Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Agrocheminių tyrimų laboratorijos duomenimis, rūgščių dirvų, kurių pH 5,5 ir mažiau, per pastarąjį dešimtmetį padidėjo: Plungės rajone – 29,9 proc., Šilalės rajone – 16,4 proc., Skuodo rajone – 12,2 proc., Kretingos rajone – 12,3 proc., Tauragės rajone – 10,6 proc., Šilutės rajone – 10,4 proc.
Spartūs rūgštėjimo procesai
Du trečdaliai mūsų šalies dirvų yra rūgščios. Tokių dirvų yra ne tik Žemaitijoje, Pietryčių Lietuvoje, bet ir kituose regionuose. LAMMC
Agrocheminių tyrimų laboratorijos direktorius habil. dr. Gediminas Staugaitis pabrėžė, kad rūgščioje dirvoje niekuomet neišaugs didelis derlius, kad ir kiek į ją bus priberta mineralinių trąšų.
„Tarybiniais metais dirvos reakcijai sureguliuoti buvo skiriama daug lėšų. Tada Lietuvoje buvo kalkinama net po 200 tūkst. ha dirvų. Tačiau nuo 1997 m. kalkinimo darbai sustojo ir dirvų reakcija pamažu tampa tokia, kokia buvo anksčiau“, – pridūrė mokslininkas
G.Staugaitis. Laukuose, kurių pH 5,0 arba mažiau, reikėtų atlikti išsamius agrocheminius dirvožemio tyrimus. Tačiau, pasak LAMMC
Agrocheminių tyrimų laboratorijos direktoriaus, ūkininkai juos vangiai atlieka. „Jei norima nustatyti dirvos pH, fosforo ir kalio kiekius, imamas vienas žemės ėminys iš 4–5 ha. Toks tyrimas kainuoja 20 Lt“, – sakė jis.
Dirvožemio įtaka augmenijai
Pasak UAB „Kustodija“ regioninio konsultanto Leono Anskaičio, pagrindinė dirvų rūgštėjimo priežastis – didelis kritulių kiekis, kuris iš dirvožemio išplauna kalcį ir magnį. Kasmet iš hektaro išplaunama 200–300 kg kalcio. Rūgštūs dirvožemiai yra klampūs, nelaidūs vandeniui. Šiuose dirvožemiuose išaugintos bulvės turi mažiau krakmolo, o grūdai – mažai baltymų.
„Dirvožemių rūgštingumas turi didelę įtaką ir mikroorganizmų gausumui. Dirvožemiuose, kurių pH mažesnis nei 5,0, atmosferos azotą „įjungiančių“ bakterijų beveik nėra. Šiuose dirvožemiuose mažiau ir kitų bakterijų, lėčiau skaidomos augalų liekanos“, – sakė konsultantas. L.Anskaitis pabrėžė, kad rūgščiame dirvožemyje sumažėja sliekų, sutrinka augalų fotosintezės procesas. Išplovus kalcį ir magnį, dirvožemyje ima kauptis aliuminis ir sunkieji metalai, kurie nuodija augalus.
Padeda kalkinimas
UAB „Kustodija“ regioninis konsultantas L.Anskaitis ūkininkams primena, kad taikant seklų neariminį žemės dirbimą, dirvos rūgštėjimo procesas vyksta daug greičiau. „Ūkininkų, kurie dirba intensyviai ir naudoja didesnes trąšų normas, laukuose fosforo ir kalio išplaunama daugiau. Todėl didindami trąšų normas žemdirbiai mažina derlingumą, o dirvožemio rūgštingumas didėja“, – sakė konsultantas.
Jis pabrėžė, kad jei dirvožemis nekalkinamas, jo rūgštėjimo problemos išspręsti nepavyks. „Tai nepigi investicija, todėl LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorija siūlo šiuo laikotarpiu atlikti nors palaikomąjį kalkinimą. Siūloma išberti nors 0,25–0,5 normos reikalingo kalkinės medžiagos kiekio. Tačiau tai galima atlikti tik ištyrus dirvožemį ir turint kalkinimo projektą“, – sakė L.Anskaitis.
Rūgščiuose plotuose jau pirmais metais po kalkinimo žemės ūkio augalų derlius padidėja 15–35 proc.
Greičiausiai veikia dulkios kalkinės medžiagos
LAMMC Vėžaičių filialo Rūgščių, eroduotų dirvožemių ir augalininkystės tyrimų skyriaus vedėja, vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Regina Repšienė patarė ūkininkams, kokias medžiagas naudoti dirvožemiui kalkinti.
„Kalkinės medžiagos pagal dalelių dydį skirstomos į dulkias, granuliuotas ir trupintas, todėl neutralizuojantis įvairių kalkinių medžiagų formų poveikis skirtingas. Granuliuotos kalkinės trąšos užima tarpinę padėtį tarp dulkių ir trupintų. Greičiausiai veikia dulkios kalkinės medžiagos, tik jas išberti, palyginti su granuliuotomis, yra sudėtingiau, nes reikia specialios technikos“, – sakė mokslininkė.
Granuliuotos kalkinės medžiagos, palyginti su dulkiomis, ilgiau reaguoja su dirvožemiu. Todėl jas būtina išberti likus 5–6 mėnesiams iki augalų sėjos. Ganyklas galima kalkinti pavasarį ir rudenį, kalkinimą galima derinti su tręšimu. Pasak mokslininkės R.Repšienės, prieš pradedant darbus, būtina atsižvelgti į tai, kokias kalkines medžiagas ūkininkai pasirinks ir kaip jas įterps.
„Miltines, pavyzdžiui, agrokalkes, rekomenduojama įterpti iki augalų sėjos likus dviem savaitėms. Dirvožemis turi būti optimalios drėgmės. Granuliuotas ir trupintas kalkes reikėtų išberti likus pusmečiui iki sėjos. Kad kalkinės medžiagos pradėtų neutralizuoti dirvožemį, jos turi būti įterptos sekliai“, – patarė mokslininkė.
Kalkinimas – pagal rūgštingumą
Pasak R.Repšienės, rūgštų dirvožemį greičiausiai neutralizuoja miltinės kalkinės medžiagos, tačiau jos, palyginti su granuliuotomis, veikia trumpiau. Kalkinių medžiagų kiekis ir periodiškumas priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties ir parūgštėjimo laipsnio.
„Sunkios (moliai) granuliometrinės sudėties ir stipriai parūgštėję dirvožemiai kalkinami didesnėmis normomis, o lengvesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiai (priesmėliai, lengvi priemoliai) kalkinami mažesnėmis normomis. Kalkinių medžiagų gali būti įterpiama nuo 3–4 t į hektarą iki 6–7 t į hektarą. Jei dirvožemis nėra stipriai parūgštėjęs, galima naudoti palaikomąjį kalkinimą, t. y. kasmet į hektarą išberti 500 kg kalkinių medžiagų“, – patarė mokslininkė.
Granuliuotas kalkines medžiagas „Kalktrąšė“ mokslininkė patarė išberti išcentriniais trąšų barstytuvais. Trupintus dolomitmilčius gamina AB „Dolomitas“, juos išbarstyti galima barstomąja „Rum-6“. Tačiau jei ūkininkai naudoja miltinės frakcijos kalkines medžiagas – agrokalkes, kurias gamina AB „Naujasis kalcitas“, jas mechanizuotai išbarstyti sudėtinga.
J. Žurauskienė
