Sutapimas tai ar ne, bet ši tragedija nutiko būtent Kėdainiuose, praėjus praktiškai lygiai metams po to, kai prieš metus Saviečių kaime, Kėdainių rajone, tėvas sumetė į šulinį du savo mažamečius vaikus, kurie dėl to žuvo. Tuomet dėl šio įvykio taip pat kilo daugybė aistrų, aukščiausi šalies vadovai, tame tarpe Prezidentė, tuometinis ministras pirmininkas, tuometinis vidaus reikalų ministras, šiuo metu einantis ministro pirmininko pareigas Saulius Skvernelis, ragino reformuoti visą vaikų teisių apsaugos sistemą, tobulinti vaikų teisių apsaugos teisinį reglamentavimą, kad tokia tragedija daugiau nebeįvyktų. Tačiau ji įvyko ir įvyko ne kur kitur, o tuose pačiuose Kėdainiuose, to paties Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus prižiūrimoje teritorijoje.
Dabar gi, po šios įvykusios tragedijos, įvairūs Seimo nariai, tame tarpe ir dabartinis ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, Saviečių tragedijos metu ėjęs vidaus reikalų ministro pareigas, pradėjo kalbėti, kad šiai tragedijai būtų užkirtęs kelią dabar Seimo narių Mykolo Majausko ir Dovilės Šakalienės teikiamas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo yra siekiama iš esmės pakeisti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą. Neva, tokiu įstatymo pakeitimu būtų uždrausta smurtauti prieš vaiką ir būtų užkirstas kelias tokioms tragedijoms, kaip nutiko Kėdainiuose. Netiesa.
Priešingai daugumos nuomonei, bet koks smurtas prieš vaiką jau yra labai senai uždraustas ir yra uždraustas ne bet kuo, bet Baudžiamuoju įstatymu. Tai yra Lietuvos įstatymų leidėjas vaiko apsaugą nuo bet kokio smurto, tame tarpe ir nuo smurto, patiriamo šeimoje, įtvirtino ultima ratio įstatyme, t.y. Baudžiamajame Kodekse. Negana to, vadovaujantis BK nuostatomis, bet koks smurtas prieš vaikus yra Baudžiamojo įstatymo kvalifikuojanti sudėtis, kuri reiškia, kad smurtas prieš vaikus užtraukia griežtesnę baudžiamąją atsakomybę, nei prieš suaugusius. Vadovaujantis, pvz., BK 140 str. 3 d., baudžiamąją atsakomybę užtraukia net ir ausies vaikui užsukimas ar šiurkštus vaiko patempimas už rankos.
Dar daugiau, jau dabar galiojantis teisinis reglamentavimas suteikia teisę atitinkamoms institucijoms, t.y. atitinkamų savivaldybių Vaiko teisių apsaugos tarnyboms, reaguoti į visas gaunamas žinias apie tai, kad yra pažeidžiamos vaiko teisės, o tuo pačiu ir imtis efektyvių priemonių ir būdų, kad būtų užkirstas kelias vaiko teisių pažeidimui ir būtų užtikrintos vaiko teisės į saugią ir sveiką aplinką.
Aptariamu atveju skaudžiausia yra tai, kad Kėdainių raj. savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius, kiek galima spręsti iš viešosios informacijos, tikrai gavo pakankamai duomenų, kad vaikas savo šeimoje yra skriaudžiamas. Iš viešosios informacijos galime sužinoti, kad apie vaiko mušimą pranešė tiek darželio, kurį lankė vaikas, pedagogės, tiek pats vaikas nurodė, kad jį skriaudžia jo motinos sugyventinis, tiek ir, kiek galima spręsti iš viešosios informacijos, vaiko šeimos kaimynai yra kvietę policijos pareigūnus, reaguodami į vaiko motinos sugyventinio mušamą vaiką. Taigi, šiuo atveju atitinkamos vaiko teises turinčios užtikrinti institucijos buvo gavusios daugiau nei pakankamai duomenų apie šeimoje skriaudžiamą vaiką. Bet jokių veiksmų, siekiant apsaugoti šeimoje skriaudžiamą vaiką, imtasi nebuvo.
Dėl to galime laikyti, kad pagrindinė priežastis, nulėmusi šios tragedijos atsiradimą, nėra jokios teisinio reglamentavimo spragos, kuriuos šiuo atveju yra visiškai efektyvios ir suteikiančios teises, galimybes ir pareigas atitinkamai reaguoti atitinkamoms Valstybės institucijoms, kurios turi ir teises, ir pareigas užtikrinti vaiko teisių apsauga. Problema šiuo atveju, jei taip galime išsireikšti, yra tos tarpinės tarp kompiuterio klaviatūros ir kėdės Kėdainių savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus kabinete, t.y. atitinkami socialiniai darbuotojai. Tie socialiniai darbuotojai „pramiegojo“ „Saviečių“ tragediją, lygiai taip pat, nors ir buvo gavę visą eilę pranešimų apie šeimoje skriaudžiamą vaiką, „pramiegojo“ ir dabartinę tragediją.
Todėl tikrai pakankamai apgailėtinai atrodo kai kurių dabartinių Seimo narių, tame tarpe ir dabartinio ministro pirmininko, kuris „Saviečių“ tragedijos metu ėjo vidaus reikalų ministro pareigas, reikalavimai kuo greičiau priimti D. Šakalienės ir M. Majausko teikiamas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymo pataisas, nes ir dabartinis teisinis reglamentavimas yra visiškai efektyvus ir suteikiantis visas teisines galimybės atitinkamos institucijoms reaguoti į skriaudžiamą vaiką. Tačiau priversti atitinkamus Valstybės tarnautojus efektyviai vykdyti savo pareigas Seimo nariams ir dabartiniam ministrui pirmininkui jau, matyt, yra per sunku.
Dėl to, vaikantis pigių populiarumo visuomenėje taškų, o taip pat, siekiant nusimesti nuo savęs atsakomybę už įvykusią tragediją (kas ypač aktualu dabartinio ministro pirmininko atveju), yra visuomenei teigiama, kad, neva, vos ne pagrindinė dabar įvykusios tragedijos priežastis yra ne atitinkamų Valstybės institucijų tarnautojų galimai net nusikalstamas pareigų neatlikimas ir aukščiausių Valstybės pareigūnų aplaidumas, po „Saviečių“ tragedijos nesiimant jokių veiksmų efektyvinant vaiko teisių apsaugos institucinį efektyvumą, nors jie ir buvo žadėti visuomenei, o, neva, laiku nepriimtas dabar Seime priiminėjamas įstatymas. Trumpai tariant, priimame dar vieną įstatymą, kuris pasakys, kad sviestas yra sviestuotas, o tuomet jau visos problemos vaiko teisių apsaugos srityje išsispręs.
Ką nustatys M. Majausko ir D. Šakalienės teikiamos įstatymo pataisos?
Dabartinėmis M. Majausko ir D. Šakalienės teikiamomis įstatymo pataisomis yra siekiama Lietuvos įstatyminėje bazėje įtvirtinti tokią sąvoką, kaip, pvz., emocinis smurtas prieš vaiką, kuris, remiantis šių dviejų parlamentarų teikiamomis įstatymo pataisomis, būtų apibrėžtas kaip neigiama kito asmens nuostata dėl vaiko, jo individualumo nepripažinimu, pozityvios socializacijos trukdymu, kuris galėtų sukelti žalą vaiko sveikatai, jo raidai bei žeminantis jo orumą. Ką tokia nuostata reiškia ir kaip ji būtų taikoma praktikoje, nėra aišku visiškai, tačiau aišku, kad, jei būtų konstatuotas šios nuostatos buvimas, tai jau būtų pagrindas laikinai ar neterminuotai apriboti tėvų valdžią ir paimti vaiką iš šeimos.
Aišku tik tiek, kad tokią nuostatą pradėtų taikyti praktikoje ir ją praktiškai įgyvendinti ne kas nors kitas, o būtent tie patys kiekvienos savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių socialiniai darbuotojai. Tokie patys, kurie Kėdainiuose pramiegojo net dvi didžiules tragedijas per vienerius metus. Ar kokia nors šeima norėtų savo asmenine patirtimi išbandyti šių socialinių darbuotojų profesionalumą praktikoje, taikant ir aiškinant šios nuostatos galiojimą savo šeimos atveju? Jei šis įstatymas bus priimtas, tikrai gali tekti, ir visiškai nesvarbu, kad iki šiol jūsų šeima save laikė vaikus nemušančia, juos mylinčia ir jų poreikius visiškai tenkinančia šeima.
Dar daugiau, M. Majausko ir D. Šakalienės teikiamos pataisos numato ir kitą nuostatą, kas būtų laikoma ir traktuojama kaip vaikų nepriežiūra. Konstatavus vaikų nepriežiūrą pagal šių dviejų parlamentarų teikiamas įstatymo pataisas, remiantis dabar galiojančiu teisiniu reglamentavimu, tai taip pat būtų pagrindas laikinai ar neterminuotai apriboti tėvų valdžią ir paimti vaiką iš jo šeimos. Taigi, remiantis šių dviejų parlamentarų siūlomu apibrėžimu, vaikų nepriežiūra būtu laikomas nepakankamas vaiko pagrindinių fizinių, emocinių, socialinių poreikių tenkinimas ar netenkinimas, kuris keltų grėsmę vaiko sveikatai, raidai ir / arba orumui. Vėlgi, ką tai reiškia praktikoje, nėra aišku. Yra aišku tik tai, kad tiems patiems vaiko teisių apsaugos socialiniams darbuotojams būtų suteikiamos labai plačios diskrecijos ribos traktuoti, kas yra vaiko nepriežiūra.
Pabrėžtina, kad parlamentaras Laurynas Kasčiūnas ir dar 6 jo kolegos siekė sukonkretinti M. Majausko ir D. Šakalienės teikiamo įstatymo pataisų apibrėžimus, juos įspraudžiant į aiškius ir suprantamus rėmus, kaip turėtų būti suprantamas smurtas prieš vaiką ar vaiko nepriežiūra. Pagal šių parlamentarų teikiamas pataisas, smurtas prieš vaiką ir vaiko nepriežiūra būtų traktuojami kaip fizinis, psichinis ar seksualinis poveikis. Tokiu būdu būtų paliekama mažai laisvės vaiko teisių apsaugos socialiniams darbuotojams savo nuožiūra traktuoti smurto prieš vaiką ar vaiko nepriežiūros atvejus, o visoms Lietuvos šeimoms būtų pakankamai aišku, kas įstatyminiame reglamentavime būtų laikoma kaip vaiko nepriežiūra ar smurtas prieš vaiką. Nepaisant to, šie parlamentarai viešojoje erdvėje buvo visiškai nepelnytai užsipulti kaip, neva, trukdantys užkirsti kelią tokioms tragedijoms, kaip šiandien nutiko Kėdainiuose, visiškai nekreipiant dėmesio į tai, kad tokioms tragedijoms, kaip Kėdainiuose, kelią galėjo ir privalėjo užkirsti efektyviai savo profesines pareigas atliekantys vaiko teisių apsaugos socialiniai darbuotojai.
Apibendrinant, siekiant ateityje išvengti tokių tragedijų, kaip nutiko Kėdainiuose, yra būtina, visų pirma, pareikalauti atitinkamų socialinių darbuotojų, kurie nereagavo į gaunamas žinias apie skriaudžiamą vaiką ir nesiėmė jokių priemonių, kad jis būtų apsaugotas, atsakomybės, visų antra – užtikrinti, kad atitinkami socialiniai darbuotojai, privalantys imtis priemonių apsaugoti vaikų teises, ateityje savo pareigas vykdytų. O šiandien galiojantis teisinis reglamentavimas tam yra visiškai pakankamas ir efektyvus.
Dominykas Vanhara
