Eglė išbandė ir autistiškiems vaikams Lietuvoje įprastai taikomą ABA terapiją, bet Leonui ji netiko, nes pagal ABA metodiką dirbantys specialistai, Eglės nuomone, reikalauja, kad vaikas paklustų, kad darytų ko prašomas, o autizmo spektro sutrikimą turinčiam vaikui sunku paklusti, jam reikia vidinės motyvacijos atlikti vieną ar kitą veiksmą. „DIR Floortime“ terapija vaikui atsiskleisti padeda per žaidimą.
Taip
Ne
Abejoju
Man tai neaktualu
Eglė buvo skaičiusi, kad autistiški vaikai nenori bendrauti, kad dažnai vieniši leidžia laiką kur nors kamputyje, tad manė, kad ir jos berniukas bus užsidaręs, nebendraujantis. Pradėjusi gilintis į „DIR Floortime“ terapiją suprato – ženklai, kuriuos rodo autistiški vaikai, tėvams ir aplinkiniams yra neįprasti, todėl jie jų neperskaito, nesuvokia, kad tai kvietimas bendrauti, o ši terapija padeda šiuos ženklus suprasti ir vaikui tarsi pasako: „Tu esi ne vienas. Aš noriu su tavimi bendrauti.“ Pagrindinis šios terapijos principas – susidraugauti su vaiku, suteikti jam galimybę ką nors nuveikti ir tik tada siūlyti padaryti tai, ko prašo specialistas. Eglė stebėjo, kaip užsiėmimuose jos sūnus atsipalaiduodavo, pradėjo labiau pasitikėti savimi, mokėsi valdyti emocijas.
Kai Leonas pamatė, kad jam sekasi bendrauti, žaisti, kad jam niekas nesako, jog jis ką nors ne taip padarė, jis daug mieliau kuria santykį su aplinkiniais. Tačiau tai ilgas procesas. Dar Eglei buvo labai svarbu, kad tėvams leidžiama dalyvauti užsiėmimuose.
Apie Lietuvoje mažai žinomą „DIR Floortime“ terapiją sutiko papasakoti šios metodikos specialistė, specialioji pedagogė Paulina Kuraitienė, su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais dirbanti daugiau nei dešimtmetį.
Kaip „DIR Floortime“ terapija atėjo į jūsų gyvenimą?
Studijuodama Anglijoje patekau į šeimą, auginančią autistišką berniuką. Pradėjau su juo dirbti. Visko mane mokė berniuko mama, ir jau tada supratau, kad tėvų meilė, nuolatinis buvimas su vaiku paverčia juos savo vaiko „ekspertais“. Tomas (toks buvo mano pirmojo autistiško draugo vardas) patyrė daugybę iššūkių nuo sensorinės integracijos sutrikimo iki sudėtingų virškinimo problemų, jam reikėjo griežtos dietos. Tomas nekalbėjo, bet pradėjusi su juo dirbti mačiau, kaip vaikas ėmė skleistis, pradėjo bendrauti, nors ir be žodžių. Dirbdama su Tomu patyriau vieną labai įsimintiną akimirką, kai supratau, kad mano laikysena būnant su Tomu yra labai svarbus veiksnys bandant jam padėti. Tuomet pirmą kartą patyriau, koks šis darbas reiklus man pačiai – mano gebėjimui savo laikysena, žodžiu išreikšti pagarbą kitam asmeniui, jį priimti. Dažniausiai, kai tai patiriame, jaučiamės mylimi, priimti, norisi daryti, kurti, eiti, veikti, labiau būti. Autistiški asmenys jaučiasi labai panašiai. Norėjau nesustoti augti kaip žmogus ir supratau, kad autistiški vaikai man gali labai padėti. Pradėjau domėtis, studijuoti ir dabar dirbu su įvairių raidos iššūkių patiriančiais vaikais, tarp jų ir turinčiais autizmo spektro sutrikimą.
Kaip vykdoma ši terapija?
Žvelgiant iš teorinės pusės, DIR modelis remiasi natūralia kiekvieno iš mūsų raida. Šį modelį sukūrė dr. Stanley I. Greenspanas, kuris buvo klinikinės psichologijos, psichiatrijos ir pediatrijos atstovas. Jis pasitelkė didelę mokslininkų komandą, kuri savo žinias sujungė į vieną visumą, kurią ir vadiname DIR modeliu. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje sukurto modelio principus dabar patvirtina naujausi neurologiniai tyrimai.
Dėl tarpdisciplininių modelio ištakų ši terapija į vaiką žvelgia kaip į visumą. Psichologams ir psichoterapeutams tai įprasta, tačiau dažniausiai specialiųjų poreikių turintys vaikai tarsi išskaidomi – atskirai vertinamas jų elgesys, motorika, kalba, socialiniai gebėjimai, smulkioji motorika. Taip žvelgti į žmogų nėra natūralu. Vaikas, kuris nejaučia savo kūno, negali valdyti savo judesių, patiria didelį nerimą. Nuolatinis nerimas taip veikia vaiko nervų sistemą, kad jis negali kurti sveikų socialinių ryšių, nesijaučia saugus, nekalbant apie labai trapų savo vertės suvokimą. Visa tai gali išsiveržti intensyviu vaiko elgesiu, pavyzdžiui, jis gali kandžiotis, trenkti sau ir net aplinkiniams. Yra daugybė sensorinių priežasčių, kodėl vaikai elgiasi būtent šitaip – tai fiziologinė kūno savipagalba pačiose intensyviausiose situacijose, nors mes matome „agresyviai besielgiantį vaiką“ ir įprastai valdome jo „probleminį elgesį“. Iš tikrųjų savo elgesiu vaikas tarsi šaukiasi pagalbos: „Aš jaučiuosi taip blogai, kad viską, kas aplink mane, suvokiu kaip man kylančią grėsmę, padėkit!“ Taikydama „DIR Floortime“ terapiją dažnai kartoju, kad vaikas elgiasi geriausiai, kaip gali, turėdamas tokį kūną, kurį turi, ir jei būčiau jo vietoje, turbūt elgčiausi taip pat. Terapijos esmė – iš pradžių suprasti vaiko individualų profilį, pamatinius jo funkcinės-emocinės raidos iššūkius, kurie tarsi „iškomunikuojami“ vaiko elgesiu.
Ką reiškia terapijos pavadinimas?
Kiekviena DIR pavadinimo raidė simbolizuoja svarbiausius modelio elementus: D (angl. Developmental) modelis remiasi natūralia žmogaus raida, o raidos tarpsniai formuoja ugdymo tikslus, I (Individual differences) – individualūs ypatumai, darbo metodai formuojami pagal kiekvieną asmenį, atsižvelgiant į jo sensorinį profilį, sensorinę dietą, traumines patirtis, kultūrinį kontekstą, pomėgius ir kt. R (Relationship-based) – emocinis ryšys, tai modelio šerdis.
Papasakokite, kaip padedate vaikui.
Pirmiausia žiūrime, kaip vaikas priima pasaulį, kaip suvokia iš aplinkos gaunamą informaciją, kas jam padeda, o kas apsunkina suvokimą. Žvelgiame, kaip vaikas išgyvena stiprias emocijas, kiek trunka, kol nurimsta. Vaiko elgesys žaidžiant dažnai tampa sufleriu, padedančiu jį pažinti. Jei vaikui labai patinka burbulai, vanduo, žinome, kad būtent šios veiklos gali padėti sukurti ryšį su vaiku. Šis emocinis ryšys yra visko, kas mums šiame pasaulyje prasminga, pamatas. O kai atsiranda šis ryšis, atsiranda daugiau situacijų, kai vaikas patiria džiaugsmą bendraudamas su kitu žmogumi. Atsiranda tarsi vidinė motyvacija: „Noriu vėl pamatyti taip juokingai žaidžiančią mamą, noriu vėl patirtį tą jausmą, kai mama kartu su manim bėgiojo.“ Nebūtinai tai sąmoninga mintis, tačiau noras yra mūsų „emocinių smegenų“ variklis. Kai tas noras gimsta santykyje, labai smarkiai žadina mūsų „mąstančias smegenis“.
Kartais vaikai iš „DIR Floortime“ sesijos išeina tarsi pažaidę patį mėgstamiausią žaidimą, bet kartais būna labai nuvargę, nes smegenims tai būna labai svarbi ir stipri mankšta. Pavyzdžiui, jei vaikas labai mėgsta „Traukinuką Tomą“ ir negali nieko kito kalbėti ir žaisti, žaidžiame kartu. Kuriamu emociniu ryšiu, savo įsitraukimu, sekimu paskui vaiką tarsi pripildau jo vidinius resursus, padedu jam patikėti, kad jo žaidimo negriausiu, kad man irgi svarbu tai, kas jam labai labai svarbu.
Kartais vaikai nenori, kad suaugusieji prisijungtų prie žaidimo, nes yra ne kartą patyrę, kad žaidžia „blogai“, bet mes žinome, kaip vaikui padėti patikėti iš naujo. Taigi pamačiusi, kad vaikas jaučiasi gerai, kad turime gerą santykį, pradedu kurti situacijas, kuriose inicijuoti turi vaikas. Tai galima daryti įvairiausiomis subtiliomis technikomis, tačiau pagrindinis tikslas – tarsi vaikui žaidimu pasakyti „Tu esi galingas, nuo tavo gesto, garso – išreikštos intencijos – keičiasi tai, kas tave supa“. Tai labai svarbus taškas. Čia užverda didysis bendravimo džiaugsmas, kuris nebūtinai vyksta žodžiais. O tada keliaujame toliau į socialinių problemų sprendimą, simbolių kūrimą ir logines jungtis. Viskas daroma labai nuosekliai, kartais dirbame keliuose funkcinės-emocinės raidos tarpsniuose vienu metu – tai reiškia, kad žaidžiant kartais reikia nuolat palaikyti vaiko vidinę reguliaciją, padėti išlikti santykyje. Labai remiamės vaiko būsena „čia ir dabar“, todėl sesijos tikslai gali pasikeisti akimirksniu. Mūsų pagalba galiausiai padeda jam suprasti, kad liūdni jausmai, nemaloni savijauta nėra pasaulio pabaiga, kartu galime išspręsti problemas.
DIR modelis padeda labai plačiam spektrui vaikų – nuo turinčių raidos ir nerimo, prieraišumo sutrikimų, intensyvaus elgesio iki linkusių į depresiją. Tikiu, kad šis modelis gali padėti kiekvienai šeimai. Vis dar pati augu pagal jį, taikydama jį su savo vaikais. Šio modelio ašis yra šeima, todėl svarbiausia suteikti tvirtą ir konstruktyvią pagalbą šeimai, padedant pažinti būdus, kaip būti su vaiku, atskleidžiant pamatinius raidos iššūkius. Taip sukursime terpę, kurioje specialistai tobulės, šeima turės daugiau ramybės, o vaikas galės išskleisti tikruosius savo gebėjimus.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
