-Mama dirbo kasininke. Tėtis dirbo daug kur, paskutinė darbovietė – ligoninė. Šeimoje visada buvau skatinamas, palaikomas ir suprantamas. Buvau jauniausias vaikas šeimoje. Sesuo ir brolis – vyresni. Kaip jie sako, buvau numylėtinis šeimoje.
Pats turiu tris vaikus: du berniukus ir mergaitę. Esu apolitiškas, mano partija – mano šeima.
-Baigėte J. Janonio vidurinę mokyklą (dabar – J. Janonio gimnazija, -aut.). Kaip atsimeni tuos laikus?
-Džiaugiuos ir didžiuojuosi, kad baigiau J. Janonio vidurinę mokyklą. Mėgau viską organizuoti, siūlydavau įvairias idėjas. Nebuvau pavyzdingas mokinys, pažymių knygelėje tekdavo įsiklijuoti papildomų lapų pastaboms. Su mokytojais santykiai iki šiol geri, buvau ir esu laukiamas mokykloje.
-Kaip prasidėjo Jūsų pažintis su menu?
- Šeimoje nebuvo menininkų. Įtaką man padarė brolis: vaikystėje jis iš plastilino lipdydavo kareivėlius, tai buvo mano pirmoji pažintis su menu. Tėveliai taip pat visada skatino ir mane palaikė. Ir dabar nieko nemoku, išskyrus meną.
Į tuometinį dailės institutą įstojau iš pirmo karto, antru numeriu. Tai buvo mano svajonė, netikėjau, kad įstosiu. Antro kurso pradžioje paėmė į armiją, paskui grįžau ir baigiau studijas. Armija buvo naudinga patirtis. Paskui vėl viskas sekė iš naujo – nauji kurso draugai, mokslai.
-Studijos ugdo ar gadina menininką, jo braižą?
-Dėstytojai turi padėti studentams, perteikti jiems savo patirtį, padėti tobulėti. Asmenybės nesutrypsi, ji įgyja atsparumą. Menas man, studentui, padėjo kovoti su negatyvia supančia aplinka, aplinkui matomu absurdu. Turėjai būti kovotojas. Dabar studentams nėra prieš ką kovoti.
Nežinau ar turiu savo braižą, sakau tai be jokio maivymosi. Iš kiekvieno menininko, jo darbų gauni tam tikrą inspiraciją, įspūdį. Kartais – teigiamą, kartais – neigiamą. Man imponuoja skulptorius P. Raštikas. Man patinka jo darbai ir jo, kaip asmenybės, natūralumas. Nereikia į viską žiūrėti profesionalo akimis, tada dingsta pažinimo džiaugsmas. Menininko asmenybė ir jo darbai – atskiri dalykai.
-Ar sunku buvo apsispręsti po studijų Vilniuje grįžti į Šiaulius?
-Žmonės, kurie išvažiuoja iš savo miestelių studijuoti kitur, turi grįžti atgal, atiduoti savotišką duoklę. Turime būti patriotais, ne tik imti, bet ir duoti savo miestui, savo šaliai. Man nebuvo sunku grįžti į Šiaulius.
-Ar nebūna akimirkų, kai kyla noras išvažiuoti, viską mesti?
-Ateina laikas, kai norisi spjauti į viską ir išvažiuoti. Norėčiau gyventi mažame miestelyje pietų Prancūzijoje. Pagyventi sau. Dirbau sąžiningai, todėl, manau, kad savo duoklę šaliai, miestui jau atidaviau. Norėčiau niekur nebeskubėti ir rasti laiko vėl skaityti knygas. Žmoniškieji faktoriai kaip pavydas, neapykanta man svetimi. Menininkas dažnai verda pats savo sultyse: niekas nesako savo nuomonės, retai sulauki atgalinio ryšio. Esu reiklus sau, gal net per daug. Ką darau, noriu padaryti gerai, nes žmogus gyvena tik vieną kartą. Nenoriu „chaltūrinti“, kad paskui pats savęs neimčiau smerkti.
-Dirbate reklamos srityje. Kas Jums yra reklama?
-Pirmiausia tai – pragyvenimo šaltinis. Reklamos funkcija – padėti parduoti prekę ar paslaugą. Visgi, reklamas kuria menininkai, taigi tai – komercinis menas, iš kurio menininkas gali pragyventi. Jeigu menininkas sako, kad jis „neparduoda savo darbų“, vadinasi, jų niekas neperka. Man patinka kurti reklamas. Reklamoje gali kalbėti savo kalbą, stiliumi, spalvomis. Reklama tai – nauja komunikacijos forma. Žinoma, būna vidinių sunkumų, kai reikia sukurti reklamą niekuo neišsiskiriančiai firmai, tačiau vėlgi tai – iššūkis ir turi galvoti kaip tu tą išspręsi ir pateiksi. Reklama jau tapo neatskiriama visų mūsų gyvenimo dalimi.
-Kokią parodą rengiate ir ketinate pristatyti visuomenei?
-Tai – jubiliejinė paroda. Man 45 metai ir tuo pačiu 20 metų, kai baigiau Vilniaus dailės institutą. Iš tiesų žiūrovų laukia jungtinė paroda, ją sudaro net 4 parodos: dvi iš jų – reklamos projektai ir prekių ženklai, bei dvi – fotografijų: „Ir tada jie nusprendė išplaukti“ bei „Viena diena. Vienas šokis.“ Šiaulių dailės galerijoje bus eksponuojami per penkerius metus mano sukurti darbai. Laukiu atgalinio ryšio iš žiūrovų, atiduodu save jų teismui.
-Kokie Jūsų ateities planai?
-Važiuosiu į Latviją dėstyti, taip pat laukia parodos atidarymas.
O šiaip – laukiu kol užaugs vaikai ir galėsime gyventi sau. Noriu, kad jiems viskas gerai sektųsi.
Galima gyventi be svajonės, bet be aistros – ne. Reikia aistringai mylėti, aistringai dirbti.
INFOBOXAS
V. Dambrauskas baigė Šiaulių J. Janonio vidurinę mokyklą, studijavo Vilniaus dailės institute.
Baigęs studijas keletą metų dirbo dailininku Šiaulių miesto kultūros centre.
Nuo 1998 m. Šiaulių universiteto Menų fakulteto Piešimo katedros dėstytojas, docentas.
Surengė autorines fotografijos, tapybos, kompiuterinės grafikos parodas Suomijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje.
Kino filmo „Sapnai.Žana.” režisierius, scenaristas, prodiuseris.
Knygos „Firmų ženklai ir logotipai” (1997) autorius.
Lietuvos dizainerių sąjungos narys.
Interviu savaitraščiui „Šiaurės kryptis“ 2009 09 24.
