Lietuvoje yra net 2777 dingę nepilnamečiai! Taip šiandien, Tarptautinę dingusių vaikų dieną, skelbia Dingusių žmonių šeimų paramos (DŽŠP) centras Vilniuje, padedantis ieškoti dingusiųjų, teikiantis pagalbą dingusiųjų artimiesiems, „krutinantis“ pareigūnus ir įvairiais projektais, renginiais siekiantis, kad dingusiųjų būtų kuo mažiau.
Laukia jau 15 metų
„Įvairių institucijų pareigūnai dėl šių 2777 Lietuvos vaikų, nelankančių mokyklų, sako, kad jų buvimo vieta nežinoma „dėl kitų priežasčių“, o mes norime rėkte rėkti: šie vaikai yra „nežinia kur esantys“, vadinasi – dingę, – nerimu pasidalino DŽŠP centro direktorė Natalija Kurčinskaja. – Pabrėžiu – tai nėra vaikai, kurie išvyko į užsienį su savo emigravusiais tėvais, to oficialiai nepranešusiais. Tokie vaikai – atskiras statistikos rodiklis“.
N. Kurčinskaja turi pagrindo nerimauti ir aktyviai judinti dingusių vaikų problemą, nes ji gerai žino, ką reiškia gyventi nežinia kur pradingusio vaiko laukimu. Vilnietei šis laukimas jau virtęs amžinybe – ji laukia jau lygiai 15 metų...
Andrejus Kurčinskis, N. Kurčinskajos sūnus, yra pats jauniausias vaikas minėto centro ieškomų žmonių sąraše. Ir – vienas iš seniausiai dingusiųjų. Dabar Andrejui – 27 metai. Tačiau motina savo sūnų gali prisiminti tik tokį, koks jis buvo dvylikos.
Andrejus pradingo 1997-ųjų gegužės 12-ąją, kai išėjo pasivaikščioti į kiemą Vilniaus senamiestyje. Daugiau apie berniuką nežinoma. Kartu pradingo ir jo pusbrolis Rimas Cironka, tuomet 14-metis N. Kurčinskajos sesers sūnus (seserys gyveno viename bute). Šiandien nežinia kur esančiam Rimui – 29-ti metai. Būtų neteisinga sakyti „būtų 29-ti“, nes niekas nežino šio pražuvėlio, kaip ir jo pusbrolio, likimo, niekas negali teigti, kad jų nebėra tarp gyvųjų. Kaip teigė N. Kurčinskaja, jos nereikėtų nė klausti, ar viltis, jog vaikai atsiras, dar gyva ir šiandien, po 15 metų. „Taip, viltis miršta paskutinė“, – sakė vilnietė.
Ieškoti – nedelsiant
N. Kurčinskaja gerai žino ir dingusių žmonių paieškos „užkulisius“ – turi patirtį, gali patarti kitiems tokio likimo žmonėms. Ji su vyru trejus metus intensyviai ieškojo sūnaus, išleido daug pinigų visokiems ekstrasensams, ieškodama važinėjo po užsienį. „Pradėjome ieškoti vaikų nuo tos minutės, kai tik jų, negrįžusių iš kiemo, pasigedome, iškart ir į policiją kreipėmės, ir tai tebuvo mūsų problemų pradžia“, – prisimena N. Kurčinskaja.
Anot vilnietės, prieš kelerius metus tvarka policijoje dėl dingusiųjų paieškos pasikeitė į gera. Dabar pareigūnai turi pradėti paiešką nedelsdami, vos tik gauna žmogaus pasigedusiųjų pranešimą, o tada, 1997-aisiais, nežinios prislėgti, dėl to sutrikę tėvai buvo lyg nelaukti svečiai policijoje. „Pats pareis namo, o mes ieškome tik tada, kai negrįžta namo tris paras“, – „paguodė“ tėvus pareigūnai, vėliau nukreipę juos į Nepilnamečių reikalų tarnybą...
„Neišprotėti tuomet padėjo tik DŽŠP centras, į kurį kreipiausi pagalbos, – pasakojo N. Kurčinskaja. – Jis tuomet gyvavo jau antrus metus. Centras įsteigtas tėvelių, išgyvenančių dėl dingusių vaikų, iniciatyva, todėl kam, jeigu ne mums, galima geriausiai suprasti, kokia tragedija yra vaiko dingimas“.
Minėtą centrą įkūrė vilnietė Ona Antanina Gustienė. Jos gyvenimas jau beveik 18 metų įspraustas į žudančios nežinios ir skaudaus laukimo rėmus – nuo tada, kai 1994-ųjų rugpjūtį pradingo jos tuomet 27 metų dukra Aušra, išvykusi į Lenkiją, iš kur ketinusi eiti į Tatrų priekalnes. Mergina nebegrįžo – ji iki šiol yra nežinia kur esanti.
Proga prisiminti
... Anna Kielbasinska (13 m.) 2002-ųjų vasarą atostogavo Rusijoje ir dingo per tornadą, Monika Malinauskaitė (15 m.) 1994-ųjų birželio 16-ąją išėjo iš namų ir nebegrįžo, Daiva Kalkytė (21 m.) 2005 metais dingo Graikijoje, išvykusi uždarbiauti, Gintarė Stančikaitė (22 m.) 2004-ųjų spalį pradingo Jungtinėje Karalystėje, Gabija Ingrida Boguševičiūtė (22 m.) 2011-ųjų sausio 13-osios vakarą išėjo iš namų, palikusi raštelį, kad turi reikalų ir tuoj grįš, bet nebegrįžo... Tai tik keli iš pačių jauniausių pražuvėlių, kurių ieškoma iki šiol, paieška užsitęsusi. Nors kai kurie jų prapuolė jau būdami suaugę jaunuoliai, visi jie – dingę vaikai savo tėvams.
„Gegužės 25-oji, Tarptautinė dingusių vaikų diena, yra dar viena dėkinga proga prisiminti mūsų dingusius vaikus ir atkreipti dėmesį į šią amžiną problemą, – teigė N. Kurčinskaja. – Juk daug kam atrodo, kad ši problema – „kažkur toli“, „ne mano“, tačiau vieną dieną ji gali paliesti ir dabar tuo netikinčiųjų šeimą. Susitikimuose su moksleiviais, kur skaitome paskaitas, vedame pokalbius, mes dažnai girdime, kad „aš tai jau tikrai nedingsiu“, nes vaikai neturi baimės jausmo. Bet realybė yra kitokia. Antraip – iš kur tokia juoda dingusiųjų statistika?!"
Vaikai – ne vertybė?
DŽŠP centro duomenimis, pernai Lietuvoje ieškota 2502 prapuolusių žmonių – 1152 iš jų buvo vaikai ir paaugliai. Taigi dingę nepilnamečiai sudarė beveik pusę visų ieškotųjų. Panaši padėtis – kasmet. Žinoma, didžiausią dalį dingusių nepilnamečių visada sudaro vadinamieji etatiniai bėgliai (pernai – 1079) – „turistai“, nuo namų nuklydę savo noru, ieškodami įspūdžių, norėdami pagąsdinti tėvus. Tačiau dalis dingusių vaikų, kaip įsitikinę minėto centro darbuotojai, tampa nusikaltėlių įrankiais, nelaimių aukomis arba išvežami į užsienį elgetauti, nusikalsti, nepilnametės – užsiimti prostitucija arba atstovauti abejotinos reputacijos modelių agentūroms, veikiančioms užsienyje, o Lietuvoje turinčioms tik nelengvai surandamus tarpininkus. Netgi neatmetama versija, kad Lietuvos vaikai gali būti pradanginti ir dėl pedofilų „poreikio“ ar dėl nelegalios organų donorystės, kaip dažniau iki šiol Lietuvoje apie tai kalbama turbūt tik filmuose.
„Didžiausia problema, kad vaikas daug kam nebėra vertybė, nebėra didžiausias turtas, – liūdnai teigė N. Kurčinskaja. – Pradedant nuo tėvų ir baigiant valstybės vadovų požiūriu. Štai iš ministerijų tribūnų sakoma: „Reikia suskaičiuoti mokyklos nelankančius ir nežinia kur esančius vaikus“. O man atrodo, kad suskaičiuoti neužtenka – reikia skubiai surasti tuos dingusius vaikus, kad būtų pašalintos įtarios dvejonės“.
Simona LUDAVIČIŪTĖ, Alytaus apskrities policijos atstovė:
Ir pradingusių vaikų, ir suaugusiųjų policija pradeda ieškoti iš karto, kai kreipiamasi. Nebent pareiškėjo veide – dvejonės, aiškus noras tik pasitarti. Paieška tikrai nesibaigia tik pradingusiojo nuotraukos išplatinimu – pareigūnai skuba į konkrečias vietas, jeigu iš pareiškėjo gauna tokios informacijos. Policininkai važinėja ieškoti ir į kitus rajonus. Štai pas mus buvę, kai dingusi nepilnametė alytiškė surasta Vilniuje. Beje, jos tėvai į policiją dar nebuvo kreipęsi, nors paauglė iš namų išėjo bene prieš savaitę. Dažniau pas mus prapuola merginos. Šiuo metu vienos irgi dar ieškome jau bene ketvirtą savaitę. Surasti bėgliai dažniausiai aiškina, kad ieškojo didesnės laisvės. Kiti – neva bijojo grįžti. Treti – esą tėvų per griežtai auklėjami. Mūsų krašte pastaruoju metu keli dingusiųjų paieškos atvejai baigėsi tragiškai: viena paauglė rasta nužudyta Vilniuje „internetinio“ draugo, kiti du – nusižudę.
Natalija KURČINSKAJA, Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė:
Dingusių vaikų artimiesiems vien užuojautos tikrai neužtenka. Reikia daryti viską, kad būtų užkirstas kelias šiai problemai. Į ją didesnį dėmesį turi atkreipti valstybės vadovai. O mes siekiame atkreipti tėvų dėmesį į turiningą vaikų laisvalaikį, artimą ir atvirą bendravimą, kad vaikai nenorėtų bėgti iš namų, siekiame vaikus informuoti apie pavojus, gresiančius už namų ribų, raginame juos būti atsargesnius, mąstančius. Todėl dirbame pagal mūsų parengtus projektus „Nebūk parduotas“, „Pasiklydę internete“, „Nebėk iš namų“ ir kitus. Raginame dėl dingusių žmonių skubiai kreiptis į policiją, o tada pranešti ir mums, nes mūsų centras jau turi nemenką įdirbį – daug veiklos partnerių užsienyje, kur gali būti atsiradę mūsų dingę vaikai. Juk dingęs vaikas – tai tragedija, tai sustojęs, be spalvų likęs gyvenimas.
Tik faktai:
Dėl dingusių vaikų (ir suaugusiųjų) nerimaujančių artimųjų laukia DŽŠP centras Vilniuje – skambinti nemokama telefono linija 8 (800) 2 61 61 (nuo 9 iki 17 val.); daugiau informacijos – interneto svetainėje www.missing.lt.
Kartais dingusio vaiko paieška baigiasi liūdniausiai. 2008-ųjų lapkričio gale dviračiu iš namų išvažiavo Viekšnalių kaimo (Telšių r.) gyventojas Kęstutis K. (16 m.) – jo kūnas surastas tik kitų metų vasarą laukuose, už 3 kilometrų nuo namų. Spėjama, kad paauglys buvo pasiklydęs ir užpustytas, nes tądien siautė pūga.
2007-ųjų liepą Aušros kaime (Anykščių r.) pradingo neįgalus Modestas S. (8 m.) – išvažiavo dviračiu. Nebegyvą vaiką grybautojas aptiko tik 2009-ųjų lapkritį.
2005 metų kovo 30-ąją Plinkšių kaime (Mažeikių r.) pradingo čia viešėjusi Laura M. (3 m.) – po pusantro mėnesio mergaitė surasta paskendusi Plinkšių tvenkinyje.
2002-ųjų lapkričio 27-ąją Juknaičiuose (Šilutės r.) pradingo į kiemą išėjęs Juozukas K. (6 m.) – vaikas po mėnesio rastas nuskendęs šalia namų esančiame tvenkinyje.
I. ZUBRICKIENĖ
