Valstybinė lietuvių kalbos komisija atliko aukštųjų mokyklų vadovėlių, magistro darbų ir daktaro disertacijų santraukų kalbos vertinimą.
Tyrimas parodė, kokia kalba bendrauja akademinė bendruomenė, kokios profesinės kalbos pagrindus universitetuose įgyja studentai, kartu išryškino lietuvių kalbos mokymo bendrojo ugdymo mokyklose trūkumus.
Komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė „Žinių radijo“ laidoje „Ryto espresso“ teigė, kad visiems leidiniams galioja taisyklingos kalbos reikalavimas. Taip pat ir aukštųjų mokyklų vadovėliai gali būti įvertinti valstybinės kalbos inspekcijos:
„Tačiau mūsų tyrimo tikslas buvo ne toks. Jau seniai girdime, kad į darbo rinką ateina neraštingi žmonės. Skundžiasi ir darbdaviai, ir universitetai. Siūlymus ir tikslias rekomendacijas formuoti lengviau, kai žinoma tikroji padėtis. Kreipėmės į švietimo ir mokslo ministrą, siūlydami stiprinti lietuvių kalbos mokymą bendrojo lavinimo mokyklose. Žinoma, tai ne vien mokyklos problema. Universitetas taip pat labai svarbi grandis. Universitetas turi reikalauti, kad žmogus, siekiantis įgyti aukštąjį išsilavinimą, būtų raštingas“.
Klaidų, anot pašnekovės, būta pačių įvairiausių. Kai kurios klaidos – penktos ar šeštos klasės kursas:
„Buvo atskirai vertinti disertacijų santraukų terminai, čia, beje, taip pat yra labai daug bėdų. Kalbame apie paprasčiausias klaidas. Ir ne tik apie tas didžiąsias, kurias yra patvirtinusi Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Tai elementarios rašybos, skyrybos, žodžių jungimo klaidos. Beje, visa tai priklauso ir nuostatų. Štai socialiniuose tinkluose komentuojama, kad esą reikia tik išlaikyti valstybinį lietuvių kalbos egzaminą mokykloje, vėliau lietuvių kalbos tiesiog nereikės. Tie dėstytojai, kurie nekreipia dėmesio į tai, kaip parašytas studento darbas, daro labai prastą paslaugą, nepasakydami, kad neraštingumas lems prastą įvaizdį“.
Daiva Vaišnienė teigė, kad buvo kreiptasi į Lietuvos mokslo taryba, Švietimo ir mokslo ministeriją, pačius universitetus, klausta, kodėl nevykdomas Vyriausybės nutarimas, kuriame pasakyta, kad disertacijų kalba turi būti taisyklinga.
„Magistro darbas labiau priklauso nuo universiteto nustatytų vertinimo kriterijų bet daktaro disertacijos kalba privalo būti taisyklinga. Ta kalba, kuria kalba magistrai, doktorantai – būsimieji daktarai, mokslininkai, po kiek laiko bus elito kalba. Čia labai svarbi motyvacija. O skaitmeninė terpė gali net padėti. Radome nedaug rašybos klaidų. Matyt, dėl to, kad naudojamasi rašybos tikrintuvais. Jeigu gerbiame savo valstybę, turime gerbti ir vieną iš valstybingumo ženklų- valstybinę kalbą. Mūsų pareiga ir prievolė ja rūpintis“.
Pašnekovės nuomone, tas mitas, kad lietuvių kalba labai sunki ir neišmokstama, susijęs su nuostata atsainiai vertinti savo kalbą. Esą ji neturi ateities, netinka verslui ar mokslui ir panašiai:
„Tokių argumentų girdime ir iš verslo organizacijų, ir net iš valstybės institucijų. Jeigu tokia mūsų vidinė nuostata, nepadės jokios drausminančios priemonės, jokių taisyklių palengvinimas. Nereikia nemokšiškumo padaryti norma. Žinoma, kalba keičiasi, todėl nuolat persvarstomos normos, mažėja išimčių. Bet negalima supaprastinti dalykų, kurie pažeidžia sistemą. Jeigu atsisakome vieno elemento, keičiasi ir visi kiti. Ir nežinai, kuri kaladėlė pastatytame bokštelyje yra svarbiausia. Ją ištraukus,pradės byrėti visas statinys“, – kalbėjo D. Vaišnienė.
