Straipsnyje, kurį Vakarų analitikai pavadino kaip „šovinistiniu“, D. Medvedevas žydų kilmės Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį apibūdino kaip priklausomą „pačioms fanatiškiausioms nacionalistinėms jėgoms“ ir apkaltino jį „visiškai pakeitus“ savo politinį ir moralinį kompasą.
„Galima tik įsivaizduoti, kaip V. Zelenskiui buvo šlykštu padaryti tokį moralinį salto“, – rašė jis spalio 11-osios komentare.
Daugelis Kremliaus stebėtojų mano, kad D. Medvedevas galimai kalbėjo apie save.
56 metų buvęs teisininkas kadaise buvo demokratinių pokyčių siekiančių Rusijos liberalų viltis. Kai 2008 m. V. Putinas pasirinko jį prezidentu, daugelis abejojo vyresniojo šio „tandemo“ partnerio motyvais, bet laikėsi minties, kad laukia reformos.
V. Putinas grįžo į prezidento postą 2012 m. ir nuo to laiko liko Kremliuje, nuolat siaurindamas veiklos ribas disidentams bei vesdamas šalį į vis didesnę konfrontaciją su Kijyvu bei Vakarais.
Pastaraisiais mėnesiais V. Putinas susiaurino savo vidinį ratą iki saujelės griežtos linijos šalininkų, o pradėjęs plataus masto invaziją į Ukrainą suvaržymus Rusijoje pakėlė į naują lygį. Bet D. Medvedevas liko savo globėjo malonėje.
Spalio mėnesio komentaras apie V. Zelenskį buvo vienas iš kelių įžeidžiančių straipsnių, socialinių tinklų įrašų ar pastabų, kurias D. Medvedevas paskelbė pastaraisiais mėnesiais. Kai kurie iš jų atkartojo keistą istorinį revizionizmą, kurį V. Putinas naudoja niekindamas Vakarus ir agituodamas už invaziją į Ukrainą.
Plūdimasis ant kitų
Dabartiniame tulžingame Rusijos klimate, kai pareigūnai, įstatymų leidėjai ir valstybinės televizijos svečiai, atrodo, varžosi dėl karingumo, jie neišsiskiria. Tačiau tai smarkiai kontrastuoja su D. Medvedevo, kaip švelnaus būdo, „iPhone“ technokrato, įvaizdžiu.
„Tai ne kiek turinys. Tai jo tonas ir plūdimasis ant kitų. Neprisimenu, kad D. Medvedevas būtų toks buvęs anksčiau“, – sakė Brianas Tayloras, Sirakūzų universiteto politikos mokslų profesorius, daugiausia dėmesio skiriantis Rusijos politikai. Jis sakė, kad D. Medvedevas tikriausiai stengiasi „išlikti aktualus“ politiškai, nes prarado įtakos, kai prieš dvejus metus buvo pašalintas iš ministro pirmininko pareigų.
Kovo mėnesį viename socialinių tinklų įrašų D. Medvedevas Lenkijos, Slovakijos ir Čekijos lyderius, keliaujančius traukiniu į Kyjivą pademonstruoti paramos V. Zelenskiui, lygino su Vladimiro Lenino grįžimu į Rusiją iš tremties 1917 m., prieš pat bolševikų revoliuciją. Beje, traukiniu keliauti šie lyderiai turėjo dėl Rusijos pradėto karo Ukrainoje.
D. Medvedevas teigė, kad Lenkijos elitas yra rusofobiškas ir pyksta už tai, kad prieš 400 metų prarado sosto kontrolę Maskvoje. Bet šis teiginys ignoruoja daug svarbesnius ir naujesnius veiksnius: pavyzdžiui, dešimtmečius trukusį sovietų dominavimą Lenkijoje ir jos kaimynėse.
Jeilio universiteto istorijos profesorius, knygų autorius ir regiono ekspertas Timothy Snyderis šį įrašą pavadino „grotesku“ ir teigė, kad D. Medvedevas bando save pozicionuoti kaip populistą, kalbantį eiliniams Vidurio ir Rytų Europos piliečiams.
„Tačiau jis pats yra pasaulinio elito karikatūra, turtingas be jokios priežasties, bandantis svetimoje šalyje diktuoti žmonėms, ką jie turėtų daryti ir kaip galvoti, pritardamas karui tik dėl savo paties patogumo, nieko daugiau“, – tinklaraščio įraše rašė T. Snyderis.
Šalia savo žmogaus ir jo pinigų
Įkalinto opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno ir jo bendražygių atliktas tyrimas 2017 m. atskleidė, kad pasinaudamas labdaros ir ne pelno siekančiomis organizacijomis D. Medvedevas surinko 1,2 mlrd. dolerių aukų iš magnatų ir valstybinių bankų, o šias lėšas nukreipė brangaus turto, tarp jų ir prabangių namų, įsigijimui.
Vašingtone įsikūrusios ekspertų grupės „Center for a New American Security“ bendradarbė Marija Snegovaja sako, kad karingos viešosios D. Medvedevo retorikos suaktyvėjimas yra bandymas parodyti lojalumą V. Putinui, kai kyla grėsmė, jog viduje gali kilti politinis konfliktas. „D. Medvedevas gali siekti parodyti visiems, kad jis yra sistemos dalis, kad jis iš esmės yra V. Putino pusėje“, – sakė ji Radio Free Europe/Radio Liberty.
„Manau, kad jis labai nori bent jau užsitikrinti saugumą. Jo tikslas šiuo metu yra išgyventi sistemoje, o ne lipti atgal į vertikalės viršūnę“, – teigė ji, turėdama omenyje D. Medvedevo įtakos praradimą nuo prezidentavimo pabaigos 2012 m. ir ministro pirmininko posto netekimo 2020 m.
D. Medvedevas kadaise atstovavo vienai įtakingai frakcijai iš konkuruojančių grupių, kurias V. Putinas išnaudoja siekdamas išlaikyti valdžią. Tačiau bėgant metams jis prarado politinį svorį, o kai kurie jo sąjungininkai, pavyzdžiui, buvęs Atviros vyriausybės ministras Michailas Abyzovas ir verslininkai broliai Ziyavudinas ir Magomedas Magomedovas, atsidūrė už grotų.
Pats D. Medvedevas iškrito iš siaurėjančio V. Putino vidinio rato, kuriame dabar dominuoja saugumo tarnybų išsilavinimą turintys vanagai. Iš dalies taip nutiko dėl gėdingų kaltinimų korupcija, teigia analitikai.
„Penktoji išdavikų kolona“
Karui Ukrainoje aptemdžius Rusijos ateitį, atmosfera V. Putino rate gali būti labiau įtempta nei bet kada anksčiau.
Smerkimai ir išpuoliai prieš „silpnąsias elito grandis“ dažnėja ir didele dalimi sukels dinaminius procesus, ypač kai ekonomika traukiasi po griežtų Vakarų sankcijų, sako M. Snegovaja.
V. Putinas griežtai užspaudė bet kokį pasipriešinimą karui Ukrainoje. Kovo viduryje pasakytoje kalboje jis tvirtino, kad šalyje yra „penktoji nacionalinių išdavikų kolona“ ir kad rusai „visada galės atskirti tikrus patriotus nuo niekšų ir išdavikų“.
Pastarosiomis savaitėmis, po pirmųjų nesėkmių kare prieš Ukrainą, pasirodė pranešimų, kad aukšto rango Rusijos pareigūnams buvo paskirtas namų areštas. Griežtos linijos vanagai elito gretose įtaria, kad D. Medvedevas ir jo bendražygiai visiškai nepalaiko karo, todėl jis gali tapti patraukliu taikiniu, sakė M. Snegovaja.
Buvęs artimas D. Medvedevo patarėjas Arkadijus Dvorkovičius praėjusį mėnesį buvo apkaltintas valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ aukšto rango įstatymų leidėjų „nacionaline išdavyste“, išreiškęs susirūpinimą dėl karo ir užuojautą civiliams Ukrainoje.
Netrukus A. Dvorkovičius atsistatydino iš Skolkovo fondo pirmininko pareigų – tai technologijų centras, esantis Maskvos regione, kuris imituoja Silicio slėnį ir kurį D. Medvedevas savo prezidentavimo metu reklamavo kelionėje į JAV.
Prisimenate „perkrovimą“?
D. Medvedevas pastaruosius du dešimtmečius buvo vienas ištikimiausių V. Putino sąjungininkų. V. Putinas 2008 m. pasinaudojo buvusiu advokatu ir pasodino į prezidento kėdę, kad nepažeistų tuo metu galiojusios nuostatos, jog tas pats asmuo negali eiti prezidento pareigų daugiau nei dvi kadencijos iš eilės.
Tai, kad V. Putinas pasirinko D. Medvedevą, o ne buvusį KGB pareigūną Sergejų Ivanovą, „rodė naujo, liberalesnio laikotarpio Rusijos politikoje galimybę, arba bent jau to kai kurie tikėjosi“, savo atsiminimuose rašė 2012–2014 m. JAV ambasadorius Maskvoje Michaelas McFaulas. D. Medvedevas „kalbėjo įmantresniu rusų kalbos stiliumi nei V. Putinas ir atrodė labiau orientuotas į vakarietiškas idėjas arba bent jau susipažinęs su jomis“, rašė jis.
D. Medvedevas nėra iš KGB ir yra tos rusų kartos atstovas, kuris į Vakarus ir Sovietų Sąjungos žlugimą, žiūrėjo pozityviau nei vyresnieji. Sovietų Sąjunga žlugo kai jam buvo 20 metų, o V. Putinui beveik 40 metų.
2009 m. rugsėjo mėn. straipsnyje, kuriame išdėstė savo politinę viziją, D. Medvedevas Rusijos demokratiją apibūdino kaip „trapią“ ir kurią „reikia saugoti“. Jis paragino siekti dialogo su pilietine visuomene ir paminėjo pokyčius, kurių ėmėsi siekdamas pagerinti konkurenciją rinkimuose. „V. Putinas niekada to nesakė“, – rašė M. McFaulas.
Ruošdamas savo buvusį kampanijos vadovą į aukštą postą, V. Putinas sakė, kad D. Medvedevas kartais gali būti kietesnis už jį – ši pastaba vėliau atrodė pranašaujanti Rusijos invaziją į Gruziją 2008 m. rugpjūčio mėnesį, tai yra praėjus trims mėnesiams po to, kai D. Medvedevas pradėjo eiti pareigas.
Tačiau nepaisant šio žingsnio, D. Medvedevo prezidentavimas, atrodo, žadėjo pokyčius tiek namuose, tiek santykiuose su Vakarais.
Jis vykdė reformas namuose, pritarė prezidento Baracko Obamos JAV ir Rusijos santykių „perkrovimui“. 2010 m. balandį jis su B. Obama pasirašė Naująją START branduolinės ginkluotės mažinimo sutartį, tada kartu šypsojosi su sūrainiais rankose, apsilankė Silicio slėnyje.
Žvelgiant iš šono
D. Medvedevo metamorfozė neįvyko per naktį. Tai vyko pamažu prastėjant Rusijos ir JAV santykiams ir tikriausiai prasidėjo 2011 metų pabaigoje, kai V. Putinas apkaltino Jungtines Valstijas kurstant protestus dėl sufalsifikuotų parlamento rinkimų ir savo sprendimo grįžti į prezidento postą 2012 metais.
V. Putinas apsikeitė darbo vietomis su D. Medvedevu, pastarasis liko ministro pirmininko poste iki 2020 m. sausio mėnesio. Analitikai teigė, kad V. Putinas pakeitė D. Medvedevą vyriausybės vadovo poste, kai jam nepavyko įgyvendinti prezidento vidaus politikos prioritetų, tarp jų ir pagerinti gyvenimo lygio šalyje.
Tačiau sukrėtimas įvyko V. Putinui pristačius konstitucines pataisas, kurios leistų jam vėl kandidatuoti į prezidentus 2024 ir 2030 m. Šiuo žingsniu galėjo būti siekiama nuslopinti kalbas apie poputininę Rusiją ir užtikrinti, kad V. Putinas galėtų išlikti valdžioje ilgus metus.
V. Putinas paskyrė D. Medvedevui naujas Saugumo Tarybos pirmininko pavaduotojo pareigas. Saugumo Taryba yra viena iš pagrindinių sprendimų priėmimo strateginiais klausimais institucijų, tačiau vis tiek tik pataria prezidentui. Kai kurie analitikai šią poziciją vertina kaip savotiškus politinius D. Medvedevo senelių namus. Mažai tikėtina, kad V. Putinas „juo dar kadanors pasitikės“, sakė B. Tayloras.
D. Medvedevas yra vienas iš politikų, kuriais rusai mažiausiai pasitiki, o V. Putinas uždraudė jam kandidatuoti su partija „Vieningoji Rusija“ 2021 m. rugsėjį vykusiuose parlamento rinkimuose.
Maždaug nuo to laiko D. Medvedevas, regis, siekė sugrįžti į dėmesio centrą savo aštriais, vanagiškais pareiškimais, suderintais su valstybinės televizijos retorika.
Naujasis įžūlaus rusų nacionalisto įvaizdis „jam nelabai tinka“, bet gali būti strategijos sugrįžti į valdžią dalis, sakė B. Tayloras.
„Manau, kad jis vis dar turi (gal ir nelabai realių) politinių ambicijų. Jis nežino, ar režimas patirs sukrėtimų per ateinančius kelerius metus, bet mieliau būtų valdžioje, nei ne valdžioje“, – sakė jis. – Jis netgi gali manyti, kad vėl galėtų gauti aukščiausią postą.“
