Elvyra Žvirblienė
Prieš porą mėnesių pristatėte naują rankų darbo trikotažo kolekciją. Ar leidžiate sau, Indra, bent kiek atsikvėpti po kolekcijos pristatymo, juk nuveiktas didelis ir svarbus darbas.
Na, taip, tik ir ilsėkis (juokiasi)... Atsikeli kitą rytą po kolekcijos pristatymo, o darbų – dar daugiau.. Kol esu susitelkusi dirbti su nauja kolekcija, iš tiesų net pačiai atrodo, kad skubėjimas ir chaosas baigsis tą dieną... Na, bet pristatai kolekciją ir privalai šią netvarką kažkaip išsrėbti – sutvarkyti visus buitinius reikalus: salę, avalynę... Tada prasideda klientų skambučiai. Atsiverčiu telefonų sąrašą, o jis dažniausiai padvigubėjęs. Ir nenuostabu, nes kokį porą mėnesių prieš pristatymą dirbu vien prie kolekcijos, o klientai kurį laiką nustumti į šalį. Bet jie juk niekur nedingsta (juokiasi).
Keičiatės? Esu skaičiusi ne vieną nuomonę, kad paskutinė jūsų kolekcija nuosaikesnė, ramesnė.
Čia jau mitas. Tiems, kurie taip kalba, siūlau įeiti į mano internetinį puslapį ir pažiūrėti, kiek ryškių kolekcijų esu sukūrusi. Dvi. Žmonės yra linkę sudėti „štampus“. Manau, kad mano kolekcijos nėra nei ryškios, nei nuosaikios – jos yra visokios, nes dizaineris ir turi būti visoks. Ne vienpusis. Kiekviena nauja kolekcija yra tokia, kokią man norisi tuo metu kurti. Visada turiu temą, įkvėpimo šaltinį, pagal tai ir ieškau naujų formų.
Megztų drabužių kolekcijas pristatote kasmet. Pertraukos nepadarėte netgi tada, kai gimė dukrelė Frida Ava.
Būna ir du kartus per metus, bet tai nereiškia, kad save spaudžiu ir verčiu būtinai pristatyti kolekciją. Nesinori nuskriausti mažąją, todėl visų pirma atsižvelgiu į ją, o tada į visus kitus savo norus ir poreikius. Bet to, kaip jau ne kartą esu sakiusi, kolekcijų net nevadinu kolekcijomis, o mažais teatriukais, parodomis, gal performansais...
Megztų drabužių gerbėjų Lietuvoje niekada netrūko. Sakykite, kokius privalumus, jūsų manymu, megzti drabužiai turi palyginti su siūtais?
Teisybės dėlei pirmiausia turiu pasakyti, kad žymiai lengviau yra kolekciją pasiūti nei numegzti. Pati kadaise siuvau ir žinau, kad su nebloga komanda siūtų drabužių kolekciją galima paruošti maždaug per porą mėnesių, o megztas daiktas gimsta per žymiai ilgesnį laiką. Bet mezginiai yra gerokai mažiau pavaldūs madai. Jie buvo ir tebėra savotiška klasika, kuri tarsi perduodama iš kartos į kartą. Netgi kiekvienoje garsiausių pasaulio dizainerių kolekcijoje visada rasime kažką iš trikotažo. Be to megztas apdaras visada labiau patraukia dėmesį nei siūtas, aišku, jei jis tikrai kokybiškas ir originalus.
Kita vertus, visuomenė tampa palankesnė trikotažui. Viena priežasčių – trikotažo beveik nereikia lyginti. Mezginys tai drabužis, kuris nereikalauja ypatingos priežiūros, o pats didžiausias privalumas – mano megztų drabužių dydžiai yra nuo 34 iki 44. Siūti tokių dizaineriai neturi galimybių, jie savo kolekcijas priversti apriboti vos dviem pačiais mažiausiais dydžiais.
Indra, bet juk pilnesnės moterys kaip tik gana dažnai bijo dėvėti megztus drabužius, nes jie vizualiai tarsi stambina.
Viskas priklauso nuo modelio. Nesakau, kad kiekvienas megztas drabužis tiks 44 dydį nešiojančiai moteriai, bet, pritaikius tinkamą modelį, net apkūnesnė moteris gali atrodyti stilingai ir gražiai.
Yra moterų, kurios puikiai sugeba pačios nusimegzti drabužius, bet tos, kurios nemezga, dažnai negali sau leisti įsigyti originalų dizainerės kurtą apdarą. Brangu, ypač ekonomikos krizės sąlygomis.
Individualiai siūtas ar megztas drabužis – prabangos prekė. Bet pastebėjau, kad žmonės vis dažniau renkasi vieną kokybiškesnį ir originalesnį megztinį nei 5 pigius. Bent jau mano klientės sako, kad krizės metu labiau apsimoka pirkti vieną kokybišką daiktą, o ne švaistyti pinigus drabužiams, kurie greitai atsibosta arba susidėvi.
Ar pati mėgstate rengtis savais megztais drabužiais?
Dėviu ir tikrai mėgstu rengtis megztais drabužiais, tiek žiemą, tiek vasarą. Kita vertus, nesu ir močiutė, „apsimezgusi“ nuo galvos iki kojų. Svarbiausia, kad drabužis man tiktų, atrodytų gražiai ir stilingai. O ar jis megztas, ar siūtas, priklauso nuo aplinkybių: nuo oro ir nuotaikos tą dieną.
Ar visada lengvai pavyksta suderinti kūrybą, mezgimą ir motinystės rūpesčius? Fridai dar tik dveji, į darželį ji turbūt neina.
Turime auklę, kuri ateina maždaug tris kartus per savaitę, kai būtinai reikia, kad kažkas pakeistų mane ar Dovą, o kitu laiku susitvarkome patys. Veiklos iš tiesų pakanka, bet viską lyg ir spėju. Fridos gimimas tik pakoregavo dienos ir gyvenimo režimą. Anksčiau mėgdavau naktinėti, o dabar esu priversta keltis kartu su Frida, gana anksti. Noriu dar ką nors iš ryto nuveikti, todėl keliuosi paprastai keliomis valandomis anksčiau nei Frida. Kartais šeštą, kartais septintą ryto. Bet man tai nėra sunku. Kita vertus, darbai neužsibaigia kolekcijomis. Man taip pat labai svarbu pamaitinti šeimą sveiku maistu, todėl stengiuosi kuo daugiau gaminti namie. Sriubytė, mėsytė – viskas ne kepta, o troškinta, ir iš kiek įmanoma kokybiškesnių produktų. Aišku, būna ir kitokių dienų, kad ir prieš kolekcijos pristatymą: tada jau pietų stalas būna kur kas kuklesnis, kartais tenka ir šaldytais produktais pasimaitinti. Bet tai išimtys (juokiasi).
Panašu, kad Frida savo tėvus, du jaunus kuriančius žmones, įpratusius gyventi laisvai, gal net kažkiek bohemiškai, „įstatė į rėmus“.
Vaikas negali „įstatyti“ tėvų į jokius rėmus, jei jie patys nori gyventi kitaip. Mes su Dovu esame dizaineriai, ne tapytojai, ne skulptoriai. Abu atstovaujame taikomajam menui, kuris yra arčiau žmogaus, o aukščiausia meno forma, mano supratimu, – kiek gali savo meną parduoti. Todėl savo darbe esame priversti planuoti ir laikytis tam tikros disciplinos.
Kol nebuvo Fridos, su Dovu dažnai keliaudavote. O kaip dabar?
Aišku, keliones teko pristabdyti, bet neseniai draugai pakvietė mus pasisvečiuoti Italijoje. Fridos kartu nepasiėmėme, o kai ten nuvykome, labai gailėjomės. Kelionė buvo nuostabi, įspūdžiai puikūs. O Frida yra tokio amžiaus, kad viskuo labai domisi, todėl labai gaila, kad jos nebuvo kartu su mumis ir ji neturėjo galimybės patirti tiek gražių įspūdžių. Bet, greičiausia, kad į kitą kelionę, kuri jau nebe už kalnų, pasiimsime ir mažąją...
Kodėl Fridą leidžiate į mokyklėlę, o ne į darželį?
Ji dar maža, vos prieš porą dienų suėjo dveji, bet stengiamės pratinti ją ir prie kitos aplinkos, ne tik prie namų. Mokyklėlėje ji piešia, šoka... Jau matome savo vaiko polinkius. Jie akivaizdūs – Frida turi puikią klausą, yra plastiška ir labai nori šokti. Užsiėmimą suras bet kur: ji labai „patogus“ vaikas, kuriam smagu tiek su mano siūlais, tiek su Dovo technika. Pastebėjome, kad Frida labai tapatinasi su mumis. Nori viską daryti, ką ir mes veikiame. Adatėlės mano vaiko gyvenime atsirado taip anksti, kad net baisu kam nors pasakyti, bet mačiau, kad vienintelis būdas – duoti jai tas adatėles, nes kitaip būtų gvelbusi ir susižeidusi. Motinystė man padėjo suprasti, kad tai, jog vaikas mažas, dar nereiškia, kad jis viską mažiau supranta nei mes, suaugusieji.
Sakoma, kad vaikai ateina į gyvenimą tam, kad mus kažko išmokytų.
Ne tik vaikai. Kiekvienas žmogus, buvęs ir esantis mūsų gyvenime, kažko išmoko. Tą supratau ne taip seniai, tada, kai geriausia mano draugė išvažiavo iš Lietuvos. Manau, kad bet kuris artimesnis kontaktas su kitu žmogumi yra savotiški mainai, žmogus kažką duoda tau, tu – jam, bet privalai tą žmogų paleisti. Nesvarbu, kas jis bebūtų ir kiek brangus tarpusavio ryšys. Paprastai labai sunkiai paleidžiame tuos, kurie mums svarbūs ir kuriuos mylime, bet tai neišvengiama: dabar jau žinau, kad kitaip ir negali būti.
Su Dovu Serapinu kartu esate jau devintus metus. Kas pasikeitė jūsų santykiuos per tą laikotarpį?
Matote, kad esame vis dar kartu, vadinasi, nelabai kas pasikeitė (juokiasi). Ryškiausias pokytis: atsirado viena nauja ir labai svarbi tema mūsų pokalbiuose – Frida. Kita vertus, stengiamės, kad rutina neįsibrautų į santykius, todėl kai tik galime, išsprunkame kur nors dviese. Nesame tie tėvai, kurie savo vaiką laiko prisirakinę prie kojos. Tikrai pasinaudojame proga, jei tėvai sako „atvežkite, labai pasiilgome Fridos“, arba „atvažiuojame pasiimti“. Turime visą krūvą senelių ir visiems leidžiame pasidžiaugti anūke. Pirmą kartą tai padaryti buvo sunku, bet vėliau prisiminėme, kad ir patys turėjome senelius – jie buvo labai artimi mums. Taigi, man atrodo, kad netgi privalu leisti seneliams prižiūrėti vaiką, jei jie to nori.
O dėl mudviejų su Dovu visada maniau, kad svarbiausia žmonių santykiuose yra pagarba. Ne meilė, o pagarba. Ji buvo ir tebėra. Mūsų santykiai turi dar vieną išskirtinį bruožą – dirbame kartu, nes studiją esame įrengę savo namuose. Vienoje erdvėje praleidžiame valandų valandas. Stengiamės, kad darbas netaptų mūsų santykiais, ir kol kas buvimas kartu mūsų neerzina. Atvirkščiai, jei vienas iš mūsų kažkur išvažiuoja, nebūna ilgesnį laiką, antram kažko labai trūksta. Pasiilgstame vienas kito. Apskritai, esame tiek įpratę būti kartu, kad, atrodo, kitaip ir negali būti.
Turbūt ir pasitariate kūrybos klausimais. Ar klausiate vienas kito patarimo ir kiek svarbi partnerio nuomonė?
Iš tiesų nuomonė iš šalies yra labai gerai. Pati tiek megzdama klientei, tiek kurdama naują kolekciją, dažnai klausiu Dovo nuomonės: „Kaip tau atrodo? Ką manai?“ Bet jis paprastai tos nuomonės neturi, kol mano darbas nebūna baigtas iki galo. Aiškina, kad apie drabužius nieko nesupranta, gali tik pasakyti, gražu ar ne. O man jo interjerai labai įdomūs. Kai Dovas klausia mano nuomonės, paprastai jam pasakau gana taiklių pastabų. Jis ne kartą yra sakęs, kad jei būčiau jo klientė, ko gero būčiau pati reikliausia. Ką gi, man tai komplimentas. Kita vertus, sutampa nuomonės ar ne, bet mūsų kūryba yra gana arti viena kitos.
Dažnai akcentuojama, kad esate Nomedos marti. Ar pati nepasijaučiate garsios ir visiems žinomos Lietuvoje anytos Nomedos Marčėnaitės šešėlyje?
Dar vienas mitas. Žinau, kas aš esu, todėl niekada nestudijuoju, kas parašyta šalia mano nuotraukų. Ar tai būtų „Indra Dovydėnaitė“ ar užrašas „Nomedos marti“ – koks skirtumas, man net neįdomu. Galiu tik dar kartą pasakyti, kad Nomeda yra toks pat žmogus, kaip ir visi.Pažįstu ją labai seniai. Buvome draugės dar iki tol, kol susipažinau su Dovu. Tokios ir likome. Ir sutariame puikiai.
