Skandalingai pagarsėjusiame Kučgalio socializacijos centre - dar vienas akibrokštas. Iš pareigų atleista 33 metus pedagoginio darbo stažą turinti Violeta Davidonytė.
14 metų direktoriaus pavaduotoja dirbusi pedagogė šį pirmadienį sužinojo, kad ji nerūpestingai atlieka pareigas, pažeidžia darbo drausmę. Taip rašoma įstatyme, kurį savo įsakyme nurodo ugdymo įstaigos direktorė, atsikratydama savo pavaldinės.
Negana to - nuo pirmadienio buvusiai direktorės dešiniajai rankai uždrausta įžengti į socializacijos centro teritoriją.
Kas turėjo nutikti šioje įstaigoje, jei į jos teritoriją mieliau įleidžiamas direktorės draugo šuo nei buvusi ilgametė bendradarbė?
Apie tai sutiko kalbėti Violeta, į redakciją atskubėjusi su šūsnim dokumentų, liudijančių, kas vyksta ugdymo institucijoje, kuri užsiima elgesio sutrikimų turinčių nepilnamečių auklėjimu.
52 metų pedagogė Violeta Davidonytė tapo Kučgalio socializacijos centre nesibaigiančių intrigų auka.
- Žinia apie atleidimą iš darbo Jums buvo laukta ar - atvirkščiai - kaip perkūnas iš giedro dangaus?
- Netikėta. Nors dažnai girdėdavau grasinimų atleisti. Socializacijos centro direktorė Laima Vaičienė minėjo, kad nebeilgai sėdėsiu jai ant galvos. Bet vis nenorėjau patikėti, kad ji taip pasielgs.
- Jus abi sieja ilgametis bendravimas. Keliolika metų Jūs abi vadovavote Kučgalio specialiojo ugdymo centrui, kuris vėliau buvo perorganizuotas į socializacijos centrą. Ar direktorė įvardijo priežastį, kodėl ugdymo įstaigoje tapote nebereikalinga?
- Dėl Ričardo Užkurėno. Įteikdama man atleidimą, direktorė pasakė: čia tau dovana - dėl Užkurėno.
- Kas jis toks ir kodėl kiršina ugdymo įstaigos vadoves?
- Tai mokytojas, dirbantis socializacijos centre, ir direktorės L. Vaičienės gyvenimo draugas.
Kadangi aš buvau atsakinga už ugdymo procesą, stengiausi šį darbą atlikti sąžiningai. Direktorės draugui nedariau jokių nuolaidų ir drąsiai sakydavau, jei kas nors būdavo ne taip. Tai žmogus, su kuriuo nebuvo įmanoma susitarti - jis diktavo savo sąlygas. Aš nepaklusau jo nurodymams ir principingai vertinau jo darbą.
Panašių problemų būdavo ir dėl L. Vaičienės brolio R. Simėno (Legailių senelių namų direktoriaus - red. past.), kuris sekmadieniais dirba Kučgalio socializacijos centre. Aš jo darbą turėdavau vertinti tik gerai. Kitokios nuomonės direktorė pripažinti nenorėjo.
- Jei teisingai suprantu, direktorė reikalavo taikyti skirtingus vertinimo standartus savo giminėms bei artimiesiems?
- Panašiai. Bet kokią nuomonę, nesutampančią su jos požiūriu, traktavo kaip „draskymąsi„. Bet ar galima tylėti, jei nori būti teisingas? Ar galima sudaryti kam nors išskirtines sąlygas? Manau, kad įstaigos vidaus lokaliniai dokumentai turi galioti besąlygiškai visiems, nesvarbu, ar esi giminaitis, ar „esantis po sparneliu“. Jų laikymasis kaip tik ir parodo vadovo kompetenciją.
- O kaip į tokią direktorės elgseną reagavo kiti kolektyvo nariai? Ar jie galėjo išsakyti savo nuomonę?
- Direktorė susirinkimuose prašydavo kalbėti, bet išsyk pasakydavo kaip, anot jos, turėtų būti. O paprieštarauti vadovei - rizikinga. Jai, mano manymu, galima tik pritarti. Kitaip tariant, tas tarimasis panašus į imitaciją.
- Kokiomis aplinkybėmis Jums buvo įteiktas įsakymas dėl atleidimo iš darbo? Ar kolegos apie tai žinojo? Kaip jie reagavo?
- Pirmadienį buvo sušauktas mokytojų tarybos posėdis. Jo metu pradėjo kažkur vaikščioti L. Vaičienė ir R. Užkurėnas, išsikvietė mokytoją, kuri vėliau grįžo sutrikusi. Supratau, kad kažkas ne taip. R. Užkurėnas pranešė, kad bus svarstomas dar vienas klausimas, ir išskubėjo pakviesti direktorės. Aš iš posėdžio išėjau, dalis pedagogų taip pat. Eidama sutikau direktorę bei R. Užkurėną. L. Vaičienė pakvietė mane į kabinetą, kur ir buvo įteiktas dokumentas.
Kolektyvas, kiek teko matyti, atrodo sutrikęs. Manau, žmonės negalėjo patikėti tuo, kas įvyko.
- Teko girdėti, kad įstaigos kolektyvas neva susiskaldęs - vieni palaiko direktorę, kiti - pavaduotoją. Ar yra pagrindas tokioms kalboms?
- Aš „palaikymo" grupės neturiu. Ir man jos nereikia. Aš stengiuosi atlikti darbą, už kurį gaunu atlyginimą. O kad direktorė palaiko kai kuriuos asmenis, kolektyvas žino, bet bijo ką nors sakyti. Tie, kurie neįtinka jai ir jos draugui, turi išeiti iš darbo. Yra dar vienas kelias - jiems nusileisti, vaidinti draugą.
- Socializacijos centras veikia nuo 2009-ųjų. Kiek nuo to laiko darbuotojų paliko šią įstaigą?
- Jei neklystu, devyni ar dešimt žmonių.
- O kiek šiuo metu yra dirbančių centre?
- Gal 47. Tiksliai nežinau - daug kas nuo manęs paprasčiausiai buvo slepiama.
- O kiek centras turi auklėtinių?
- Pirmadienį buvo 17.
- Kada Kučgalyje dirbti pradėjo R. Užkurėnas?
- Turbūt prieš šešerius metus. Netruko praeiti nė pusmetis, kai išryškėjo šio žmogaus bruožai. Jis įsivaizduoja, kad gali diktuoti. Tai turbūt prigimtiniai dalykai, bet Kučgalyje yra palankios sąlygos jiems „bujoti".
- Jo pasirodymas paaštrino santykius kolektyve?
- Manau, taip. Ne tik aš turiu trauktis jam iš kelio. Jis „vadovauja" ne tik ugdymo įstaigoje, bet ir daugiabutyje, kuriame gyvena.
Mūsų įstaigoje įsigaliojo tvarka pagal principą „skaldyk ir valdyk".
- Ar ši atmosfera nepersiduoda vaikams, kurie gyvena uždaroje erdvėje ir negali išvengti kontaktų su tarpusavyje konfliktuojančiais darbuotojais? Ar tarpusavio pykčiai netrukdo gilintis į paauglių problemas bei jas spręsti?
- Be abejo, nuotaikos persiduoda. Buvo atvejų, kai, pavyzdžiui, lipant laiptais teko išklausyti viršininkės „auklėjimo", matant ir girdint auklėtiniams bei kolegoms.
Ypatingo preteksto tam nereikia - užtenka pasakyti, kad R. Užkurėnas nesutvarko klasės dienyno - tuoj pat esu kviečiama „ant kilimėlio", kur gaunu pylos ir nuo direktorės, ir nuo jos draugo.
Apie tai galima ir romanus rašyti.
- Neseniai socializacijos centre nuskambėjo įvykis su šunimi. Buvo pasakojama, kad R. Užkurėnas neva užpjudė savo šunimi auklėtinį, kuris jam nepakluso. Ar po šio skandalo direktorės draugas nepasimokė?
- Sunku pasakyti. Bet buvau apkaltinta aš, kad neva informavau žiniasklaidą. Bet tai netiesa. Ir apskritai - kuo tik nebuvau kaltinama...
- O tas įvykis su šunimi išties buvo?
- Aš jo nemačiau, todėl komentuoti negaliu. Bet man teko matyti vaiko paaiškinimą, kuriame jis buvo išsamiai aprašęs tą įvykį.
Tą dieną R. Užkurėnas su savo šunimi vaikščiojo po socializacijos centro valgyklą, po auklėtinių gyvenamuosius kambarius. Vaikas neva buvo užpjudytas šunimi, nes jis nėjo pas R. Užkurėną dirbti.
- Kokius darbus socializacijos centro auklėtiniai turėdavo atlikti pas R. Užkurėną?
- Malkas skaldyti, akmenis kloti, padėti remontuojant traktorių.
- Kaip į tai reaguodavo kolegos?
- Pirmais metais auklėtiniai ėjo dirbti ir pas kitus socializacijos centro darbuotojus. Vaikinukai to norėdavo. Bet šiais metais jau nebedirba.
- Po minėto įvykio?
- Taip. Po „Šiaurės rytuose" pasirodžiusios publikacijos apie įvykį su šunimi socializacijos centrą tikrino Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) atstovai.
Jų pažymoje buvo parašyta, kad tikrinimas inicijuotas pagal „Šiaurės rytų" publikaciją.
- Kada įvyko tikrinimas ir kas buvo rašoma pažymoje?
- Tikrinimas vyko sausio - vasario mėnesiais. Su pažyma susipažinau kovo 16 dieną. Ji atrodė labai baisi - nė vieno gero žodžio. Joje komisija siūlė drausmines nuobaudas vadovams, t. y. L. Vaičienei ir man.
- Už ką Jums?
- Kad nelankiau pedagogų vedamų pamokų. Bet aš turėjau tokį darbų krūvį, kad neužtekdavo darbo valandų - tekdavo dirbti namuose.
O direktorė tuojau po ŠMM tikrinimo susirgo ir po ligos į darbą grįžo tik gegužės pabaigoje.
- Per tą laiką teko eiti jos pareigas?
- Taip. Darbai virė. Labai džiaugiuosi, kad galėjau su vaikais palaikyti kontaktą - to nebuvo leidžiama būnant direktorei.
Tikrintojai manęs klausė, ar vaikai į mane kreipdavosi, dėl ko nors skųsdamiesi. Aš jiems sakiau, kad nesikreipė. Bet nutylėjau, kad direktorė ir jai palankūs asmenys jų prie manęs neprileisdavo.
- Kodėl nutylėjote?
- Nesu piktas žmogus, nenorėjau jai kenkti.
- Kaip į ŠMM pažymoje išdėstytus nemalonius dalykus reagavote Jūs ir direktorė L. Vaičienė?
- Man buvo gėda. O direktorė neigė nurodytus faktus, sakydama, kad tai užsakymas.
Direktorė pažymą skaitė kovo mėnesį, bet oficialiai su ja susipažino po ligos, kai buvo iškviesta į Švietimo ir mokslo ministeriją. Iš ten grįžo susinervinusi.
Birželio pradžioje ŠMM organizavo grįžtamąjį tikrinimą, kurio metu direktorės pavedimu turėjau pristatyti planą, kaip bus taisomi įstaigos veiklos trūkumai.
- Kaip trūkumų šalinimo planą įvertino tikrintojai?
- Pripažino, kad nemažai padaryta, bet pokalbio metu nebuvo nuslėpta, kad nesutarimai administracijoje neišnyko.
- Ar tikrintojai pažymoje ką nors rašė apie kitų socializacijos centro darbuotojų kompetenciją?
- Rašė. Na, esmė ta, kad pirmiausia reikia darbuotojus išmokyti laikytis tam tikros nustatytos tvarkos bei susitarimų, kad to galėtų pareikalauti iš vaikų.
Šiaip mūsų įstaigoje darbuotojai beveik už nieką neatsakingi - kone dėl visko kalta likdavau aš.
Bet čia yra nuoširdžiai dirbančių žmonių. Kai ėjau direktoriaus pareigas, buvau surengusi bendruomenės susirinkimą, kurio metu aptarėme tikrinimo rezultatus, problemas. Teko išklausyti ir vadovų atžvilgiu piktų žodžių, už tai kolektyvui esu labai dėkinga. Žmonės po to sakė, kad norėtų tokių susirinkimų dažniau. Deja...
- Ar nemanote, kad direktorė, atleisdama iš darbo Jus, lyg ir užkrauna visą atsakomybę už buvusias ir esamas problemas?
- Manau, kad tokiu būdu ji stengiasi išvengti atsakomybės.
- Ar jai nebuvo siūlyta atsistatydinti?
- Nežinau.
- Užuot atsistatydinusi ji perėjo į puolimą? Ir pirmoji auka - Jūs. Ginsitės?
- Taip, žinoma. Kreipsiuos į teismą. Tokie žmonės neturi „bujoti". Socializacijos centras - ne privati įmonė. Direktorius negali būti viešpats. Konfliktų turbūt jokioje įstaigoje nepavyksta išvengti, bet jie turi būti sprendžiami konstruktyviai, be emocijų, be asmeniškumų. Juk tik ginčuose gimsta tiesa.
- Tikitės teisme laimėti?
- Tikiuosi. Nemanau, kad teismas neįsiklausys, nenorės suprasti, kas ir dėl ko vyksta. Nemanau, kad visi esame korumpuoti. Juk gyvename demokratinėje valstybėje ir labai sunku pasijusti visiškais beteisiais.
- Šis laimėjimas turbūt padrąsintų ir kolektyvą?
- Tikriausiai taip. Dabar žmonės gyvena baimėje, nes direktorė gali imtis įvairiausių metodų. Vien man ko tik nėra ji prilinkėjusi...
- Jei teismas grąžins Jus į darbą, ar įsivaizduojate, kaip kartu vėl dirbsite?
- Manau, direktorei tai bus pamoka. Ji turi suprasti, kad negalima vadovautis asmeniškumais. Intrigų ieškojimas suėda laiką, energiją, sveikatą, pagaliau - kūrybiškumą, o tas labai svarbu dirbant su delikventinio elgesio vaikais.
Gaila, kad jos laiku nesustabdė buvusi Panevėžio apskrities viršininko administracija, kuriai buvo pavaldi mūsų įstaiga. Tuometinis švietimo vadovas vis ragino nekonfliktuoti ir L. Vaičienės „žygdarbių" neviešinti, nes tai esą nepalanku įstaigai, tampančiai socializacijos centru.
- Jūs, kalbėdama apie buvusią savo viršininkę, vis dėlto braukiate ašarą. Akivaizdu, kad jos elgesys Jus itin įskaudino...
- Nemaniau, kad galima taip žmogų žeminti, jį šmeižti, kaltinti nebūtais dalykais. Žinote, aš net į įstaigos teritoriją nebeįleidžiama. Nežinau, kaip reikės pasiimti ten likusius kai kuriuos asmeninius daiktus.
- Jūsų neįleidžia į įstaigos teritoriją? Išmetė kaip šunį? Bet juk direktorės draugo šuo ten, kaip sakėte, vaikšto...
- Užkurėno šuo ten būti gali...Tiksliau, galėjo būti, bet šiandien jo nebėra. Turbūt įsigys kitą - palaikyti tvarkai.
Žinote, po truputį daug kas aiškėja. Pasirodo, pareigų turėjau daug - teisių lyg ir nebeturiu.
- Turbūt nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Norisi tikėti, kad Jūsų kova už savo teises privers plačiau atverti akis ir kitus socializacijos centro darbuotojus bei keis jame esančių nelaimingų paauglių gyvenimus.
Rasa Penelienė
