Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vyriausiosios specialistės Simonos Ludavičiūtės teigimu, pagrindinė nepilnamečių dingimo priežastis – savavališkas išėjimas iš namų, globos įstaigų ar vaikų socializacijos centrų. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio specialistas Paulius Radvilavičius papildo savo kolegę: „Dažniausiai pasitaikančios dingimo priežastys: nelaimingi atsitikimai, nelaimės, savižudybės, siekis nutraukti ryšius su artimaisiais, iš globos įstaigų bėgantys, „laisvės“ ar „kitokio“ gyvenimo patirčių, nuotykių ištroškę nepilnamečiai“.
Paieška pradedama nedelsiant
Dingusių žmonių statistika negailestinga ir jau kelis metus iš eilės yra nekintanti. Policijos departamento duomenimis, 2014 metais Lietuvoje buvo ieškomi 2656 asmenys, 2013 metais - 3077, 2012 metais ieškota 2947 dingusių be žinios asmenų.
Šie skaičiai nekinta jau beveik dešimtmetį. Dar 2008 m. buvo ieškoma 2194 dingusių žmonių, iš jų rasti 78%. Iki tol pradingėlių buvo perpus mažiau. (2004 m. buvo ieškoma 1114 asmenų, rasti 69,2 %, 2005 m. ieškota 1058, rasta 64,9 %, atitinkamai 2006 m. – 1007 – rasta 61,7%, 2007 m. – 1000 asmenų, rasta 63,8%).
Policijos atstovė S. Ludavičiūtė pasakoja, jog dingusių be žinios žmonių paieškos veiksmai pradedami nedelsiant, o paieška organizuojama pagal asmens dingimo vietą. „Gavus pareiškimą, prašymą ar pranešimą apie dingusį be žinios asmenį, nedelsiant pradedamas ikiteisminis tyrimas. Pareiškėjas išsamiai apklausiamas apie asmens dingimo aplinkybes, jo sveikatos būklę, išorės požymius, ypatingas žymes, vilkėtus drabužius bei charakterio ypatumus. Pradėjus ikiteisminį tyrimą ieškomo asmens duomenys nedelsiant įrašomi į ieškomų asmenų, neatpažintų lavonų ir nežinomų bejėgių asmenų žinybinį registrą“ – pasakoja ji.
Šokiruojančios gyvenimo istorijos
Dingusių žmonių šeimų paramos centro duomenimis 2014 metais Lietuvoje dingo 2408 žmonės, iš kurių - 1684 nepilnamečiai. „Jei vaikas bėga jau trečią ar daugiau kartų – jis yra etatinis bėglys, jam iš karto prilipdoma „blogiuko“ etiketė ir tokiais atvejais paieška vykdoma aplaidžiau, tačiau aš pabrėžiu, kad visais atvejais pradėti ieškoti reikia nedelsiant. Jei vaikas bėga dešimtą kartą, 11 – ajį jis gali ir nebegrįžti“ – situacijos rimtumą įvardija centro direktorė.
Tiesa, tokie atvejai pasitaiko asocialiose ir į rizikos grupę įrašytose šeimose. Dingę nepilnamečiai dažniausiai po kelių dienų grįžta su pinigais ir brangiais daiktais, tačiau niekas jų neklausia kur jie buvo ir ką veikė. „Kartą nuvažiavome į vieną šeimą, kurioje pradingo paauglys sūnus (tuo metu, mes jau žinojome, kad jis atsirado gyvas ir sveikas). Mus pasitiko neblaivus jaunuolio tėvas, kuris aiškino, kad jis sūnaus iš viso neturi. Galiausiai kiek prasiblaivęs pribloškė mus savo abejingumu, teigdamas, kad sūnus turbūt retai būna namuose, jei jis jo nepastebi“ – šokiruojančias šeimų dramas atskleidžia N. Kurčinskaja.
Gyvena laukimu
Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Natalija Kurčinskaja pasakoja, kad į jos centrą žmonės kreipiasi tuomet, kai informaciją apie dingusį asmenį jau būna užregistruota policijoje. Artimieji laukia bet kokios žinios apie dingusį šeimos narį, o centro darbuotojai teikia jiems visokeriopą pagalbą. Pati Natalija puikiai suprantą jų skausmą – jos sūnus, tuomet dvylikametis Andrėjus Kurčinskis kartu su 14 – mečiu pusbroliu dingo 1997 metų pavasarį. Iki šiol apie juos neturima jokių žinių ir nors praėjo daugiau negu penkiolika metų, centro direktorės viltis rasti ir pamatyti savo sūnų neblėsta.
Šiais laikais paieška vykdoma visais įmanomais būdais. Policijos atstovė S. Ludavičiūtė pasakoja: „Esant poreikiui, vykdant paiešką pasitelkiamos ir kitos policijos pajėgos – kinologai, narai, Valstybės sienos apsaugos tarnybos sraigtasparnis.
N. Kurčinskaja prisimena: „1997 metais dar tikrai nebuvo taip ieškoma, kaip ieškoma dabar. Šiais laikais yra pasitelkiami ne tik žmoniškieji ištekliai, tačiau ir technikos pagalba. Kartais skauda širdį suvokiant, kad jei taip anuomet būtų ieškoję mano sūnaus, gal ir jis būtų atsiradęs“ – skaudžiais išgyvenimais dalijasi centro direktorė.
Pasakojimas policijai – lyg išpažintis
S. Ludavičiūtė pasakoja: „Pradėjus ikiteisminį tyrimą iš karto atliekami pirminiai neatidėliotini veiksmai – organizuojamos operatyvinės grupės pareigūnų išvykimas į paskutinę dingusiojo be žinios gyvenamąją, darbo ar kitą buvimo vietą, apklausiami asmenys, su kuriais ieškomasis galėjo susitikti ar buvo susitikęs prieš dingimą, taip pat nustatomi asmenys, kurie atsitiktinai galėjo kur nors matyti ieškomąjį prieš pat jo dingimą ir gali suteikti vertingos informacijos“.
Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė N. Kurčinskaja pataria - pasakojant apie dingimą policijai reikia pateikti visas smulkiausias detales ir nieko nenutylėti. „Jei šeimoje prieš šį įvykį buvo blogi santykiai, ar dingęs žmogus vartojo narkotikus ar alkoholį – nereikia to slėpti nuo policijos, o atvirkščiai – viską papasakoti“. Jos teigimu, pasakojimas policijai turi prilygti išpažinčiai, nes tik tokiu būdu didėja tikimybė rasti, o į aplinkinių nuomonę išviso nereikia kreipti dėmesio.
N. Kurčinskaja prisimena - kartą buvęs toks atvejis, kuomet iš namų pabėgo mergaitė ir tik po savaitės į centrą kreipėsi jos mama. „Pabrėžiu, kad pirma kreipėsi į mus, o ne į policiją. Kai pasiteiravau, kodėl buvo taip pasielgta, ji sakė nenorėjusi, kad šeimos problema iškiltų į viešumą“ – nesuprantamais tėvų poelgiais stebisi ji.
Išvažiavę į užsienį nutraukia ryšį su šeima
80% suaugusių žmonių be žinios dingsta užsienyje. „Prieš kelias dienas man skambino moteris, kurios sūnus keturis metus dirba užsienyje ir nuo šių metų rugsėjo mėnesio ji nebegali su juo susisiekti. Paskutinė turima informacija iš jo buvo ta, kad jis ketino keisti darbą ir nuo to laiko – tyla. Tai neabejotinai darbo vergijos atvejis“ – įsitikinusi N. Kurčinskaja. Jos teigimu, tokie atvejai yra dažni, tik kalbama apie juos retai. „Kai jaunimas išvažiuoja dorai nemokėdamas anglų kalbos, taip atsitinka. Buvo atvejis, kai be žinios dingęs ir intensyviai Lietuvoje ir užsienyje ieškotas vaikinas pats paskambino iš kažkokio fabriko, greitakalbe išdėstė, kad yra vežiojamas iš vienos vietos į kitą, neturi dokumentų ir nežino kur kreiptis. Niekas nėra nuo to apsaugotas. – pasakoja centro direktorė.
Dėl šios priežasties DŽŠPC glaudžiai bendradarbiauja su D. Britanijos ir kitų šalių ambasadomis. Policijos atstovė S. Ludavičiūtė pabrėžia, kad dingimo užsienyje atvejais – visuomet vykdoma asmens tarptautinė paieška. „Paieškos veiksmai vykdomi bendradarbiaujant su atitinkamų užsienio valstybių teisėsaugos institucijomis, o prireikus gali būti peržiūrimi vaizdo kamerų įrašai, atliekamas konkrečios vietovės „šukavimas“, apžiūrimi vandens telkiniai ir pan.“
Tačiau dažniau pasitaiko atvejų, kuomet dingęs žmogus pats nutraukia ryšius su Lietuvoje likusiais artimaisiais. „Kartą į centrą atėjo motina, kurios sūnus išvažiavęs į užsienį nutraukė su ja bendravimą – nekėlė telefono ragelio ir kitu būdu nebuvo įmanoma su juo susisiekti, tačiau paskambinus mūsų centro darbuotojams – jis atsiliepė, pasišnekėjo ir griežtai pareiškė, kad nenori turėti jokių ryšių su savo motina“ – vieną liūdną istoriją prisimena N. Kurčinskaja.
Kada galima tikėtis laimingos pabaigos?
Tokių situacijų, kuomet dingęs žmogus nerandamas ilgus metus nėra daug. „Lietuvoje šiuo metu, be mano sūnaus ir sūnėno, yra tiriami maždaug devyni ilgalaikiai dingimo be žinios atvejai – atskleidžia N. Kurčinskaja. Policijos atstovas P. Radvilavičius pasakoja, kad jei žmogus nėra randamas ilgą laiką, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, jo paieška yra nutraukiama nuo jos pradžios praėjus 5 metams. Tačiau, daug kas priklauso nuo šeimos pastangų ir stiprybės ieškant dingusio artimojo.
Nėra nieko blogiau, negu nežinojimas kas atsitiko. N. Kurčinskaja džiaugiasi kiekvienu dingusio žmogaus atsiradimo atveju, tačiau pastebi, kad šeimos retai atskleidžia žmogaus atsiradimo aplinkybes. „Aš jas puikiai suprantu, niekas nenori dar kartą išgyventi to skausmo“ – supratingai kalba centro direktorė.
Pašnekovė pateikia vieną laimingai pasibaigusį dingimo atvejį: „Mano pažįstamos sūnėnas buvo laikomas dingusiu be žinios ir ieškomas daugiau kaip penkis metus. Prieš pat dingimą įsivėlė į konfliktą, kuris peraugo į muštynes, todėl dingimo dieną jį turėjo apklausti policija, tačiau jo neberado. Ir štai prieš porą mėnesių jis pats atvažiavo pas savo tetą. Pasirodo, visą tą laiką jis gyveno viename Lietuvos miestelyje, kuriame sėkmingai vedė ir pasiėmė žmonos pavardę, taip pat įkūrė savo verslą ir dabar labai neblogai gyvena. Paklaustas, kodėl pabėgo ir nieko apie save nepranešė, ji aiškino labai išsigandęs ir bijojęs akistatos su policija“.
Kalbėdama apie dingusių žmonių statistiką, N. Kurčinskaja pastebėjo, kad dažniausiai dingsta suaugę vyrai. Vaikų dingimo atvejais – vyrauja paauglių bėgimai, tačiau pastaruoju metu daugėja dėl suaugusių žmonių nesutarimų ir gyvenamosios vietos nustatymo keblumų dingstančių vaikų. Tokiu atveju, vienas iš tėvų, nepranešęs išsivežą vaiką gyventi į kitą šalį ir nors šios situacijos išaiškinamos dažnai, tačiau tendencija liūdina.
Apie dingusį asmenį galima pranešti Dingusių žmonių šeimų paramos centrui nemokamu telefonu 8 800 261 61 (nuo 9 iki 16h) arba telefonu Vilniuje 8 5 248 33 73. Dingus vaikui patariama skambinti nemokamu, visa parą veikiančiu, telefonu 116 000 – čia galėsite suteikti informaciją apie dingusį vaiką bei gauti visa reikalingą informaciją.
