Lietuvoje be žinios dingusių žmonių pastaraisiais mėnesiais ant rankų pirštų suskaičiuoti nebepavyktų. Per savaitę kartais sulaukiama net kelių policijos pareigūnų prašymų išplatinti fotografijas ir padėties aprašymus.
Nereikėtų pamiršti, kad policijos pareigūnai informaciją viešina tik tuo atveju, kai jiems patiems, atlikus operatyvinius veiksmus, nepavyksta surasti dingusių asmenų. Todėl bendras dingusiųjų skaičius yra gana didelis.
Dalis istorijų turi laimingą pabaigą. deja, yra tamsioji šių incidentų pusė. Ypač visuomenę sukrečia tragiški jaunų žmonių likimai. Dalis jų atsiduria netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku, kiti savo likimą perrašo patys.
Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Natalija Kurčinskaja atsakė į portalo balsas.lt klausimus apie šiuo metu esančią dingusių be žinios asmenų padėtį ir patarė, ką reikėtų daryti įtariant, kad žmogus išėjo ir gali nebegrįžti.
– Kada reikia sunerimti, kad išėjęs iš namų žmogus gali nebegrįžti? – balsas.lt paklausė N. Kurčinskajos.
– Kiekviena šeima pažįsta savo artimąjį, žino jo įpročius. Todėl bendrų taisyklių nebūna. Suprantama, kai žmogus yra tvarkingas ir pasako, kad grįš 18 val., o 22 val. jo dar nėra, tada jau tikrai verta pradėti nerimauti.
Kiekvienas žmogus jaučia, kada dėl negrįžtančio artimojo reikia šauktis pagalbos. Jauni žmonės mėgsta negrįžti namo ir po keletą dienų. Tačiau atsakingesnis jaunimas apie tai praneša bent atsiųsdamas žinutę.
– Ką pirmiausia reikėtų daryti supratus, kad dingo artimas žmogus?
– Beveik visi pirmiausia kreipiasi į policiją. Tik retais atvejais skambina mums. Kai sulaukime skambučio, klausiame, ar tikrai jau viską padarė, ką turėjo. Ypač žmogus sutrinka, kai dingsta vaikas.
Patariame kreiptis visur, kur tik įmanoma. Svarbiausia – nedelsti. Pirmosios minutės – pačios svarbiausios. Daugiau problemų kyla, kai asmuo išvažiuoja dirbti į užsienį ir pradingsta tarsi į vandenį. Pranešimų apie Anglijoje dingusius asmenis sulaukiame, jie nėra pavieniai.
– Kiek šiuo metu Lietuvoje užregistruotą dingusių be žinios žmonių?
– Pastaraisiais metais dingusiųjų skaičius svyravo nuo 2,5 iki 3 tūkst. žmonių. Praėjusiais metais užregistruoti 2599 dingimo atvejai. Iš viso rastas 2221 asmuo. 378 toliau ieškomi.
Iš minėto skaičiaus net 1288 atvejų dingo nepilnamečiai. Iš viso jų surasta 1217. Toliau ieškomas 71 nepilnametis. Didžioji dalis tų 1288 nepilnamečių yra vadinamieji etatiniai bėgliai.
Dažniausiai dingsta žmonės iš atokesnių vietovių. Ten, kur žmonės mažiau išsilavinę, kur klesti nedarbas. Tokius žmones yra lengviau palaužti ir išvežti dirbti priverstinių darbų.
– Kodėl taip dažnai iš namų bėga vaikai?
-–Visada problemų reikia ieškoti šeimoje. Šiuolaikinė jaunoji karta yra išskirtinė. Sprukdami iš namų jie gali gąsdinti tėvus, juos šantažuoti. Prisiminkime Trakų atvejį, kai berniukui pakako susipykti su mama. Pasisekė, kad jį rado sveiką ir gyvą.
– Ką manote apie dingusių žmonių paiešką socialiniuose tinkluose?
– Bendradarbiaujame su seklių biuru. Jie pateisina „Facebook“ naudojimą ieškant žmonių. Tada kas nors iš pažįstamų rato pamato ir perduoda žinutę, žmogui, kad jis ieškomas. Tokių laimingų atvejų pasitaiko.
Kai dingsta vaikai, metamos gausios pajėgos, kad tik pavyktų juos surasti. Kai dingsta suaugęs asmuo, paieška taip pat paskelbiama iškart, bet nebūna tokios beatodairiškos skubos.
Svarbiausia policijai reikia pasakyti viską. Tikrai nieko nereikia slėpti. Konfliktų, alkoholio, narkotikų. Variantas „ką žmonės pasakys“, tokiais atvejais neturėtų niekam rūpėti.
