Dina : „Kiekvieną vakarą galėčiau tiesiog sėsti į automobilį ir sukti ratus be tikslo“

Nuobodyla klausimas #1  – Kaip susidomėjai automobiliais?  Kas paskatino tave jais domėtis?
Dina - Jeigu taip atvirai, tikrai nebuvo taip, kad būčiau susidomėjusi automobiliais nuo mažų dienų. Ir tikrai nebuvo taip, kad galėjau juos atpažinti iš veidrodėlių linkių ar burzgimo. Pamenu kelis etapus. Pirmas, aišku, visi kompiuteriniai žaidimai, kuriuos žaisdama svaigau, kad kai tik suaugsiu, tuojau gausiu teisę vairuoti ir jau kai lėksiu, tai lėksiu. Antras etapas buvo, kai būdama 22-ejų niekaip nesugebėjau užbaigti vairavimo kursų. Vis laiko pritrūkdavau teorijos pamokoms. Mama sugalvojo, kad ir ji nori vairuoti, tai mane sau į kompaniją nutempė už ausų. Truputį nesmagu pripažinti, bet jos stažas – trimis mėnesiais didesnis nei mano. Trečias etapas buvo tas, kad net turėdama vairuotojo pažymėjimą nevairavau. Kieme stovėjo vaikino pirmas automobilis, kurį jis perleido man mokymuisi vairuoti, o aš pusantrų metų nedrįsau su juo daryti nieko. Jeigu reikėdavo kažkur važiuoti, viena niekaip nedrįsdavau, nes bijojau KAŽKĄ padaryti. Tai vairuoti pradėjau tik tada, kai niekas manęs į darbą nuvežti nebegalėjo, o grįžti atgal į viešąjį transportą nebenorėjau. Lėtai, pirmiausia troleibusų maršrutais, tuomet žinomais keliais ir pan., pradėjau vairuoti.
O tada užsikabinau. Aišku, labai daug įtakos čia turėjo vaikinas. Pradžioj jam buvo įdomi muzikinė aparatūra, ir man iš karto reikėjo, kad mašina grotų. Prispyrė nukeliauti į sportinio vairavimo kursus ir pats juose važinėjo - natūralu, aš iš paskos. Po truputį prasidėjo visokie modifikacijų reikalai - ratlankiai, važiuoklės žeminimas. Mano pirmas dropas buvo toks buitinis, kad iki šiol baisu prisiminti: pjovėm spyruokles, mašina niekaip nesileido žemyn, o po to kai sukrito, tai sukrito. Tai važinėjausi žiemą dugnu valydama gatves. Ir, savaime aišku, su visais šitais bandymais aplink atsirado draugų, su jais - žinios ir didesni norai.
O baimės vairuoti atsikratyti padėjo savotiškai darbas. Žinia, esu žurnalistė, dirbu „Verslo žiniose”. Po trijų mėnesių bandomojo laikotarpio išdrįsau savo redaktoriui pasakyti, kad man patinka automobiliai. Jis pasiūlė pamėginti apie juos parašyti. Ir toks jausmas, kad čakros atsivėrė - penktus metus neįsivaizduoju jokių smagesnių dalykų nei darau dabar.
Vieni susižavi vokiškais, kiti – itališkai, o tu – japoniškais. Dėl kokių priežasčių pradėjai vairuoti „Corolla“?
Dina - „Corolla“ atsirado tada, kai išaugau vaikino man paliktą „Nissan Sunny”. Pastarąjį išaugt nebuvo sunku: po mėnesio važinėjimo į dvi dalis lūžo sankaba. Tada sulūžo pavarų dėžė, prireikė naujos, o nauja, pasirodo, buvo be penktos pavaros. Ir galinė variklio prie jos tvirtinosi vienu varžtu, ne dviem, kaip turėtų, todėl dukart neišlaikė tas varžtas. Finale automobilis tiesiog supuvo taip, kad vairuotojo sėdynė išlūžo. Natūralu, kad po tokių patirčių labai norėjosi tokios mašinos, kad negestų, o jeigu ges, kad taisyt būtų pigu. Po pasitarimo su labiau patyrusiais paaiškėjo, kad mano reikalavimus atitiktų „Toyota Corolla“. Prisimenu, kai tuometinis kolega sužinojo, ką ruošiausi pirkti, kokį mėnesį atkalbinėjo sakydamas, kam merginai tokia negraži mašina. Tiek buvo supykdęs, kai kai nusipirkau ir išgirsdavau prašymą kažkur pavežti, sakydavau, kad jeigu komentarų nebus, tada vešiu. O pirkau iš labai jauno vaikino, kuriam reikėjo didesnio automobilio. Sakė, nori „BMW“, o man kaip tik buvo „Corollos“ dydis. Prisimenu, kad įsėdau, pavažiavau pirmyn ir atgal, supratau, kad nėra didelės vibracijos, kokia buvo mano turėtame „Sunny”, ir pasakiau, kad perkam. Dar tada pritrūkau 800 litų, kad nusipirkčiau R17 ratlankius, kuriuos siūlė tas vaikinas. Buvo baisiai gaila tada, o dabar žiauriai džiaugiuosi, kad nenusipirkau nesąmonės. Juokingiausia, kad kai nusipirkome „Corollą”, sakiau, kad jau važinėsiu be klevo. Pamėginau ir draugas sustresavęs, kad nejaučiu dešinio šono, tą klevą prilipdė ir liepė dar pasivažinėti su juo. Beje, juokingas momentas. „Corollom” užkrėtėm pusę giminės – šiandien net mano abu tėvai važinėjasi su šitais modeliais, nors mama pradėjo nuo prancūzo, o tėvas visą gyvenimą vairavo vokiečius.

Vairavimas – darbas ar malonumas?
Dina - Pirmi kartai buvo tokie, aišku, kad išlipdavau iš mašinos surakinta nugara ir visa šlapia, bet dabar - visiškas malonumas. Realiai tiesiog kas vakarą galėčiau sėsti į automobilį ir sukti ratus be tikslo mieste, už miesto, į kitus miestus. Žiauriai patinka važiuoti ir vairuoti. Aišku, dažniausiai tenka tą daryti vienai, nes mano ir vaikino požiūriai čia nesutampa: jam toks betikslis važiavimas nėra įdomu, bet man - kai leidžiasi saulė, groja gera muzika, prieš akis geras kelias - visiška fantastika. Ir jeigu kas nors sakytų, lėktuvas ar automobilis, aš visada sakyčiau – tik automobilis.
Kitų žmonių akimis – tai paprastutis japoniškas hečbekas, bet automanų akimis – modifikuota „Corolla“. Ar negalėtum važinėti su visiškai standartiniu automobiliu?
Dina - Galėčiau. Žiemą. Pernai buvo pirma žiema, kai atsirado dar vienas automobilis, trečias, visiškai standartinis, skirtas tam bjauriam metų laikui, kai visokios druskos, drėgmė ir t.t. kenkia dailiam automobiliui. Jokio diskomforto nėra, šiaip, gal tik erzina tai, kad savo modifikuotam automobiliui skiriu žymiai daugiau laiko ir dėmesio, todėl jis švarus, kvepia, blizga, netepa. O kasdienis toks - visiškai pažodžiui pilkas dyzelis. Bet naudoju jį visais tais atvejais, kai reikia kažkur greitai ir kai reikia palikti automobilį bet kur. Nes net bloga nuo minties darosi, kad visiškai šviežiai perdažytą kėbulą kas nors brūkštelės.

Kokia buvo pirmoji modifikacija?
Dina - Pjautos spyruoklės ir šešių stipinų ratlankiai, tada dar stiklo pluošto dangteliai, padarę mano „varlės” žibintus “primerktus” ir visokie lipdukai ant kėbulo. O kai atsirado daugiau smegenų ir apsižvalgiau aplink – pirma modifikacija  buvo važiuoklei. Modifikavome amortizatorius: du perdaryti buvo į reguliuojamo aukščio, o du liko kietinti ir trumpinti, bet tik su žeminančiom spyruoklėm. Po kurio laiko  ir jie pavirto reguliuojamo aukščio. Negalėjau atsidžiaugti, nes mašinos valdymas pasikeitė kaip diena ir naktis. Labai panašiu metu iš pažįstamo perpirkau savo dabartinius ratlankius, todėl per žiemą po visų modifikacijų išriedėjau jau ir su ratais, ir su važiuokle.
Šių metų sezono naujiena – ryški kėbulo spalva ar kažkas daugiau?
Dina - Greičiausiai pagrindinis pasikeitimas - spalva. Pamačiau ją ant vieno amerikiečio „GT86“, tiek patiko, kad pradėjau ieškoti spalvos kodo. Po daugiau nei pusmečio supratau, kad nieko aš nerasiu, todėl ačiū draugams, kurie padėjo užmaišant tą spalvą, ko norėjau. Tik kai persidažėm automobilį paaiškėjo, kad amerikiečio „GT86“ buvo aptraukta plėvele. Tad man užgaida kainavo daug nervų, nes automobilį dažėm patys ir jį dažyti teko dukart: spalva atrodo kaprizingai ir yra kaprizinga, dengiasi baisiai bjauriai. Padaryta ir nematomų darbų: susidėtas naujas, kiek kitokio modelio, „Corolla G6” salonas. Anksčiau turėjau kiek nuobodesnį. Dar atsirado slenksčiai. Tiesa, žemint jie nieko nežemina, bet išvaizda – vientisesnė. Po kapotu atsirado aliuminio statramstis, sutvirtinęs visą kėbulą. Ir baisiai džiaugiuosi juokingu dalyku: žiemą nenaudoju šito automobilio, bet gavau jam šildomas sėdynes. Retas daiktas, mat dažniausiai skirtas Skandinavijos šalims ir nedažnai rasi tokias sėdynes „Corolloje”. Tai guodžiuosi, kad jeigu vasara bus šalta, tada galėsiu bent jau pasišildyti. Už jas reikėtų dėkoti Romui Tamulevičiui-Doggiui, mat, kai drauge su „JDM.lt“ keliavome filmuoti eilinio vlogo, jis užsiminė, kad nusipirko „Katastrofa Cup” varžyboms varlę ir ši, nors plika, su šildomomis sėdynėm. Tai gavau jas dovanų.

Turi absoliučiai neribotą biudžetą – kaip atrodytų tavo „Corolla“ arba – kokį automobilį vairuotum?
Dina - Labai norėčiau variklio swapo. Dabar su R16 ratais, plieninėmis rastavkėmis (tarpinė ratų išnešimui) ir t.t. mano 53 kW dyzelis tikrai nedžiugina sparta. Vis pagaunu save patikrinant, ar važiuoju neužtrauktu rankiniu. Tai mielai susidėčiau tą motorą, kurį turi mano vaikino „Toyota Carina E” - identiškas, tik degalų siurblys mechaninis ir yra turbina. Va ji ir leistų „atsisukti” galios. Ir labai norėčiau kitų ratlankių, kažko iš tikrų, japoniškų, labai plačių ir labai išverstų. O jeigu biudžetas nebūtų apribotas, tai norai į garažą netilptų. Man silpna darosi nuo japoniškos klasikos, labai norėčiau kažko pikto ir sportinio ir būtinai kažko su platintu kėbulu, stipriai išverstais plačiais ratais, varomo galu. Kad atrodytų piktai ir piktai važiuotų. Ir dar būtų japoniškas. Vokiečiai patinka ne ką mažiau, bet japonai man kažkaip artimesni gamybos filosofija.
Jeigu galima taip pasakyti – atstovauji  „Stance“ stiliaus bendruomenę.  Kodėl būtent šis stilius?
Dina - Kai vairuoji 53 kW dyzelį ir dar negali sau leisti motoro swapo, klaidžioti race stiliuje - be šansų. Mano atveju mane apriboja ir automobilis, mat tokios kaip mano „Corollos“ važiavo tik WRC – tad galėčiau lyg ir pretenduoti į panašios repliką. Bet pačiai būtų nesmagu atrodyt sportiškai, o negalėti važiuoti. „Stance”, iš kitos pusės, man labai artimas savo dėmesiu visam tam, ką gamintojai savo modeliams sukūrė geriausio. Nes pats iš savęs šis stilius pirmiausia kalba apie tarpusavy derančias detales, sujungtas į vieną neatidalijamą visumą. Kai žiūri į tikrai dailiai sulipdytą projektą, jame nieko nebegali nei atimti, nei pridėti. Kadangi pati esu linkusi į minimalizmą, paprastumą, visur kur ieškau simetrijos, man „Stance” buvo tiksliai tas, kas atitinka mane.

Kaip manai, kuo Lietuvos automobilių kultūra išskirtinė?
Dina - Neturime nieko, kas mus labai skirtų iš kitų, jei kalbėtume viso pasaulio mastu. Pavyzdžiui, nuo kaimynų latvių skiriamės tuo, kad esame visa galva toliau ir aukščiau automobilių modifikacijos reikaluose. Nuobodoka ir pas estus, bet jie daug mokosi iš suomių. Tačiau pasaulio mastu vis dar atsiliekame nuo tendencijų, vis dar neturime brangių naujų modifikuojamų automobilių. Kita vertus, lietuvių išskirtinis bruožas tas, kad daug ką darome patys, o jeigu negalime padaryti, mokomės, kaip padaryti. Užsienyje vis daugiau pavyzdžių, kai automobilis atiduodamas specialistams ir jie tiesiog jį paverčia vienokiu ar kitokiu modifikuotu modeliu.

GALERIJA