Dėl mineralinių trąšų ir chemijos naudojimo spartėja dirvožemio degradacija, o pamaitinti dirvą organinėmis trąšomis galimybių mažėja, nes mažiau auginama galvijų ir kiaulių. Specialistai perspėja, kad gyvulininkystės sektoriui nykstant ir daugėjant intensyvios augalininkystės ūkių, kuriuose vyrauja kviečiai ir rapsai, netrukus ir derlingų šalies rajonų laukai gali virsti dykuma.
Ir bėda, ir gėda
Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje maždaug tris kartus sumažėjo galvijų ir kiaulių. Gyvulininkystės sektoriui sparčiai traukiantis, žemdirbiai karčiai juokauja, kad karvės ir kiaulės netrukus bus įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. „Priėjome iki to, kad mėšlo kvapas atstumia ne tik miestiečius, bet ir kaimo gyventojus. Pastarieji nelaiko nei karvių, nei kiaulių, nei vištų, o gyvena iš pašalpų. Neregėti dalykai!“ – nuostabos neslėpė Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovas Saulius Daniulis.
Lietuvą vadiname žemės ūko produkcijos gamintojų kraštu, tačiau maisto jau nebepasigaminame. Anot žemdirbių, ir gėda, ir bėda, kad bemaž pusė suvartojamos kiaulienos atvežama iš užsienio, mažėja karvių, o veršeliai išvežami į užsienio šalis. „Visame pasaulyje tręšiama mėšlu, o pas mus jis tapo baisiu dalyku, dėl kurio keliama daug triukšmo“, – nepalankia aplinka gyvulininkystei piktinosi bendrovės „Dainiai“ vadovas Kasparas Jurevičius.
Organinės trąšos padeda sutaupyti
Specialistai perspėja, kad intensyvėjanti augalininkystė ir besitraukianti gyvulininkystė daro neigiamą įtaką ir dirvožemio būklei. „Jei augalininkystės ūkiuose paeiliui bus auginami tik rapsai bei kviečiai ir tręšiama tik mineralinėmis trąšomis, ateityje Lietuvos laukuose bus pustomas smėlis. Humuso sluoksnį atkuria mėšlas, žalioji trąša“, – aiškino Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovas.
Pasak ekologinio ūkio savininko, mokslininkai ragina ekologinės žemdirbystės puoselėtojus savo ūkiuose naudoti organines trąšas. Tačiau žemdirbiai tvirtina, kad verstis gyvulininkyste Lietuvoje – kone iššūkis. Tada, anot S.Daniulio, ekologinius ūkius gelbsti žalioji trąša ir tinkama sėjomaina. „Apie pusė ekologinio ūkio ploto turi būti užsėta ankštinėmis kultūromis. Auginame nemažai sojų, pupų, žirnių. Sėjame raudonųjų, baltųjų dobilų įsėlį. Kartu su mokslininkais ieškome kitų būdų, kaip didinti dirvožemio derlingumą“, – dėstė ekologinio ūkio savininkas.
Kiaulininkystės komplekso „Dainiai“ vadovas pastebėjo, kad ekologinių ūkių vadovai aktyviau pradėjo domėtis organinėmis trąšomis. „Žemių prisipirkę ir ekologinius ūkius įkūrę vokiečiai be šių trąšų neišsiverčia. Brangstant mineralinėms trąšoms, mėšlas domina ir chemizuotus ūkius. Ūkininkai priversti ieškoti būdų, kaip sutaupyti“, – sakė K.Jurevičius.
Atbaido triukšmas dėl kvapų
Lietuvos ūkininkų sąjungos Pasvalio skyriaus pirmininkas Vilhelminas Janušonis neabejoja, kad augalininkystės ūkiams reikia organinių trąšų. „Ūkininkams patrauklu tręšti srutomis. Už dyką jų duoda, dar iškrato, o pačiam tik apsiarti reikia – ekonominė nauda akivaizdi“, – pastebėjo augalininkystės ūkio savininkas.
Tačiau V.Janušonis atkreipė dėmesį, kad visuomenės pasipiktinimas srutų kvapais ne vieną žemdirbį atbaido nuo tokio tręšimo. „Mūsų krašte daugiausia taikoma neariminė laukų įdirbimo technologija, kai plūgas nenaudojamas, o skutikliai skuta ražienas ir maišo dirvos paviršių. Taip dalis įterpiamo mėšlo lieka paviršiuje ir skleidžia kvapą“, – aiškino ūkininkas.
Žemės ūkio specialistai skaičiuoja, kad mineralines trąšas pakeitus organinėmis, galima sutaupyti 350 Lt vienam hektarui.
Nestokoja aplinkosaugininkų dėmesio
UAB „Saerimner“ Aplinkosaugos skyriaus vadovas Tadas Palubinskas pabrėžė, kad srutų kvapo intensyvumas priklauso nuo tręšimo technologijos. „Mažesniuose kiaulininkystės ūkiuose srutos išlaistomos išpurškiant jas į orą. Kaip ir sovietmečiu, per laukus važiuoja cisternos ir purškia, todėl kvapai būna stipresni. Mūsų įmonė turi specialius modernius srutų laistymo kombainus, kurie trąšas lieja pačia pažeme, todėl srutos įterpiamos kokybiškiau, mažiau pasklinda kvapų“, – aiškino T.Palubinskas.
UAB „Saerimner“ yra sudariusi sutartis su ūkininkais, kurie pageidauja, kad jų laukai būtų tręšiami mėšlu. Pagal sutartis tręšiamas 20 tūkst. ha plotas, laikomasi sėjomainos ir srutos išlaistomos tik dalyje šio ploto. Kiaulininkystės kompleksas kasmet privalo rengti tręšimo planus, kuriais vadovaujantis ir tręšiama. Planuose griežtai apibrėžta, kada ir kokiomis sąlygomis galima tręšti. Rengiant srutų laistymo programas būtina atsižvelgti į duomenis apie maistingųjų medžiagų sankaupas dirvožemyje ir kt.
Stambūs gyvulininkystės kompleksai privalo nuolat vykdyti ir paviršinio bei požeminio vandens kokybės stebėseną. Gyvulininkystės kompleksų atstovai pastebi, kad aplinkosaugininkų dėmesio jie nestokoja. „Kontroliuojančiosios institucijos nuolat tikrina, kaip laikomės tręšimo planų, kaip atliekame vandens stebėseną“, – teigė T.Palubinskas.
Dirvožemis degraduoja
Mokslininkai pabrėžia, kad organinių trąšų niekaip negalima pakeisti mineralinėmis. „Tarp jų negalima dėti lygybės ženklo. Nelygiaverčiai mainai, kai iš dirvožemio paimamos organinės medžiagos, o grąžinamos mineralinės sintetinės trąšos“, – tvirtino Aleksandro Stulginskio universiteto Žemdirbystės katedros docentas Vaclovas Bogužas.
Anot Aleksandro Stulginskio universiteto Dirvotyros ir agrochemijos katedros docentės Irenos Pranckietienės, intensyvios žemdirbystės ūkiai klysta metų metus naudodami tik mineralines trąšas. Todėl dirvožemyje mažėja organinės medžiagos – humuso ir jis pradeda degraduoti. Be to, nenaudojant mėšlo, prastėja dirvos struktūra, sutrinka mikroorganizmų veikla, vandens režimas.
„Organinių trąšų naudojimas svarbus ir kalbant apie Baltijos jūros taršą. Jei nenaudosime mėšlo, padidės maisto medžiagų išplovimas ir tarša. Apie tai kalba ir užsienio mokslininkai“, – pabrėžė I.Pranckietienė. Pasak mokslininkės, beveik visoje Rytų Lietuvoje organinių medžiagų kiekis dirvožemyje yra minimalus, o pusės Vakarų Lietuvos dirvožemis neturtingas humuso. Geresnis dirvožemis tik kai kuriuose centrinės dalies rajonuose.
„Bėda ta, kad augalininkystės ūkių laukuose labai trūksta organinių medžiagų, o gyvulininkystės ūkiai galbūt pertręšia savo dirvas. Grūdų ir gyvulių augintojai turėtų racionaliai susitarti“, – vieną iš išeičių įvardijo I.Pranckietienė.
Už ankstyvą tręšimą baudžia
Antanas Gailiušis
, Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Panevėžio agentūros vedėjas
Nuo 2012 m. pradžios visiems ūkiams, kurie organinėmis trąšomis tręšia daugiau kaip 50 ha, privalomi tręšimo planai. Juose nurodyta, kad mėšlą ir srutas draudžiama skleisti nuo lapkričio 15 d. iki balandžio 1 d. ant įšalusios, įmirkusios ir apsnigtos žemės, taip pat nuo birželio 15 d. iki rugpjūčio 1 d., išskyrus pūdymus, pievas, ganyklas ir plotus, kur bus sėjami žiemkenčiai. Mėšlas turi būti apartas per 12 val. Tręšti negalima šeštadieniais, sekmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis. Jei tręšiama arčiau nei 100 m nuo gyvenamųjų namų, reikalingas gyventojų sutikimas, o jei tręšiama arčiau nei 300 m nuo gyvenvietės – seniūno leidimas. Žmonės dažniausiai skundžiasi kvapais, tačiau jei pažeidimų nerandame, dėl to negalime bausti. Kartais bendrovės perpildo srutų rezervuarus ir pavasarį anksčiau nei galima pradeda laistyti laukus. Tada skiriamos baudos.
Neužtenka žemių trąšoms išlaistyti
Dijana Ruzgienė
, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Augalininkystės skyriaus vadovė
Mūsų tarnybos specialistai ūkininkams padeda parengti tręšimo planus, konsultuoja, kaip tręšti nepažeidžiant nustatytų taisyklių. Problemų kyla, kai stambiems ūkiams neužtenka savo žemių trąšoms išlaistyti. Jei šalia yra ūkininkų laukų, jie noriai tręšia srutomis. Tačiau jei trąšas tenka toliau transportuoti, atsiranda nepatogumų ir išlaidų. Žemdirbiai supranta, kad organinės trąšos būtinos dirvožemiui. Jei tręšiama mineralinėmis trąšomis, sintetinės medžiagos ilgainiui neigiamai veikia dirvožemį, jis prastėja. Tai – jau aktuali problema Lietuvoje.
V. Tavorienė
