Domantai, sportuoti pradėjote gana vėlai, būdamas 15 metų. Kaip pavyko taip greitai tapti vienu geriausių keturračių važiuotojų Lietuvoje ir visoje Europoje?
– Visą laiką daug sportavau, mano svajonė buvo važiuoti motokrose. Atidaviau labai daug savęs, užsibrėžęs buvau savo tikslus: tapti Lietuvos čempionu, važiuoti Europoje. Stengiausi įgyvendinti tuos tikslus ir sekėsi neblogai. Labai daug padėjo artimieji, draugai, nes vienam sunku būtų tokių rezultatų pasiekti.
Iki starto motokrose kur nors sportavote?
– Taip, labiau krepšinį. Bendrą fizinį pasiruošimą turėjau, nuo vaikystės sportuodavau.
Esate važiavęs įvairiose varžybose ne Lietuvoje: Latvijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kt. Ar galite išskirti vienas, kuriose dalyvavimas įsiminė labiausiai? Kodėl?
– Man įdomiausios varžybos buvo „Motocross of Nations“. Tiek Prancūzijos, tiek Italijos trasos, kur vyko šios varžybos, paliko didelį įspūdį. Europos čempionato etapas Latvijoje, kur užėmiau 2 vietą, labai patiko. Varžybos Anglijoje paliko didelį įspūdį. Sunku įvardyti vienas, nes iš kiekvienų varžybų kažką pasiimi ir įsimeni. Bet labiausiai, sakyčiau, patiko tautų taurė. Be to, tai komandinės varžybos, o tai taip pat turi įtaką.
Keturračių sporte Lietuvos čempionate aukščiausiose pozicijose yra Domantas Vaznys ir keli latviai. Kodėl lietuvių nevilioja keturračiai?
– Sunku atsakyti. Galbūt mažai ateina naujų žmonių į šį sportą. Manau, daug kas prisibijo pereiti iš mėgėjų lygio į profesionalų – daug kas lieka ten.
Ar dažnai treniruojatės? Kur?
– Aš stengiuosi neužsibūti vienoje trasoje, tad stengiuosi treniruotis tose vietose, kur būna čempionatai ar varžybos. Tenka pasivažinėti ir į Panevėžį, Šiaulius, Kauną, prie Vilniaus yra Pagirių trasa.
Kokia mėgstamiausia trasa Lietuvoje?
– Panevėžio ir Pakruojo trasos mėgstamiausios. Kietos trasos man labiau prie širdies.
Turbūt yra tekę patirti traumų?
– Tai neatsiejama nuo motokroso. Didžiausia trauma buvo raktikaulio lūžis, kai po operacijos negalėjau porą mėnesių sportuoti. Įvairių lūžių buvo daug, tačiau raktikaulis atėmė daugiausia laiko – reabilitacija truko ilgai.
Įvairių smulkių dalykų kaip pūslių ant rankų net nelaikome traumomis – visi motokrosininkai su tuo susigyvenę.
Ar sunku sugrįžti į trasą po tokių traumų?
– Po traumos kūnas nusilpsta, nebesi tiek fiziškai pasiruošęs, raumenys veikia ne taip. Po pertraukos negrįžti geros formos, tačiau per laiką tą formą pasiveji. Vienintelis praradimas yra laikas.
Ar yra kokios svajonių varžybos, kuriose norėtųsi sudalyvauti?
– Labiausiai norėčiau sudalyvauti JAV čempionato etape, pasitikrinti savo jėgas.
Ilgesnės enduro varžybos kaip Dakaro ralis netraukia?
– Vilioja, esu apie tai galvojęs, tačiau tai ateitis. Dabar specializuojuosi motokrose ir stengiuosi visą save čia atiduoti. Ateityje gal pabandysiu važiuoti ir kitur.
Kas lemia rezultatus motokrose ir kokios būtų svarbiausios to dalys?
– Manau, pati svarbiausia sudėtinė dalis būtų sportas, pasiruošimas, savęs atidavimas. Daug lemia ir finansinės galimybės, partneriai – šioms sritims skirčiau gal po 40 proc. Gabumai, talentas nėra didžioji dalis, gal 10 proc. Kas lieka, gali būti sėkmė – motociklas gali sugesti pačiu netinkamiausiu metu.
Šiuo metu studijuojate LEU. Ar ateitį siejate su keturračiais?
– Ateitį sieju su motokrosu. Norėčiau treniruoti jaunesnius sportininkus ir ruošti juos varžyboms.
Kaip 2018 m. pabaiga susiklostys D. Vazniui bei kitiems sportininkams, išvysti bus galima Utenos motokroso trasoje rugsėjo 8-9 dienomis. Čia vyks paskutinis, penktasis šio sezono „Nissan Lietuvos motociklų kroso čempionato“ etapas.
