Dizainerio pasakojimas apie dukrytės gudrybes, santykius su žmona ir norą grįžti prie karatė atskleidžia jo šiltą ir įsimintiną asmenybę.
Šeima kaip atrama
Mados pasaulis neretai atrodo paslaptingas ir blizgus, tačiau už podiumo – sunkus ir alinantis darbas. Nors tai reikalauja daug energijos, Seržas randa laiko šeimai, ypač savo mažajai dukrytei.
„Studijoje dabar praleidžiu mažiau laiko nei namie, nes noriu kuo daugiau laiko būti su savo šeima, matyti kaip auga mažoji Laurutė. Todėl dalį darbų persikėliau į namus, net ir susitikimus dažniau darau online, išskyrus, žinoma, primatavimus, kuriuos būtinai atlieku gyvai. Aš dar dėstau ir Vilniaus dizaino kolegijoje, tai dėstymas irgi dabar yra hibridinis – kartais važiuoju į kolegiją, o kartais dėstau nuotoliu“, – pasakoja jis.
Dizaineris su Indre dalinasi ne tik kasdienybe, bet ir darbu. Jie kartu organizuoja tvarios mados festivalį „SUSTAINABLE FASHION WEEK Vilnius“. Seržas taip pat prisideda prie Indrės projektų, padeda kuriant grafikos dizainą ir kitus vizualinius sprendimus. Jiedu kartu augina dukrytę, stengdamiesi dalintis atsakomybėmis ir skirti jai kuo daugiau kokybiško laiko.
„Suderinti darbus ir aktyvią tėvystę nėra taip paprasta. Labai faina, jeigu padeda močiutė, o jeigu ne, aš turiu Indrei suteikti bent porą valandų laiko jos darbams. Ir tuo metu, žinoma, jau nepadirbsi, - mažoji reikalauja išskirtinio dėmesio tik jai ir jokio „multitaskinimo“ nepripažįsta, bet gal ir gerai“, – atvirauja dizaineris.
Vestuvinė suknelė – pasitikėjimo išraiška
Prieš daugiau nei dvejus metus Seržas su Indre sumainė žiedus. Žmona patikėjo jam kurti savo vestuvinį įvaizdį, kas yra didžiulis pasitikėjimo ženklas.
„Kadangi mes mylime vienas kitą, pasitikime vienas kitu, tai Indrė sakė sukurti taip, kaip aš tai matau, tik prašė minimalistiškai, tačiau elegantiškai, kad drabužis nedominuotų. Tai buvo vienintelė sąlyga. Rezultatas gavosi puikus – minimalistinė, šilkinė suknelė. Jai labai patiko, ji labai puikiai jautėsi ir ne tik į mūsų vestuves ėjo su ta suknele“, – sako vyras.
Santykiai su žmona Indre – svarbi jo gyvenimo dalis. Jų ryšys grįstas atvirumu bei pasitikėjimu.
„Mes su Indre esame pilnai atviri vienas kitam, visada paaiškiname ką darome, kur einame, kodėl, visada viskuo dalijamės vienas su kitu. Jei kas nepatinka ar netinka, išsiaiškiname iškart“, – džiaugiasi jis.
Tėvystė brandžiame amžiuje
Seržas jau yra keturių vaikų tėvas ir mažąją dukrytę augina prikaupęs nemažai patirties.
„Metų tarpas tarp pirmojo ir paskutinio vaiko yra 35 metai, tai didelis skirtumas, iš tiesų. Gaila, su sūnum Eminu aš praleidau mažai laiko. Tai buvo mano pirma santuoka, kuri ilgai netruko. Aš išvažiavau iš Armėnijos – norėjau realizuotis, norėjau laisvės, norėjau ieškoti ir pats daryti, kad nebūtų tėvų, įkyrių draugų šalia, norėjau viską pradėti nuo nulio. Dėl to tos pirminės patirties aš turiu minimaliai, nes matydavomės su Eminu Armėnijoje tik per kiekvienas atostogas, nors, kai tik galėdavau, skrisdavau pas jį.
Tačiau, aš pilnai dalyvavau Ani ir Aarono atėjime į gyvenimą.
Ir, žinoma, dabar stengiuosi kuo pilniau ir turiningiau būti šalia mažytės Laurutės. Brandi tėvystė įneša visai kitokių potyrių ir spalvų, matai tai, ką anksčiau praleisdavai, turi daugiau laiko, galop juk ir aš kitoks, o ir galimybės atliepti itin žingeidaus vaiko poreikius dabar yra visai kitos.
Daug keliaujam, rodom įvairius kraštus, kultūras, daug dėmesio skiriam ankstyvajam lavinimui – mažoji labai muzikali, auga muzikalioj aplinkoj – pianinu groja ir Indrė, ir ypač brolis, Indrės sūnus Domantas, ir net aš mėgėjiškai. Laurutė visada prisijungia su savo natelėmis. Tą skatinam, jau net operoje yra buvusi, netrukus susipažins ir su orkestru, nekantraujam, kada pradės lankyti muzikos mokyklą. Juokaujam, kad dėl stipraus balso ir meilės operai jau dabar gali eiti į „La Scala“ atranką“, – dalijasi dizaineris.
Dukrytė puikiai geba reikalauti dėmesio
Seržas su Indre stengiasi saugoti dukrytę nuo kompiuterių ir telefonų ekranų, tačiau tai nėra lengva, nes abiem tenka dirbti kompiuteriais, o mažylė tai matydama, kaip įmanydama stengiasi pritraukti į save tėvų dėmesį.
„Ji turi tiek fantazijos, kaip neleisti... dėl to realiai beveik jau nebedirbame tuo pat metu. Ji puikiai supranta, kokie judesiai keičia situaciją, kur tu greitai reaguoji. Ji žino, kad jeigu užlips ant kėdės ar stalo – tai pavojinga situacija, tai tu iš karto reaguoji, atbėgi ją gelbėti“, – juokiasi Seržas.
Dizaineris dalijasi, kad įvairių, žaismingų situacijų namuose būna dažnai – ypač tuomet, kai jis bando susikaupti arba įnirtingai dirba.
„Būna, aš tik sekundei atsistoju, išgerti vandens, o kompiuteris ir visi darbai jame įjungti, ypač kokia grafinė programa, kur užtenka ne tokį judesį padaryti arba ne tą mygtuką paspausti ir galima lengvai sugadinti visą tą pusantros paros darbą. Tai ji puikiai tą žino. Vos atsistoju ir ji staigiai užlipa ant tos kėdės ir jau žiūriu rankytės ant kompo, bet tuo metu ji ne į ekraną žiūri – ji žiūri į mane. Tada aš aišku atbėgu ir bandau gelbėti tą situaciją.
Ji taip nori dėmesio sau, bet aišku tu tai puikiai supranti, įvertini ir, aišku, nepyksti, o stengiesi greičiau tą darbą pabaigti ir vaikui laiko skirti, juk tai ir svarbiausia“, – šypsosi S. Gandžumianas.
Ypatingas ryšys su Italija
Seržas Gandžumianas jau daugelį metų puoselėja ypatingą ryšį su Italija – ši šalis jam tapo ne tik įkvėpimo, bet ir profesinės veiklos dalimi.
„Jeigu skaičiuoti metus, tai jau virš 33 metų su italais dirbu. Dariau ir batų kolekciją Italijoje, dirbu ir su italų audiniais, ir kuriu marškinių kolekciją“, – pasakoja dizaineris.
Tad nenuostabu, kad ir jo mažoji dukra jau spėjo pažinti šią šalį iš arti.
„O taip, „certo“ (it. žinoma), labai daug kartų, – ji jau tikra italė“, – šypsosi Seržas, paklaustas, ar jau supažindino dukrą su Italija.
Nors dukrytei dar tik dveji, ji jau rodo susidomėjimą kalbomis.
„Laura labai žingeidi ir aktyvi, pradėjo labai anksti kalbėti ir ne tik lietuviškai – bando atkartoti kai kuriuos armėniškus, taip pat ir itališkus bei angliškus žodžius“, – dalijasi dizaineris.
Jis pasakoja, kad rytais mažylė kartais pasveikina tėvus itališkai: „Būna, ryte sako „Buongiorno“. Taip pat puikiai atsirenka, kada su kuo kokia kalba kalbėti. Keliaujant žino, kad dažniausiai sveikinsis angliškai, o susitikus italus – „ciaoooo“.
Tėtis ir senelis vienu metu
Seržas ne tik augina mažylę, bet ir yra senelis. Vyriausias jo sūnus šiuo metu su šeima gyvena Armėnijoje, tad domėtis anūku dažniau tenka pasitelkiant išmaniąsias technologijas.
„Kai aš sūnui rašau į Armėniją kokį rūpestingą klausimą apie anūką, klausiu kaip sekasi ir panašiai, aš vis klausinėju, klausinėju, o sūnus man atsako, atsako, ir ties kokiu penkioliktu klausimu rašo: „Aš suprantu, kad tu bandai vaidinti senelį, bet aš tiek laiko neturiu, kad į viską atsakinėti“, tai čia juokinga, aišku“, – sako jis.
Seržas džiaugiasi galėdamas stebėti, kaip auga jo anūkas, ir mato jame daug savo bruožų.
„Jis ir panašus į mane, ir labai žingeidus, šūstras, irgi savo tėvais manipuliuoja. Jis gimęs 2017 metais, tai jam jau septyneri, jau eina į mokyklą. Anūkas labai gudrus yra, visada sugalvoja priežastį, kodėl kažko nepadaryti ir labai filosofiškai viską aiškina. Tai už tai, kad geba aiškinti ir įtikinti – dešimt balų, bet už tai, kad kažko nepadaro – du“, – juokiasi Seržas.
Laisvalaikis – kūrimas ir buvimas su šeima
Nepaisant užimto gyvenimo ritmo, Seržas randa laiko savo pomėgiams.
„Mėgstu pasivaikščioti, ypač su šunimi (turim nuostabų Vokiečių aviganį), o išskirtinė mano laisvalaikio atgaiva yra joga. Aš labai mėgstu jogą, užsiimu virš 40 metų ir tikrai žinau, ką ji gero padaro su mano organizmu, kokius teigiamus dalykus duoda, kaip palaiko mano aktyvumą, vis tiek man jau nebe 25 ir tu jauti kiekvieną dieną.
Anksčiau galėjau parą laiko sėdėti ir daryti darbus, o dabar – valandą dvi pasėdžiu ir jau jaučiu, kad reikia 5–7 minutes pavaikščioti ir pasimankštinti. Tai joga man yra labai svarbus dalykas“, – sako dizaineris.
Viena iš Seržo ilgalaikių aistrų – kovos menai. Nors šiuo metu tėvystė ir darbai atima daugiausia laiko, vidinė liepsna kovos menams vis dar dega.
„Aš kažkada ir karate užsiiminėdavau, gyvendamas Armėnijoje net buvau Armėnijos karate rinktinėje, tai mano svajonė būtų tam vėl skirti laiko, – pripažįsta Seržas. – Visada kimono šalia, kaip tikra relikvija, nors jau seniai nebuvau jo apsivilkęs, bet tarp drabužių tas kimono ant viršaus vis dar guli.
Su laiku viskas keičiasi, nesaikų smalsumą ir temperamentą keičia brandumas ir išmintingumas. Dabar aš noriu skirti laiko savo dukrytei ir santykiams“, – sako jis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
