpratinti. Aišku, tai kainuoja nemažai laiko, sveikatos, nes turi nuolat su jais užsiimti. Bet įmanoma“, – įsitikinusi Donata.
Donatos vasara – kitokia, nei kitų
Pačiai Donatai vasarų vaikystėje galėtų pavydėti daugelis – pasirodo, kad žinoma moteris visas jas praleido pajūryje.
„Vasaras leisdavau Palangoje, kadangi mano seneliai – amžiną atilsį – gyveno Palangoje. Nuo pat mažens ten jaučiuosi kaip vietinė. Aišku, mes buvome truputėlį kitokie vaikai – buvome laukiniai, o prisikviesti pavalgyti mūsų buvo tiesiog neįmanoma. Vasaros visąlaik būdavo parduotos gamtai“, – prisiminimais dalijosi ji.
Tiesa, galbūt todėl dabar dainininkei pajūris didesnių sentimentų nebekelia: „Kai visi draugai man per laisvus savaitgalius siūlo važiuoti į Palangą, turiu jiems pranešti, kad jei jie tikisi, kad pasakysiu „taip“, tai taip tikrai nebus. Man kelionė į Palangą prilygsta kelionei į Kauną ar Vilnių – ten, kur yra mano namai, kur aš dažniausiai būnu. Palanga man tikrai nėra tas miestas, kuris man sukelia atostogų pojūtį. Tai man – tiesiog namai.“
Dėl šios priežasties Donata dabar savo laisvas dienas stengiasi leisti visai kitaip. „Dabar važinėju po kitus miestus ir kaimelius. Pavyzdžiui, turiu draugų Jurbarke, praleidom ten visą savaitgalį. Kai važiuojame į Palangą, ten tik nakvojame, bet važinėjame visur aplink. Sustojame kažkur išsimaudyti, apžiūrime įdomesnes vietas. Netrukus su drauge keliausime į Dzūkiją ir apžiūrėsime ją taip, kaip tik įmanoma“, – pasakojo ji.
Kritikos nepavyksta išvengti iki šiol – yra tokių, kurie jaučia būtinybę nuolat apie tai priminti
D. Virbilaitė šiais metais dalyvavo nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje, kur jos įvaizdis sulaukė netgi daugiau dėmesio, nei daina. Nebijanti parodyti savo apvalesnių formų, Donata atvira – deja, bet ir po tos atrankos Lietuvos grožio kulto suvokime mažai kas pasikeitė.
„Niekas nepasikeitė – net ir vakar sulaukiau kelių žinučių, kad esu stora karvė ir neturėčiau lįsti į eterį. Tačiau dabar tai tapo tokia kasdienybe, kad aš į tai net nebereaguoju. Esu ganėtinai drąsus, savimi pasitikintis žmogus. Aš nebijau savęs parodyti tokios, kokia esu. Savo rinkių ir celiulito iš arti rodyti aš tikrai neketinu, nes viskas turi ribas. Manau, kad dalykai, kurie yra rodomi eteryje – taip pat ir socialiniuose tinkluose, – turi būti estetiški. Peikti, kad aš mosikuojuosiu lašiniais, – negalima, nes aš niekada jais nesimosikavau, neturiu nė vienos tokios nuotraukos“, – teigė ji.
Vis dėlto neseniai pasidalijusi nuotrauka su bikiniu, D. Virbilaitė sulaukė ir daugybės gražių žodžių: „Palaikymo taip pat yra labai daug, kaip ir žmonių, kurie yra tokie patys, bet bijo būti savimi, bijo pasirodyti žmonėms, slepiasi po 9 užraktais. Mano požiūris ir siekiamybė yra ta, kad tokie žmonės pradėtų mylėti save, negalvotų apie tokius dalykus. Svarstymas, ką apie tave pagalvos kitas, suėda labai daug laiko, nervų, minčių ir idėjų. Šis galvojimas tave tiesiog valgo.“
Anot jos, visiškai išvengti galvojimo apie kritiką nepavyksta ir jai, mat aplinkiniai nuolat apie tai primena. „Todėl nors tu tai kaip ir ignoruoji, giliai pasąmonėje tave tai vis tiek pasiekia, o tada suskausta. Bet kai atsuki laiką atgal, supranti, kad visiškai nėra reikalo apie tai galvoti, nes tu gyveni, dirbi, sieki savo tikslų ir viskas – kam dar užimti savo laiką galvojant, ką apie tave pamanys kiti? Tuo labiau, apie tavo figūrą. Pavyzdžiui, kai padainuoju, man tikrai įdomu, ką galvoja kiti, man čia jų nuomonė svarbi, nes tai – mano darbas. Bet figūra? Nu atsiprašau. Tai gali rūpėti tik tuo atveju, jei esi modelis“, – pokalbį baigė ji.
