„Domino“ teatro vadovą Egidijų Baranauską pagavome ką tik grįžusį iš Rygos ir pasidomėjome, kaip metų sandūroje sekasi vienų nekenčiamam, kitų mėgstamam teatrui.
Spektaklis kuria spektaklį
- Ką veikėte Latvijos sostinėje?
- Kuriame spektaklį „Ryga - Dakaras“ pagal Sigito Parulskio pjesę. Mūsų teatras vykdo tarptautinę veiklą. Esame pastatę po vieną spektaklį Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Greitai laukia premjera Čekijoje. Suprantama, pagrindinė bazė – Lietuva, todėl idėjos pirmiausia gimsta Vilniuje, o vėliau perkeliamos kitur. Greitai Varšuvoje kursime vieną projektą - miuziklą apie kadaise įžymią roko grupę, kurios lyderis sutiko atlikti pagrindinį vaidmenį.
Apskritai Lenkijoje muzikinis gyvenimas daug geriau išplėtotas, todėl jiems labai aktualu kabaretas, miuziklas – toks žanras labai populiarus. Tikėkimės, tai atkeliaus ir į Lietuvą.
Gal kada nors mūsų teatro filialas atsiras ir kitame Lietuvos mieste, kur autonomiškai vykdys veiklą.
- Ar teatrų rinka ne per maža plėtrai? Juk nėra problemų nuvykti į kitą miestą pažiūrėti spektaklio?
- Lygiai taip pat galime nuvažiuoti į parduotuvę, kuri yra už kilometro, tačiau renkamės tą, kuri stovi už šimto metrų.
Visų pirma veiklos išplėtimas duoda kitokius rezultatus. Neturime tikslo užimti didžiąją rinkos dalį. Kartais net nežinome, kokia ji. Iš esmės visas teatro verslas gali būti pelningas tik tada, kai vykdoma gamyba. Jei tik valdysi pastatą ir nuomosi kitiems, gerų rezultatų nepasieksi.
O gamyba gali būti įvairi. Čia kaip kazino – niekada nežinai, kada laimėsi. Dabar „Domino“ teatras su vienais spektakliais pralošia, tačiau su kitais laimi. Todėl repertuaro išplėtimas nors ir reikalauja daugiau investicijų, leidžia turėti mažesnę riziką ir mažesnius nuostolius.
Apskritai, teatro pelnas yra labai sąlyginis, nes spektaklis kuria spektaklį.
Teatras visada gyvuos
- Koks skirtumas tarp giminingų teatro ir kino rinkų?
- Kažkur skaičiau apie atliktus įdomius tyrimus. Jie parodo, kad tik trečdalis žmonių, kurie apsilanko kino teatre, ateina ir į teatrą. Vadinasi, teatro rinka tris kartus mažesnė nei kino.
Tačiau ir ji nestovi vietoje, o plečiasi. Nors dabar, susvyravus ekonomikai, teatro rinka lygiai taip pat pasidaro lengviau pažeidžiama ir mažiau stabili. Pastaruosius dvejus metus plėtėsi - matyt, ateityje sumažės.
Aišku viena: teatras kaip meno forma išgyveno ir išgyvens, esant bet kokioms sąlygoms. Teko skaityti, kad ekonominio sunkmečio metais padidėja poreikis kultūrai. Pavyzdžiui, praeito šimtmečio pradžioje Rusijoje kilusi didžioji krizė. Peterburge alkani žmonės eidavo į Operos ir baleto teatrą ir pabuvę bent porą valandų teatre pamiršdavo visus sunkumus.
- Kaip „Domino“ teatras parenka repertuarą? Ar jūs tame procese dalyvaujate?
- Turime savo veiklos kryptį. Teatrą suvokiame kaip edukacinę pramoga. Visiems aišku, kad esame privatus teatras, visiškai nefinansuojamas jokių fondų, todėl stengiamės save išlaikyti iš to, kas yra uždirbama spektaklių demonstravimo metu. Todėl mūsų spektakliai skirti platesnei auditorijai. Nors ne tik.
Pavyzdžiui, naujoji drama „Kazanova“, kultinis miuziklas „Ugnies medžioklė su varovais“ ar Cezario Graužinio grupės darbai yra kitokios formos.
Kuriant spektaklį visų pirma pasirenkama pjesė, po to ieškoma režisieriaus, su kuriuo atrenkami aktoriai.
Laikas nuo idėjos iki jos įgyvendinimo gali trukti vienerius metus. Tarkime, spektaklis „Vilnius – Dakaras“ buvo rašomas specialiai mūsų teatrui gana ilgai. Su visais taisymais ir dailinimais – maždaug pusę metų.
Visi sprendimai priimamai kolegialiu principu, tačiau mano nuomonė yra viena pirmųjų. Šiuo atveju labai artimai bendradarbiaujam su Kostu Smoriginu, kuris yra ne tik daugelio spektaklių režisierius, bet ir mūsų repertuaro ekspertas. Kartais darome mini apklausas tarp draugų ir kolegų. Juos matome kaip potencialius žiūrovus, vartotojus.
Turime bendrą teatro viziją, ir jei medžiaga visiškai neatitinka jos, tai negaištam laiko ir pereinam prie kitų klausimų.
Lengvas nereiškia lėkštas
- Jūsų spektakliai lengvesnio turinio. Kaip nusprendėte, kad žmonėms to labiausiai reikia?
- Norėčiau akcentuoti labai svarbų dalyką. Yra kritikų formuojama nuomonė, kad lengvesnis turinys reiškia lengviau sukuriamą spektaklį. Visi menininkai, kurie dalyvauja „Domino“ teatro darbe, pasakys, kad komedija - pats sunkiausias žanras. Sunkesnis net už dramą. Pravirkdyti žmogų yra daug lengviau nei priversti jį nuoširdžiai juoktis ištisą valandą.
Nesibodime etiketės, kad esame būtent toks teatras. Lengvo turinio spektaklis nereiškia, kad jis yra lėkštas ir blogas.
Visą laiką kūrėme teatrą su šia vizija ir pastebėjome, kad visuomenėje yra didelis tokio pobūdžio spektaklių poreikis. Kiti teatrai iki šiol tenkino truputėlį kitus publikos skonius. Tačiau dabar, jei atsiversime bet kurio valstybinio teatro repertuarą, pamatysime, kad visi daro iš esmės tą patį. Net su tais pačiais aktoriais ir režisieriais. Skirtumas vienas – jie tai daro su labai didelėmis valstybės dotacijomis, o mes – be. Pagrindinis panašumas tik tas, kad tai yra beprotiškai sunkus bei sudėtingas darbas, kuriame be puikios komandos gerų rezultatų nepasieksi.
- Bet juk visą laiką valstybinių teatrų repertuaruose buvo komedijų. Tas pats Vytautas Šapranauskas, vaidinantis jūsų teatre, ne iš dangaus nukrito?
- Be jokios abejonės. Bet kitų teatrų repertuare komedinio žanro pagausėjo labai stipriai. Gal net padvigubėjo. Galų gale, visi esame kolegos ir dalinamės ne tik aktoriais, bet ir žiūrovais.
Norėčiau pasidžiaugti, kad mes daugeliui žmonių padėjome teatrą atrasti iš naujo. Tuos, kurie galbūt kažkada buvo nusivylę, kaip pramogą rinkdavosi kiną, klubus ar kavines.
Mūsų teatre yra vaidinami ne tik mūsų sukurti spektakliai. Vienas pirmųjų teatre pradėjo vaidinti Gyčio Ivanausko teatras. Praeitais metais savo darbus dar rodė Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatras.
- Kiek supratau iš jūsų kritikų, pažiūrėjęs spektaklį „Domino“ teatre, žiūrovas negauna gilių emocijų. „Forum Cinemas“ komplekse, kur esate įsikūrę, laukiant reikia laiką leisti tarp žaidimų automatų, saldumynų, kokakolos pardavėjų ir uostyti kukurūzų spragėsių kvapą.
- Visų pirma, teatras visame pasaulyje jau seniai išgyveno tam tikras reformas. Jis keičiasi visoje Europoje. Tokių kaip mes yra labai daug. Ypač Maskvoje. Ten komercinis teatras turi net pavadinimą ir jis gyvuoja jau penkiolika metų. Gaila, kad tie kritikai to nesupranta. Be to, Lietuvoje nėra tikrų kritikų, tokių kaip Maskvoje, Varšuvoje ar kitose Europos šalyse. Mūsų teatro pagrindinis kritikas – žiūrovas, kuris tikrai gauna geras emocijas. Kitaip jis nesugrįžtu.
- Tokius atsiliepimus girdėjau ne iš profesionalių kritikų, bet iš nuolatinių teatrų lankytojų.
- Esmė labai paprasta. Panašūs teatrai Europoje darydami panašias reformas išgyveno lygiai tą patį. Galų gale nesame pirmas privatus teatras. „Keistuoliai“ buvo pirmieji, kurie lygiai taip pat ilgus metus buvo kritikuojami.
Visi nauji dalykai yra sunkiai suprantami tų pačių kritikų ar lankytojų, kurie įpratę matyti teatrą tokį, o ne kitokį. Žmonės yra mažai paslankūs, o stereotipų sulaužymas jiems atrodo kažkas bloga.
Paryžiuje yra tik vienas visiškai valstybės išlaikomas teatras – tas senasis komedijos teatras. Visi kiti privatūs. Ten vyksta iš esmės įvairūs spektakliai, kurie vieni daugiau, kiti mažiau meniškesni.
Šią vasarą buvau Edinburgo teatrų festivalyje, kuris yra vienas didžiausių pasaulyje. Net mane, atstovaujantį privačiam teatrui Lietuvoje, kai kurie dalykai nustebino ir šokiravo. Dabar galvoju, jog, neduok tu Dieve, kad pas mus tokie dalykai ateitų. Tai ką tada tie kritikai, kurie „Domino“ teatrą tapatina su jūsų minėtais simboliais, sakys? Kalbu apie turinį spektaklių, kurie yra „numeris vienas“ Europoje.
- Kur ta riba?
- Riba yra primityvumas. Suprimityvėjimas iki tokio lygio, kad kiekvienas žmogus galėtų su purvinais batais užlipti ant scenos ir vaidinti komediją.
Sensacinga premjera
- Ar manote, kad teatro žiūrovas Lietuvoje keičiasi?
- Mane labiausiai džiugina, jog mūsų teatrą atranda vis nauji žmonės. Tai pagrindinis įvertinimas ir tam tikros nuomonės pasikeitimas.
„Ugnies medžioklės su varovais“ premjeros metu atėjo grupelė žmonių, kurie bandė brautis per tarnybinį įėjimą. Tai nudžiugino. Pasirodo, po pusantrų metų yra žmonių, kurie teatrą dar tik atranda. Tai reiškia, kad „Domino“ teatras nėra skirtas šimtui tų pačių žmonių.
Žiūrovai įsivaizduoja, kad atėję į kiną atsidurs teatre. Tačiau labiausiai nustemba pamatę tikrą teatrą. O kai suvokia, kad čia vaidina Regimantas Adomaitis, Juozas Gaižauskas, Vidas Petkevičius, Algirdas Latėnas, V. Šapranauskas, K. Smoriginas, Viktorija Kuodytė ir kiti puikūs artistai, žmogus sugrįžta į kitus vaidinimus.
Galų gale visi renkamės tai, ko norime ir kas geriau mums patiems. Niekas nieko per prievartą nevaro į spektaklį.
Stengiamės dirbti publikai bei formuoti teatro repertuarą taip, kad jis visada būtų įdomus ir patrauklus.
- Kokie ateities planai, kokios būsimos premjeros?
- Iš esmės didžiosios premjeros įvyko dar šiais metais. „Domino“ teatras neturi apibrėžto sezoniškumo – dirbame ištisus metus. Ir vasarą rodome spektaklius.
Kitais metais planuojame dvi ar tris premjeras. Viena iš jų turėtų būti vasario mėnesį, kitos kovą ir balandį.
Nenorėčiau konkrečiai kalbėti, bet pasakysiu, kad premjera, kuri įvyks balandį, bus iš tiesų sensacinga ir gana triukšminga. Sumanymas įdomus, o pasiruošiamieji darbai jau prasidėjo.
Bet kokiu atveju stengsimės publikai pateikti patrauklius, įdomius vaidinimus su mylimais aktoriais. Stengsimės jų nenuvilti. Iš žiūrovų tikėsimės, kad jie sugrįš ir mus mylės.
- Vadinasi, įtikti publikai – nieko bloga?
- Tikrai ne. Kiekvienas menas negali egzistuoti be vartotojo.
- Gal turite ką pridurti?
- Kalėdoms noriu palinkėti to, ko ir linki mūsų teatras: kad kiekvieno žmogaus gyvenime vaidintų tik teigiami ir gražūs personažai!
