Žmogus – ne kamparas, be pėdsakų neišgaruoja. Tačiau kasmet registruojama ir ieškoma vis daugiau dingusiųjų be žinios.
Paieškoms pakako valandos
Ankstų spalio 29–osios rytą Molėtų rajono Graužinių kaime nelaimės nuojautos vejama blaškėsi garbaus amžiaus moteris. Ji ieškojo prieš porą savaičių ją aplankyti iš Vilniaus atvykusio sūnaus. Apie pusę šešių ryto iš namų išėjęs 46– erių Jonas Masevičius dingo kaip į vandenį. Gavę informaciją, kad dingo žmogus, Molėtų rajono kriminalistai pirmiausiai jo ieškojo kaimo apylinkėse. Tačiau nei pareigūnams, nei giminėms rasti dingusiojo nepavyko. Tyrėjai į pagalbą pasikvietė Viešojo saugumo tarnybos pareigūnus. Miškingose, kalvotose ir pelkėtose kaimo apylinkėse pasklido šešios dešimtys Vilniaus dalinio pareigūnų ir keturi tarnybiniai šunys. Tyrėjai turėjo šiuolaikinę įrangą, leidžiančią ne tik patiems nepaklysti, bet ir nevaikščioti pakartotinai toje pačioje vietoje. Po valandos belgų aviganis Grantas atvedė su juo dirbantį jaunesnįjį puskarininkį prie ieškoto Jono Masevičiaus lavono. Vyro kūnas be išorinių smurto žymių rastas maždaug už 800 m nuo namų ir 200 m nuo kelio. Mirties priežastį aiškinasi Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertai. Šiemet Molėtų rajone ieškoti keturi be žinios dingę žmonės. Rasti visi, deja, trys buvo be gyvybės ženklų. Pastaraisiais metais Molėtų rajone tebuvo vienas atvejis, kai ieškomo žmogaus dingimas buvo susijęs su smurtine mirtimi. Tąkart ne tik Utenos kraštą, bet ir visą Lietuvą sukrėtė žinia, kad buvo nužudyta Alantos krašto šviesuolė, nusipelniusi bibliotekininkė Elvyra Satkūnaitė.
Ne visi nori būti surasti
„Pernai su prašymais pradėti asmenų paiešką į policijos įstaigas kreipėsi 794 pareiškėjai. Iš viso per metus ieškojome 1 115 be žinios dingusių žmonių. Šiemet sausio 1–ąją policija ieškojo 340 dingusiųjų“, – iš atminties skaičius bėrė Policijos departamento Kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo I valdybos 4–o skyriaus viršininkas Igoris Ksendzovas. Nemažiau iškalbingus duomenis pateikė ir Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Lina Nemeikaitė. Per šešis šiųmečius mėnesius šalies policijos įstaigos ieškojo 1 278 be žinios dingusių žmonių, iš jų surasti 773. Pernai buvo ieškomi 866 nepilnamečiai, iš kurių rasti 794. O šiemet sausio 1–ąją buvo ieškomos 33 nepilnametės mergaitės ir 39 berniukai. Pasak I.Ksendzovo, tarp daugybės įvairiausių žmonių dingimo priežasčių galima išskirti dvi pagrindines: kai žmonės neturi galimybių pranešti apie savo buvimo vietą (būna paguldyti į gydymo įstaigą, pagrobti, nesiorientuoja vietovėje ir t. t.) ir kai dingusieji patys nenori pranešti, kur jie yra (sąmoningai nutraukė ryšius su artimaisiais, pabėgo iš globos, vaikų namų, slapta gydosi, išvyko dirbti ar pas kitą gyvenimo partnerį, yra suimti, slepiasi nuo teisėsaugos, alimentų mokėjimo ir pan.). Specialistų teigimu, vaikai iš namų išeina ir negrįžta dažniausiai dėl psichologinių priežasčių. Vaikai bėga nuo konfl iktų šeimoje ir nuo patiriamų patyčių mokykloje. Kiek mažiau kreipiamasi dėl prapuolusių vyresnio amžiaus žmonių, kurie dingsta be žinios dėl turimų sveikatos problemų, asocialaus gyvenimo būdo.
Svarbu nedelsti
Ofi ciali statistika rodo, kad kasmet Lietuvoje be žinios dingsta per 1 000 žmonių. Tačiau tikslių skaičių nežino niekas. Manoma, kad iš tikrųjų jie yra gerokai didesni ir per pastaruosius dvejus metus auga. Kiek guodžia tik tai, kad, anot policininkų, atsiranda apie 30 proc. dingusiais laikytų žmonių. „Lietuvoje, kaip ir Europoje, dingusių žmonių ieškoma septynerius metus. Svarbu, kad artimieji nedelstų ir kuo greičiau informuotų apie dingimą“, – pabrėžė Utenos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas Vytautas Vaiškūnas. Kriminalistas paaiškino, kad gavus prašymą dėl žmogaus dingimo priimamas nutarimas pradėti ikiteisminį tyrimą, informacija apie ieškomą asmenį įrašoma į duomenų bazes, skelbiama Interpolo kanalais, žiniasklaidos priemonėse. Esant reikalui, susisiekiama ir su kitais komisariatais, tarptautinėmis organizacijomis, pasitelkiami kariai. Specialistai pabrėžia, kad žmonės neatsakingai ruošiasi ieškoti laimės svetimose šalyse – pasirašo sutartis jiems nesuprantama kalba, lekia stačia galva pas nepažįstamuosius, patenka į bėdą patys ir jų išsiilgusius artimuosius kankina. Daugiausia lietuvių dingsta Anglijoje, Airijoje, Ispanijoje, Vokietijoje. O Lietuvos tyrėjams ne su visomis šalimis lengvai pavyksta susikalbėti, pavyzdžiui, su vokiečiais sutariama lengvai, o Anglijoje teisinė sistema savotiška, bendradarbiauti nėra paprasta.
Mirusiu gali pripažinti ir gyvą
„Paieškos sėkmė priklauso nuo aplinkybių. Jeigu įvyko nelaimė, žmogus mirė, pateko į avariją, tapo nusikaltėlio auka ar nusižudė, dingusįjį surasti daug sudėtingiau, ypač svetimoje šalyje“, – patirtimi dalijosi Molėtų rajono policijos komisariato viršininkas Algis Masevičius. Per ilgus darbo metus jam teko patirti įvairių situacijų, tačiau nemaloniausia būna tuomet, kai tenka artimiesiems pranešti, kad dingusiojo nebėra gyvo arba kad jų atžala ar sutuoktinis uždarytas užsienio kalėjime. Paieška nutraukiama, kai surandamas ar nustatomas dingęs žmogus, jo buvimo vieta arba lavonas. Civilinio proceso kodekse nustatyta, kad žmogus teismo gali būti pripažintas mirusiu po trejų metų, jei apie jį nėra jokių duomenų, jis buvo ieškomas policijos ir t. t. Ir A.Masevičius, ir V.Vaiškūnas teigė, kad dingusių žmonių paieška yra policijos, o ne privačių asmenų ar bendrovių reikalas. Policija visą informaciją ir pagalbą ieškomojo artimiesiems teikia nemokamai, o privatūs sekliai dalį tos pačios informacijos suteikia už pinigus. Be to, privatininkai neturi nei informatyvių duomenų bazių, nei kitų galimybių rinkti ir tikrinti informaciją apie ieškomus žmones tiek šalies viduje, tiek ir tarptautinėse teisėsaugos organizacijose.
Reikia nesiliauti ieškojus
Kol policija ieško dingusiųjų, tiria įvairias versijas, artimieji gyvena laukimu. Jų būseną gerai pažįsta pati dukros dingimo siaubą išgyvenusi Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė ir tarybos pirmininkė Ona Gustienė. Daugiau kaip dešimt metų ji pataria nelaimės ištiktiems žmonėms. Pasak O.Gustienės, dingstančių žmonių nuo 2009 m. daugėja. Vis dėlto moteris pataria artimiesiems nuolat domėtis, kaip policija vykdo paiešką. „Ofi cialiai paieška pradedama, kai policijoje užregistruojamas žmogaus dingimo faktas. Bet policija yra perkrauta darbu ir faktinių paieškos veiksmų pradžia su ofi cialia nesutampa. Dažnai apsiribojama tik duomenų įtraukimu į specialias duomenų bazes“, – aiškino centro vadovė. Per ilgus darbo centre metus ji įsitikino, kad policija ne visada skuba į pagalbą. Anot moters, artimiesiems laukti nežinioje labai sunku, todėl ji nepritaria, kai pareigūnai delsia ieškoti žmonių, jeigu neįtaria nusikalstamos veikos, aktyviai dirba tik turėdami pagrįstų įtarimų apie galimai įvykdytą nusikaltimą. Jei tokių įrodymų nėra, asmens neieškoma, o teigiama, kad tokiu atveju būtų pažeistos žmogaus teisės į privatumą, nes ne visi dingusieji nori būti rasti. „Policijos pareigūnams kiekviena paieška yra statistinis atvejis, o dingusiojo šeimai – tragedija ir kančia. Todėl paieškos atidėliojimas, vilkinimas, dingusiojo artimųjų neinformavimas yra neleistini. Žmonėms skaudu, kai dingsta jų artimieji. Nemažiau skaudu ir tada, kai dingusieji po kelerių ar keliolikos metų atsiranda, bet sužinoma, kad jie ryšius buvo nutraukę sąmoningai. Tačiau kol dingęs žmogus neatsirado ar nesurastas, reikia nenuleisti rankų, pradėti paiešką iš naujo. Žmogus – ne kamparas, negali be pėdsakų išgaruoti. Vis tiek kas nors kur nors jį matė“, – nepalūžti, neprarasti vilties ragina O.Gustienė.
Šarūnas Preikšas
