Siekiant pagerinti konflikto supratimą platesnei Vakarų auditorijai išdrįsau prisiimti didelę atsakomybę – tarptautinei auditorijai paaiškinsiu (arba bent jau pabandysiu tai padaryti), ką dabar reiškia būti rusu. Aš remsiuosi savo, kaip pusiau ruso, gyvenusio Rusijoje, kalbėjusio su rusais ir gyvenusio tarp jų, patirtimi.
Užsienyje gyvenantys rusai
Mano skaitytojai mane geriau pažįsta kaip Britanijoje gyvenantį rusiškų bei ukrainietiškų šaknų turintį estą. Toks apibūdinimas yra labai komplikuotas ir ne visai tikslus. Jį naudoju prisistatydamas Vakarų auditorijoms. Aš nesu estas – aš tik gimiau Estijoje, o ir dauguma tikrų estų nelaikytų manęs jų tautiečiu (išskyrus mano pilietybę). Estijoje netgi turime specialų terminą, kuris, išvertus pažodžiui, reiškia „Estijos gyventojas“ – tai asmuo, gimęs ar gyvenantis Estijoje, tačiau neturintis jokių giminystės ryšių su senesnėmis estų kartomis.
Istoriškai, tokie žmonės kaip aš buvo ir vis dar yra laikomi rusais. Mes esame žmonių, kurie į Estiją atsikėlė sovietmečiu, kai sienos tarp SSRS respublikų neegzistavo, palikuonys. Beje, tai dažnai pabrėžia šiuolaikinė Rusijos Federacija, kuri bando pateisinti savo priešiškus veiksmus prieš buvusias sovietines respublikas, teigdama, kad rusų teisės užsienyje dažnai yra pažeidžiamos. Požiūris į tokius žmones kaip aš skirtingose posovietinėse valstybėse nėra vienodas.
Estijoje jis turbūt labiausiai... prieštaringas, kadangi estai puikiai atsimena sovietų vykdytus žiaurumus. Jų negalima dėl to kaltinti. Panašiai, daugelio „Estijos gyventojų“ elgesys suteikia pagrindą tokiai tikrųjų estų nuomonei apie juos. Aš tikiu, kad jeigu individas yra adekvatus ir sutaria su vietiniais gyventojais, su juo bus elgiamasi gerai, todėl estams neturiu jokių priekaištų. Aš pats niekada nesusidūriau su jokiomis problemomis.
Mano tėvai kilę iš Rusijos ir Ukrainos. Jie susipažino 9-ajame dešimtmetyje Rygoje, o į Estiją persikėlė likus vos keleriems metams iki SSRS griūties. Taigi aš gimiau jau nepriklausomoje Estijoje. Kaip jau minėjau, mes esame laikomi rusais (tiesa, ne tokiais kaip rusai iš Rusijos Federacijos), ir nesvarbu, kad turime ukrainietiškų ar dar kokių šaknų. Namuose ir su draugais kalbame rusiškai, mokėmės rusakalbių mokyklose, nagrinėjome rusišką literatūrą (žinoma, taip pat mokėmės ir estų bei angų kalbų, todėl baigę mokyklą galėjome kalbėti trimis kalbomis).
Dėl šių priežasčių, vienaip ar kitaip esame susiję su tuo, kas vyksta Rytuose, galbūt net kalbame su „maskviečio“ akcentu, jeigu būtų galima jį taip pavadinti. Dauguma, įskaitant ir mane, turime pažįstamų Rusijoje, nesvarbu, ar tai verslo partneriai, ar šeimos nariai, ir mes neišvengiamai patenkame į Rusijos žiniasklaidos įtakos sferą.
Turint tai omenyje, tampa lengviau suprasti, kad dauguma mūsų sąmoningai nusprendžia, kurią šią konflikto pusę – Rusiją ar Ukrainą – jie nori palaikyti. Tai nėra savaime suprantamas dalykas. Priešingai, estams ir ukrainiečiams šis pasirinkimas yra daug akivaizdesnis. Norėčiau pabrėžti, kad pagal mano politines pažiūras, aš esu visiškas vakarietis, kapitalistas, liberalių pažiūrų, NATO šalininkas, ypač palyginus net su labiausiai „suvakarėjusiais“ mano draugais Estijoje.
Kai tai supratau, man buvo apie 20 metų. Tačiau, manau, kad tokią poziciją aš pasirinkau sąmoningai, ir nesvarbu, kad šis pasirinkimas man buvo natūralus ir aiškus. Aš labai lengvai galėjau atsidurti kitoje barikadų pusėje, kartu su daugeliu mano pažįstamų, klasiokų ir jų tėvais.
Kas tas „rusų pasaulis“
Dėl šio natūralaus priklausymo vadinamajam „rusų pasauliui“ (vartoju šį junginį tik todėl, kad nerandu geresnio analogo, nors suprantu, kad jis yra suteptas lygiai taip pat, kaip ir svastika), aš galiu, bent jau iš dalies, įvertinti šiuolaikinių rusų pasaulėžiūrą ir pabandyti ją paaiškinti. Juk mano močiutė gyvena Rusijoje, mano mama yra rusakalbė (nors Estijoje gyvena jau daugiau nei 35-erius metus).
Rusijoje buvau daugybę kartų – iš viso ten esu nukeliavęs daugiau nei 20 kartų, ir aplankiau ne tik populiariausias vietas, tokias kaip Maskva ar Sankt Peterburgas, bet buvau ir Rusijos pietuose: Voroneže ir Čeliabinsko srityje, kur praleisdavau ištisus mėnesius. Lankiausi atokiuose Rusijos kaimuose, šimtais kilometrų nutolusiuose nuo civilizacijos. Susitikinėjau su žmogumi iš Rusijos. Jeigu atvirai, man yra lengviau būti tarp rusų, nei tų pačių britų (kuriais aš vis vien žaviuosi).
Galėčiau kad ir rytoj nuvykti į Rusiją ir ten natūraliai ir be didesnių pastangų būti rusu – niekas net nesuprastų, kad esu užsienietis. Taigi šis „Britanijoje gyvenantis rusiškų-ukrainietiškų šaknų turintis estas“ yra bene rusiškiausias iš visų ne rusų.
Būdamas toks kelių tautybių ir kultūrų derinys, aš gebu pažiūrėti į pasaulį iš įvairiausių pusių. Tai nėra paprasta ir, jeigu atvirai, tai yra lyg tam tikra psichologinė treniruotė. Tai taip pat nėra natūralus reiškinys – jį galiu patirti tik veikiamas propagandos. Pavyzdžiui, žiūrėdamas kokį nors filmą apie Didįjį Tėvynės karą, arba kokią istorinę laidą per televiziją, aš galiu, tiesa, vos akimirkai, suprasti, kas kasdien yra kemšama į rusų smegenis. Tačiau aš vis tiek tai pajaučiu, priešingai nei daugybė kitų žmonių, kurie net neįsivaizduoja, koks tai jausmas.
Todėl per savo patirtis aš pabandysiu paaiškinti, kokios yra įprasto ruso nuostatos. Kaip rusai supranta savo vietą šiame pasaulyje?
Izoliacija negąsdina
Pirmiausia reikia suprasti, kodėl rusai nebijo atskirties. Rusija yra sunkiai suvokiamo dydžio šalis. Mūsų globaliame pasaulyje ji yra lyg koks mikropasaulis, kurio nebūtina palikti, norint kuo daugiau pamatyti. Rusija yra sudaryta iš daugybės žemių, respublikų, žmonių, klimato zonų. Ten galima rasti tiek šiltus smėlėtus paplūdimius ir ledines šiaurės jūras, didžiausius ežerus ir upes, aukštus kalnus bei nesibaigiančius miškus bei laukus. Ten gali pabendrauti tiek su labai europietiškais žmonėmis, tiek patirti rytų Tiurkų ar pietų Kaukazo bendruomenių kultūras. Negana to, visi kalba rusiškai, taigi norint aplankyti šias vietas, nereikia mokėti kitų kalbų.
Beje, rusų kalbos istorija taip pat yra labai įdomi. Sovietų Sąjungos, kaip ir Rusijos imperijos laikais, rusų kalba Rytų Europoje ir Centrinėje Azijoje atliko panašią funkciją, kokią dabar visame pasaulyje atlieka anglų kalba. Nors, daugumoje Rytų Europos valstybių ir Baltijos šalyse žmonės nebešneka rusiškai, tokiose šalyse kaip Kazachstanas ir Ukraina vis dar galima gana nesunkiai išsiversti žinant tik rusų kalbą. Tai rusams leidžia pajausti tam tikrą didybės ir privilegijuotumo jausmą.
Tokia kalbos įtaka turi ypatingą svarbą – nedaugelis Rusijoje supranta angliškai, jiems užtenka tik rusų kalbos. Tačiau iš savo draugų pavyzdžių žinau, kad anglų kalbos nemokėjimas susiaurina jų akiratį. Anglakalbiame internete gali rasti daugybę šaltinių bet kokia tema, kurie dažnai prieštarauja vienas kitam ir taip skatina diskusiją. O štai skaitydamas rusiškus šaltinius, žmogus pasikliauna daug mažesniu šia tema kalbėti kvalifikuotų žmonių ratu. Taip jis atsiduria tam tikrame aido kambaryje, į kurį beveik nepatenka jokia išorės informacija. Štai kodėl rusiški šaltiniai dažnai yra labai riboti ir vienpusiški, o tai, be jokios abejonės, daro įtaką skaitytojo pasaulio suvokimui bei bendrai rusų pasaulėžiūrai.
Dauguma Rusijos gyventojų niekada nėra išvykę iš savo šalies, o jų kelionės apsiriboja jų gimtaisiais regionais ir respublikomis. Jie niekada nesvajoja ne tik apie Europą, bet net ir apie jų kaimynes respublikas ar miestus. Net ir tie, kurie turi galimybę palikti Rusiją, paprastai nenukeliauja toliau už kitoje Rusijos sienos pusėje esančias Baltijos valstybes. Rusijoje yra labai mažai žmonių, kuriems pavyko apkeliauti pasaulį, nes tai paprasčiausiai yra per brangu.
Taigi net neverta kalbėti apie izoliaciją, kai vidutinio ruso iš provincijos miestelio gyvenimas susideda iš darbo nuo 9 iki 17 valandos bei televizoriaus žiūrėjimo savaitgaliais. Didžiojoje Britanijoje net ir mažiausias pajamas gaunantys asmenys kartais gauna progą aplankyti kitas šalis ar bent jau susiduria su kitų kultūrų iš viso pasaulio atstovais, o tai praplatina jų pasaulio suvokimą.
Tačiau ši izoliacija savotiškai vienija Rusijos žmones. Nėra taip baisu, kai aplink tave yra milijonai ta pačia kalba šnekančių žmonių, kuriuos vienija toks pats likimas, nesvarbu, koks tragiškas jis bebūtų. Jeigu tavo gyvenimo lygis prastėja, jis prastėja visiems, ir vienas nedidelis žmogus negali nieko dėl to padaryti. Galima kentėti tol, kol kenčia ir aplinkiniai (išskyrus valstybės pareigūnus). Likęs pasaulis jiems yra per toli, kad jie suvoktų jį kaip ką nors apčiuopiamo, o galbūt net tikro.
Galiausiai, juk Rusija yra milžiniška ir daugybę gamtinių išteklių turinti valstybė, todėl ji geba aprūpinti savo žmones degalais ir maistu. Visa kita yra antraeiliai ir nereikalingi, kartais net amoralūs dalykai. Apskritai, apsirūpinimo ir savarankiškos gamybos tema yra dažnai girdima samprotavimuose apie Rusijos didybę: „Mes viską pasigaminame patys, įskaitant maistą ir metalą, o tai reiškia, kad turime darbo vietų šimtams tūkstančių žmonių.“
Tai ypač dažnai galima išgirsti iš senesnės kartos, kuriai „iPhone“ telefonai ir šiuolaikinė „prabanga“ neturi didelės svarbos, kol jie per televiziją gali žiūrėti žinias ir laidas apie sodininkystę. Didelės gamyklos rusams yra labai svarbios.
Sugalvoja, kuo didžiuosis
Sakyti, kad rusai, kaip tauta, nelabai turi kuo didžiuotis, būtų klaidinga. Atvirkščiai, rusų pasididžiavimas savo tauta dažnai netgi peržengia sveiko proto ribas, nepaisant visų jų istorijos žiaurumų (tiesa, kokia tauta jų nepatyrė?). Yra dalykų, kuriuos verta paminėti: praeityje (ir šiais laikais) Rusija buvo imperija, dariusi įtaką aplinkiniam pasauliui, ji buvo viena svarbiausių Europos valstybių, kurios armija žygiavo Paryžiuje ir Berlyne. Sovietų Sąjunga buvo viena iš dviejų supervalstybių, kurios darė įtaką visam pasauliui. Yra daugybė mokslo pasiekimų, nors kai kurie jų ir yra abejotini ar pavogti, tačiau nepaisant to, pirmasis žmogus, nukeliavęs į kosmosą, buvo rusas. Visa tai prisideda prie jų pasididžiavimo savimi.
Visa ši istorija valstybinės propagandos yra išpučiama iki tokio lygio, kad net gyvendamas visiškoje pamazgų duobėje, vis tiek gali pasijausti šios grandiozinės tautos dalimi, kuriai išorės grėsmė nieko nereiškia. Rusijoje viskas yra kuriama taip, kad palaikytų šį įvaizdį, įskaitant grafičius, gatvių plakatus, šventes, koncertus. Šios didybės kokybė nėra tokia svarbi, svarbiausia – jos kiekis.
Ir išties, palyginus su daugeliu kitų šalių, pavyzdžiui Estija, istorine prasme Rusija yra didi šalis. Rusai visuomet naudos šį teiginį, siekdami sumenkinti kitas valstybes. Mano vienas senas draugas rusas kartais tai daro – jis apibūdina Estijos reikšmę pasaulyje kaip kažką, iš ko galima tik pasišaipyti. Tai, kad gyvenimo kokybė Estijoje yra kelis kartus aukštesnis nei Rusijoje, yra menkniekis – svarbiausia, kad jo šalis yra daug didesnė ir stipresnė.
Yra sunku tai paaiškinti, bet šis priklausymo daug didesniam už tave dalykui jausmas yra labai stiprus. Kaip jau žinote, šis jausmas yra meistriškai išnaudojamas Rusijos institucijų jau ne vieną šimtmetį, o ypač pastaraisiais dešimtmečiais.
Čia neįmanoma nepaminėti ir Antrojo pasaulinio karo, Rusijoje vadinamu Didžiuoju Tautos/Tėvynės karu – didžiausio karo istorijoje – kurio metu SSRS tapo viena iš sajungininkių-nugalėtojų, nepaisant nesuvokiamo aukų skaičiaus. Šią pergalę dažnai vaizduoja ir išnaudoja Rusijos propagandos mašina. Tai skatina rusų patriotizmą, kurie, nugalėję nacius, jaučiasi „išgelbėję pasaulį“. Senesnė ir, panašu, jaunesnė kartos sentimentaliai žiūri ir į sovietinius laikus.
O tie, kurie prisimena tuos laikus ir dabar gyvena Rusijoje, atsidūrė dar prastesnėje situacijoje... Viskas, kas yra blogai, yra pamirštama. Rusijos praeitis yra labai svarbi dabartinei rusų tapatybei – nėra svarbu, kas bus toliau, žmonės jaučiasi esantys didžių protėvių palikuonys.
Gal dėl to dalis rusakalbių Europoje palaiko Rusiją, dalyvauja automobilių mitinguose, Rusiją remiančiuose eisenose, kelia Rusijos vėliavą. Rusai turi panašų didybės jausmą kaip ir britai, tačiau pastarieji mėgsta kartais pasišaipyti iš savęs. Rusai to nedaro. Jie visada yra geriausi, drąsiausi, moraliausi, galingiausi ir taip toliau.
Kovingi, nes mato bendrą priešą
Daugelio rusų atkaklus patriotizmas neabejotinai yra propagandos, kuri kartais atsiremia ir į baimes, padarinys. Tačiau Rusijoje tai yra išpučiama iki precedento neturinčio lygio. Kalbant su rusais, užsieniečius dažnai nustebina įvairūs nenuoseklumai: rusai kaltina VISKĄ, dažnai netgi prieštaraujančius vienas kitam reiškinius bei visuomenes grupes, įskaitant amerikiečius, ukrainiečius, lenkus, nacius, žydus, musulmonus, valdininkus, biurokratus, liberalus, komunistus, homoseksualus... Paklausus bet kurio ruso, kas gadina jo gyvenimą, jis visada turės konkretų atsakymą.
Turint bendrą priešą yra lengviau susivienyti ir išgyventi sunkius laikus, ypač kai nėra bijoma jokių pasekmių. Permetant atsakomybę už savo paties klaidas kitoms grupėms, tu tampi už nieką neatsakingas ir gali tikėti, kad viską išspręs didis lyderis (šiuo atveju, Putinas). Taip gyvenimas tampa daug paprastesnis.
Kaip jau sakiau, propaganda Rusijoje yra nesuvokiamai efektyvi. Vakarų stebėtojus tikriausiai labiausiai stebina tai, kiek daug dėmesio Rusijos žiniasklaida skiria Vakarams: apie tai kasdien kalbama per žinias, vakaro laidas, net ir pramoginėse pokalbių laidose šis bendras priešas yra vienaip ar kitaip paminimas. Pabandykite prisiminti, kada paskutinį kartą ką nors girdėjote apie Rusiją, žiūrėdami savo televiziją (žinoma, kalbant ne apie dabar vykstantį karą)?
Galiu lažintis, kad atsakymas yra beveik niekada. Rusijoje situacija yra visiškai priešinga. Jie yra taip apsėsti Vakarų, kad žiūrint Rusijos televiziją galima pagalvoti, jog visas pasaulis sukasi tik aplink Rusijos ir Vakarų konfliktą. Ši tema yra persmelkusi visą tikrovės suvokimą šiuolaikinėje Rusijoje. Ir tai yra logiška. Kas liks, jeigu bus atsisakyta šios temos? Nieko. Tik ištrupėję keliai, apie kuriuos valdžia nenori, kad galvotum.
Yra labai sunku suprasti rusus. Palyginus su vakariečiais (įskaitant ir ukrainiečius), kurie, nepaisant jų skirtumų visuomet geba rasti bendrų bruožų, rusai yra kitokie. Tačiau mes negalime leisti jų griaunančiai jėgai mūsų sunaikinti. Turime parodyti, kad susitarimas yra stipresnis už ginklą. Tik tada jie turės atlyginti kiekvieną siaubą ir genocidą, kurį jie sukėlė nekaltiems žmonėms Europoje ir už jos ribų.
