Keliauti man labai patinka. O štai menu, ypatingai muzika- visai nesidomiu. Ir dar turiu keletą nepaiškinamų baimių, kurios ramiai gyventi visai nepadeda: kelionėje visada bijau, kad dings mano lagaminas, o lėktuvą užgrobs teroristai. Ir dar ilgai nepamiršiu paskutinės mano kelionės namo iš Graikijos- Rodo salos.
Rodo sala, ją pamėgusių turistų dar vadinama „saulės ir kačių“ sala. Neveltui: didžiąją metų dalį ten šviečia saulė, o ant įkaitusių griuvėsių šildosi galybės benamių kačių. Lapkričio mėnuo vietiniams- jau žiema, nors lauke dar 25 laipsniai šilumos. Sala vilioja ne tik žydra jūra, saule ir smėlėtais paplūdinimiais. Žavi ilga istorija ir jos palikimu, lepina šviežiom, bet brangiom jūros gėrybėm bei stebina vietinų senolių kalbomis, kad istorinis stebuklas Rodo kolosas stovėjo visai ne uoste, o senamiesty prie vartų.
Paskutiniai pirkiniai ir suvenyrai, lagaminai sukrauti. Metas atsisveikinti su saulėtąja sala. Skrydis į Vilnių - iš Solonikų, su persėdimu Varšuvoje. Mano kompanija - draugų pora, jau seniai gyvenanti Atėnuose. Jie ir pasiūlė skristi lėktuvu į Atėnus, visus lagaminus sukrovus jų mašinon, kuri į žemyną parkeliaus Blue Star Ferrie (keltu). Graikuose gi labai populiarus toks susisiekimas tarp salų ir žemyno. Tokia idėja man iškart nepatiko - kaip tai mano „šmutkės“ keliaus atskirai, o jeigu jos pradings? Na ir kas, kad materialinės vertės iš jų beveik nėra. Galiausiai bičiuliai mane įtikino, jog tai saugu ir labai paprasta, o „šmutkėms“ tai tikrai nieko nenutiks, niekur jos nedings: taip net saugiau nei lėktuvu. O juokais pridūrė: „Na, nebent laivas pradings...“
Taip ir padarėm. Kitos dienos vakarą patalpinom mašiną su daiktais į tą „Ferrie“, patys sėdom į lėktuvą ir po valandos jau leidomės sostinėj. Rodas nuo Atėnų toli, o keltas negreitas - plaukia apie 12 valandų, tad žemyną pasieks tik ryte. Laisvi nuo šmutkių pasiekėm draugų namus ir suplanavom rytojaus kelionę į Solonikus. Ryte metro nuvažiavom paimti mašinos iš laivo. Ir...uoste Blue Star Ferrie nesimatė.. Laivo nebuvo. Gal vėluoja. Gal nuskendo?! Garsiai priminiau vakarykštį, šiandien jau visai nebejuokingą pokštą. Uosto tarnautojas ramiai paaiškino, kad laivas atplaukė anksčiau, ir, užuot stovėjęs kaip jam priklauso uoste, netikėtai buvo išsiųstas į kitą salą ir iš jos turėtų grižti (gal) apie 10 val. vakare. Solonikai nuo Atėnų - geros penkios valandos kelio, o mano lėktuvas namo - 4 val. ryte. Laikas niekada nebuvo mano sąjungininkas. Mintyse svarsčiau. Neturim dabar nei mašinos, kuri į Solonikus veš, nei mano „brangiųjų“ lagaminų. Ir ašaros nieko negelbės. Reikia laukti kelto. Taigi užuot planuotos kelionės šiaurėn, turim visą laisvą dieną Atėnuose. Ką veikiam? Taigi aš Akropoly nebuvus dar! Kol mano lagaminai keliavo laivu po Viduržemio jūrą- aš su žieminiais batais klajojau po senamiestį ir senojo akropolio prieigas. Lapkričio pabaiga vis dar lepino 26 laipsniais šilumos.
Neplanuota diena visai prailgo, o po to neleistinai didelių greičiu naktį dūmėm į šiaurę- Solonikus. Pavargusi, bet laiminga, kad ši pragariška diena baigėsi visai gerai, suregistravau brangiausiuosius lagaminus ir beveik vėluodama jau sėdėjau lėktuve. Nubudau, kai lėktuvo ratai dunkstelėjo Varšuvos oro oste. Pasirodo miegojau kietai. Ir gerai, nes reisas į Vilnių tik po penkių valandų. Buvau pirmoji keleivė tuščioje laukimo sąlėje ir ilgas valandas leidau naršydama internete. Valandos slinko lėtai, o žmonių vis dar nebuvo. Jau maniau, kad šiandien niekas nenori skristi į Vilnių. Turbūt kiaulių gripas dėl to kaltas. Bet štai, kažkas ateina. Ir dar.. O, kiek jų daug ir jie visi kartu. Hm.. Kokia čia kalba.. Italų ar ispanų.. Ne.. Ir ne prancūzų. Ko jie triukšmauja. Ir ką tose „tašėse“ ten velka?! Visi tokie keisti, o ten vienas dar keistesnis, su „GAP“ treningiuku ir dar kapišoną užsidėjęs ant galvos. Ir anas toks, veido nesimato.. Ko jie į Vilnių skrenda? Gal emigrantai? O gal...? Ne, aš skristi su jais vienu lėktuvu nenoriu!!
Į laukimo salę įžengė naujas keturių žmonių pulkelis: du vyrai ir senutė, kuri prieky stūmė invalido vežimėlį, kuriame sėdėjo egzotiškos išvaizdos pagyvenusi moteris. Pulkelis prisijungė prie tos keistos gaujos. Kas jie tokie ir, smalsiausia, ką jie veiks Lietuvoj?
Mano neslepiamam susidomėjimui būsimais pakeleiviais augant, pradėjo rinktis ir daugiau žmonių. Niekuo neišsiskiriančių. Dauguma jų taip pat akimis prisidėjo prie egzotiškosios kompanijos tyrinėjimų. Invalido vežimėly tyliai sėdėjusi egzotiškoji moteris pakilo. Praeidama pro šalį ji žvilgsniu sugavo manąsias smalsiai spoksančias akis. Žvilgsnis buvo kupinas neapsakomos vidinės ramybės ir harmonijos. Stiprus ir labai geras žvilgsnis. Užburiančiai geros akys.. Moteris Geromis Akimis. Geroji Moteris. Pasidarė daug ramiau.
Autobuse, važiuojant link lėktuvo, keistoji kompanija išsibarstė, o Geroji Moteris ėmėsi perdėti šokoladinių saldainių dėžutes iš vieno maišelio į kitą. Lėtai ir gracingai. Nekreipdama dėmesio į ją susmeigtus smalsius keleivių žvilgsnius. „Lankys vaikų namus, - nusprendžiau greitomis,- jie visi turbūt iš kokios nors labdaringos organizacijos ir yra geri žmonės.“ Rimtas kostiumuotas vyras su verslininkišku "čemodanu" pasilenkė prie Gerosios Moters palydovės ir kažko paklausė. Atsakymas jo veide išsklaidė kažkokias abejones. Ne man vienai, turbūt, buvo galvosūkis, kas gi jie.
Vilnius, kaip ir dera lapkričio metui, pasitiko dargana ir lietum. Mintyse vėl pasinėriau į kasdieninį savo gyvenimą, ir šauniają kompaniją visai pamiršau. Autobusas, privežęs mus prie oro uosto durų paliko, o "traktoriukas" su pora priekabų atvežė mūsų lagaminus.Bandžiau įžvelgti, kur manasis "keliauninkas", o durys vis dar neatsidarė. Pamindžikavus penkias minutes, visai susinervinau: juk šalta, sušalsiu, peršalsiu ir kiaulių gripu susirgsiu! Ir Geroji Moteris sušals! Basomis kojomis, įsispyrusi tik į šlepetes, ji rami sėdėjo savo vežimėlyje ir jokia dargana ir šaltukai jos, atrodė, nejaudino. Galiausiai durys atsidarė ir visi suskubome vidun, kur jau smagiai sukosi mūsų lagaminai. Tarp jų ir manasis.
Pagaliau namie. Sėkmingai. Kritau lovon ir miegojau ilgai. Ryte interneto portale perskaičiau, jog vakar Vilniuje koncertavo pasaulinio lygio žvaigždė- Cesaria Evora su savo muzikantais. Nuotraukose atpažinau Gerąją Moterį ir vieną iš "treninguotųjų"...
Istoriją atsiuntė Vilmora.
